Daug kas apie garsus, skambėjusius sekmadienio vakarą “Terminale”, pasakytų: “Neišgėręs nesuprasi”. Gal todėl pagrindinis vakaro herojus iš Švedijos nepamiršdavo priminti, kad atėjo “drinking time” ar bent jau iškelti litrinį bokalą alaus.
Renginys buvo skirtas melomanams. (Žinot, kas yra melomanas? Tas, kuris prie vonios, kurioje dainuoja nuoga moteris, durų prideda ne akį, o ausį:) Pasirodo, Vilniuje melomanų nėra labai daug – iki šimto. Ir iš jų tik keliasdešimt tikrai žinojo, ko atėjo, likusieji atėjo genami smalsumo ar tiesiog snobiško ekshibicionizmo.
Keletas žodžių apie klubą, kuriame lankiausi pirmą kartą. Iš pasakojimų buvau susidariusi labiau neigiamą nuomonę, tačiau ją pakeitė jau pirmi žingsniai klube. Erdvė viliojančiai sulaužyta su visokiais užkaboriais, konteinerių imitacijos, keli barai, geras apšvietimas ir garsas. Trūkumas – jau renginio pradžioje pasibaigęs “Horn” alus (girdėjau 20 dėžių buvo skirta svečiui iš Švedijos, tai turbūt nieko ir neliko :) ir nelabai malonūs “orangutangiukai” prie įėjimo, įkyriai lendantys į kišenes.
Klubas vis dar ieško savo veido ir tiek pat sėkmingai gali virsti dar viena “karolina”, kaip ir įdomiu klubu, pratęsiančiu virš klubo esančio ŠMC “kvapą”. Pagal apimtis, čia laisvai galėtų koncertuoti įdomios alternative grupės, kurias jau kelis metus vežasi latviai. Reikia tik baigti vežti grupes _specialiai_, o siūlyti įtraukti Vilnių į savo turus. Tada nereikės važiuoti klausytis Gotan Project į Rygą.
Įėjus į klubą, negausius klausytojus kankino garso teroristas ir renginio organizatorius Lashisha. Daugiau žmonių pritraukė legendinio projekto Girnų Giesmės pasirodymas. Odine striuke vilkintis vaikinas be garsų pristatė ir savo muzikai skirtą video. Salėje vis daugėja užsimerkusių linguojančių siluetų.
Pasitempęs Deutsch Nepal “generolas” Lina prieš pasirodymą persimeta keliais žodžiais su savo naujaisiais pažįstamais – koncertui Vilniuje jis “ruošėsi” dvi dienas. Organizatorius vis primena, kad laikas lipti ant scenos. Scenoje “Generolas” paprašo nešviesti jam į akis, pasitraukia į šešėlį ir pradeda. Ekrane sklendžia erelis, ieškantis aukos. Staiga jis sminga žemyn ir pakyla su didžiule žuvimi snape. Žiūrėdama pamirštu, kas čia vyksta. Muzika susilieja su vaizdu, o ant aukštos kėdutės prisėdęs Lina su nuolat rūkstančia cigarete savo balsą skandina gausybėje aidų ir kitų efektų. Žiaurus uolėtų jūros pakrančių paukščių gyvenimas puikiai dera prie kraupiai žavingos fašistinės Deutsch Nepal muzikos. Kai žuvėdra vogia pingvino kiaušinį, o Lina kažką rėkia į mikrofoną, kūnu nubėga šiurpuliukai.
Viskas atrodo labai rimta, tačiau pasibaigus kūriniui, “nepalas” vis numeta kokį juokelį, į kurį audringai reaguoja priekyje susirinkę organizatoriai ir jų draugai. Garsiai pletkindami ir kikendami, jie trukdo melomanas “pridėti ausį”. Bet jie turbūt nori pašildyti savo ego – “va, padarėm, čia mūsų draugelis groja”. Ir iš tikrųjų padarė.
Renginį pratęsia pogrindžio ramaus triukšmo karalius Shnare.sys (pasirodo, McKaras tik gėrė ir rėkavo:), užbaigęs sekmadienio vakaro garso terorizmo seansą.
Pamažu visi skirstosi, melomanai aptarinėja garsus, organizatoriai švenčia. Patiko-nepatiko, tačiau tai buvo įdomu ir emocionalu. Kažkada atsimenu netyčia pridėjau ranką prie tvoros, juosiančios ganyklą. Kūnu nubėgo elektros impulsas. Nepasakyčiau, kad malonu, tačiau kažkodėl išbandžiau tai dar keletą kartų. O liežuviu priliesti “batareika” turbūt bandėt daugelis.
Uždariusi “Terminalo” duris ir patekusi į rudeninę naktį, stebiuosi, ar gali būti taip tylu? Be triukšmo nėra tylos, be tylos nėra triukšmo.
Komentarai