Wave-Gothik-Treffen – Subkultūros Triumfas

Vokietijos miestas Leipcigas šiemet vėl tapo pasauline gotikinės subkultūros sostine. Šiame mieste vyko 12-asis Wave-Gothik-Treffen festivalis, kuris pagal dalyvių, renginių skaičių bei organizacijos mastus turbūt neturi sau lygių pasaulyje.

Vilnių nuo Leipcigo skiria 1275 kilometrai ir po 24 valandų kelionės automobiliu apie 5 val ryto įvažiuojame į Leipcigo šiaurinę dalį. Tam, kad pasiektume festivalio organizatorių būstinę, įsikūrusią Vokietijos žemės ūkio laimėjimų parodų komplekse “Agra”, pravažiuojame visą miestą į Leipcigo pietinę dalį. Stebina galinga ir moderni miesto struktūra, kurios įspūdį dar labiau sustiprina “Agra” kompleksas, kone 10 kartų didesnis už Vilniaus “Litexpo” centrą ir esantis didžiuliame aptvertame parke. 6 val. ryto aplink “Agra” renkasi gotai, tačiau kelionės nuovargis slopina įspūdžius ir verčia kuo greičiau ir gana įžūliai reikalauti apsauginių įleisti į teritoriją, pasistatyti palapines ir pailsėti.

Kitą dieną iš pat ryto prasideda registracija. Viename iš “Agros” kompleksų įsikūręs spaudos centras ir jame gauname akreditacijas, leidimus apsistoti “Agra” komplekse įrengtame kempinge bei važinėti Leipcigo transportu nemokamai. Beje, tokie leidimai nėra spaudos atstovų prerogatyva ir buvo išduodami visiems festivalio svečiams, įsigijusiems specialų bilietą. Spaudos centre taip pat gauname festivalio programą vokiškai bei renginių žemėlapį, kuriame labai aiškiu lentelės principu išdėstyta: kas, kur, kada. Gavęs visą informacinę medžiagą pradedi suvokti grandiozinius Wave-Gothik-Treffen festivalio mastus. Keturias paras beveik be pertraukų 20 – yje skirtingų Leipcigo vietų, tai yra: kino teatruose, klubuose, koncertų salėse, fabrikų angaruose, parodų kompleksuose, net ta proga pastatytame viduramžių kaime, numatyti įvairiausi kultūriniai renginiai: mugės, koncertai, parodos, spektakliai, kino demonstracijos, susitikimai su pasaulinio garso atlikėjais, madų demonstracijos, diskotekos, spaudos konferencijos ir visi šie renginiai vienaip ar kitaip susiję su gotikine subkultūra.

Stebino tai, kad festivalyje buvo surinktas ypatingai didelis pasaulinio garso atlikėjų, nepriklausančių pop kultūrai, skaičius. Nors kai pirmą festivalio vidurdienį “Agros” teritorijoje pamačiau okeaną juodai ir labai įspūdingai apsirengusių gotų, kuriuos galėčiau palyginti tik su kinofilme “Žiedų valdovas 2” matyta goblinų ir orkų kariuomene (spaudos klube buvo paskelbta, kad pirmą dieną jau parduota apie 20 000 bilietų), supratau, jog gotikinį judėjimą Vokietijoje klaidinga vadinti subkultūra. Tai visiškai nepriklausoma kultūra, su visiškai mokiais jos atstovais. Apie tai galima buvo spręsti iš to, kad tie 20 000 gotų tikrai nepabūgo mokėti už bilietą į visus renginius apie 95 eurus. Įdomu tai, kad visa informacinė medžiaga buvo atspausdinta vokiškai. Vėliau spaudos centre teko girdėti, kad 90 procentų atvykusių stebėti festivalio yra vokiečiai, o užsieniečių didžiąją dalį sudaro žiniasklaidos desantas iš viso pasaulio. Tarp kitko, festvalį stebėjo ir informaciją rinko šiek tiek mažiau nei tūkstantis žurnalistų, fotografų bei operatorių. Dauguma jų atstovavo gotikinės pakraipos leidinius, kurių kokybė dar kartą patvirtino, jog gotikinis judėjimas Vokietijoje seniai yra pilnavertė kultūros dalis, o abejonės visiškai išsisklaidė pirmąją festivalio dieną didžiausiame “Agra” komplekso pastate aplankius mugę.

Milžiniškame angare, kurio dydį galėčiau palyginti su Vilniaus “Žalgirio” stadionu, įvairiausiais produktais prekiavo stambios Vokietijos ir užsienio bendrovės. Prekių asortimentas buvo labai platus, tačiau didžiąją dalį sudarė gotikiniai apdarai, aksesuarai, gotikinė ir gotikinės kultūros proteguojama muzikinė produkcija. Mugėje galima buvo įsigyti įvairiausių drabužių: nuo juodų medžiaginių iki prabangių odinių ar net lateksinių. Dauguma jų buvo juodos spalvos, prie kurios ypač derėjo iš įvairaus metalo pagaminti aksesuarai, kurių taip pat buvo ypač daug ir itin ivairių. Galima buvo įsigyti paprastą pakabuką ar antrankius, o už didesnę sumą gotai galėjo pasipuošti prabangiu sado-mazochistinio stiliaus kostiumu. Neužmiršiu gotų, dėvėjusių apvalkalus, padarytus iš ypatingai hi-tech medžiagos, primenančios naro kostiumą ir apkaustytos įvairiausiais geležiniais papuošalais. Juos pamatęs apsidairiau ar kartais į mugės patalpą nenusileido NSO, tačiau salės viduryje pastebėjau tik juodą prabangų “Mercedes B” laidotuvių katafalką. Įspūdinga ir tai, kad pramonė yra sukūrusi įvairiausius kvepalus specialiai gotams. Vaikštant po mugę dažnai nosį pakutendavo neįprastas, tačiau malonus pelėsių ar anyžiaus kvapas bei įvairiausi kiti kvapai, kuriems neįmanoma rasti asociacijų. Apibendrindamas gotų madą galiu tik nustebęs patvirtinti, jog didesnės fantazijos išraiškų įvairovės man dar nėra tekę matyti. Visas keturias festivalio dienas jaučiausi tarsi pakliuvęs į makabriškus pasaulius ar kitas civilizacijas. Įspūdžiams atbukti neleido ir tai, kad festivalio metu gotus regėdavai ne tik vietose, susijusiose su festivaliu, bet ir visame Leipcige: traukiniuose, parduotuvėse, degalinėse. Festivalio dienomis visas Leipcigas buvo sausakimšas gotų. Keistoka, bet gausi apsauga, pasamdyta tvarkai prižiūrėti, nuobodžiavo. Per visą laiką neteko matyti nei smurto, nei pogromų. Tai buvo išskirtinai taikus renginys ir jo dalyviai jautėsi saugiai ne tik renginių vietose, bet ir pačiame mieste.

Įdomus pastebėjimas – ant renginio apsauginių drabužių buvo užrašas, kad visi apsaugos darbuotojai yra prieš rasizmą, tačiau per visą festivalio laiką, aplankęs daugybę renginių, mačiau tik vieną vienintelį gotą-transvestitą juodaodį. Visi kiti festivalio svečiai buvo euro rasės atstovai ir šio fenomeno priežastys man liko paslaptis. Gal gotikos kultūra yra visiškai paremta Europos viduramžių mitologija ir visiškai nepriimtina kitų kultūrų atstovams..?

Tiesa, festivalio metu galima buvo sutikti kitų rasių atstovų gausiai įrengtose svečių maitinimo vietose. Kurdai pardavinėjo vaisius, Azijos atstovai – troškinius, arabai pristatė savo virtuvės kulinarijos šedevrus, o vokiečiai pagal tradiciją prekiavo keptomis dešrelėmis, mėsos didkepsniais, alumi ir midumi. Retai kur maisto porcijos kaina viršijo 5 eurus. Ypatingą įspūdį paliko Leipcigo centre įsikūręs ir festivalio dalimi tapęs absento klubas “Sixtina”. Gurmanai jame galėjo ne tik pasiklausyti gotikinės elektroninės muzikos, bet ir paragauti 70 rūšių, įvairiose pasaulio šalyse pagaminto absento. Gotai nepamiršo, jog šį gėrimą gurkšnojo garsiausi pasaulio dekadanso poetai. Tad jis gana populiarus. Tikrai miela buvo apsilankyti absento klube, kur akį traukė ne tik keistai žalsvi absento deivės piešiniai ir senoviškas interjeras, bet ir viduramžiais dvelkiantis akmeninis kiemas.

Tačiau svarbiausia Wave-Gothik-Treffen pramoga, be jokios abejonės, yra muzika, Jai festivalyje skirtas didžiausias dėmesys. Kaip jau minėjau, festivalio organizatoriai sugebėjo suburti pasaulinio garso muzikinį elitą, grojantį ivairiausius muzikos stilius, išskyrus “pop”. Tiesa, Vokietijoje, turinčioje antrą pagal dydį pasaulyje muzikinę rinką, “pop” sąvoka gana sąlyginė. Kitose pasaulio vietose nepopuliarūs ar nežinomi muzikos stiliai čia klesti ir yra svarus komercijos objektas. Festivalyje grojo daugiau nei šimtas muzikos grupių nuo tokių grandų kaip DAF ar Laibach, kurių indėlis į pasaulinę muzikos kultūrą ir populiarumas ne mažesnis, pvz., už Pink Floyd ar Metallica, iki tik Vokietijos klausytojams žinomų grupių, kurios net dainuoja vokiškai ir laisvai gali gyventi vien iš Vokietijoje parduodamų įrašų. Sunku net išvardinti visus girdėtus muzikinius stilius. Kai kurie iš jų net visai nepopuliarūs tarp gotu, – tokie kaip “industrial” arba “power electronics” – tačiau organizatoriai juos puikiai paskirstė, kiekvienam muzikiniam stiliui parinkę atskirą vietą, atitinkančią muzikos dvasią. Tad svečiai tikrai turėjo iš ko rinktis.

Apskritai buvo jaučiama, kad gotikinė kultūra, kaip labiausiai išsivysčiusi ir turinti savo galingą struktūrą, stipriai skatina kitų, vėliau atsiradusių subkultūrų vystymąsi. Pavyzdžiui, Leipcigo kultūros namuose visas dienas skambėjo “neofolko” muzika. Galinga fabriko patalpa buvo skirta CMI atlikėjams, kurie nevengia ekstremaliausio “power electronics” ar “industrial”, teatre skambėjo “etherial” stiliaus muzika, kurios esmė – klasikos ir elektronikos sintezė. Didžiulį įspūdį padarė skandinavų kuriama muzika, kurios atstovai susivienijo po CMI leidybinės bendrovės ženklu. Ji pasižymėjo itin masyviu, šaltu ir lėtu elektroninės muzikos garsu bei išskirtine vizualine medžiaga, kuria skandinavai išreiškė savo pagrindinę kūrybos idėją – “gamta yra aukščiausia civilizacijos forma”. Ryškiausias tarp ju buvo Lina Baby Doll, apie 14 metų kuriantis projektą Deutsch Nepal ir iki šių dienų nepraradęs aktualumo. Tai vienas iš nedaugelio pasaulinės “ambient-industrial” muzikos favoritų, sugebantis sukurti išskirtinę melancholišką, hipnotinę tranzo nuotaiką, kurią sustiprina neįprastos video projekcijos ir visiškas atlikėjo natūralumas scenoje.

Ypač vertėtų pabrėžti festivalio organizatorių profesionalumą įgarsinant sales. Pavyko aplankyti gal vos 20 procentų visų renginių, tačiau koncertų įgarsinimas buvo pritrenkiančiai profesionalus visose salėse. Visur jautėsi preciziška vokiška kokybė. Įspūdį paliko “Agra” pagrindinės koncertų salės įgarsinimas. Ir stovint prie pat kolonėlės, ir už kilometro nuo salės, garsas buvo vienodai aiškus ir intensyvus. Stebino ir tai, kad vakarais, būdamas kempinge, pakankamai toli nuo salės, palapinėje galėjai lygiai taip pat kokybiškai klausytis koncerto. Ir po koncerto jokio spengimo ausyse. Nė vienos salės įgarsinimas nepaliko blogo įspūdžio ir lieka tik apgailestauti, kad Lietuvoje kol kas dar neteko pamatyti, išgirsti ir visomis juslėmis pajusti taip profesionaliai organizuoto renginio.

Keturios festivalio paros prabėgo ypač greitai. Leipcigas labai stipriai pakėlė supratimo apie renginio kokybę kartelę. Įspūdžiai neišdildomi ir lieka tik tikėtis, kad kitais metais vyksiantis 13-asis Wave-Gothik-Treffen festivalis organizavimo kokybe nenusileis šiemetiniam.