Jaunajam ORE.LT korespondentui Kostui duota misija: paimti interviu iš MOUSE ON MARS, kiečiausio Vokietijos eksporto nuo VW Beetle laikų. Grupę pavyksta pagauti nusileidusius iš LTV televizijos bokšto. Jan Werner lengvai leidžiasi į pokalbį, tuo tarpu Andi Toma mieliau laiko rankose iš korespondento paimtą diktofoną…
ORE.LT: Kokia garso esmė jums. Kas jums yra garsas?
Jan Werner: Tai labai sudėtinga. Viskas, ką girdi yra garsas. Labai didelis skirtumas tarp to, ką darai su muzika ir to, ką girdi. Tai du skirtingi lygiai.
Andi Toma: Manau, kad tai labai individualu. Garsas turi savo kalbą, savo sistemą, tai yra tai, ko nelabai gali suvokti. Kuriant garsą pradedi nuo vieno ir kitus tiesiog klijuoji prie jo. Tai kaip komuna. Reikia tikrai daug žinoti, jei dirbi su garsu arba kuri garsą. Turi matyti, ką darai. Garso esmė tai, ką jame randi sau artimo.
O: Kaip jūsų garso koncepcija reiškiasi jūsų darbe?
JW: Mh. Jeigu tikrai nori išgirsti ką nors, neprivalai kurti muzikos. Tai nebūtina. Galima išmokti klausyti, bet tai nereiškia, kad tapsi muzikantu. Tu susidomi garsu ir ieškai kaip už jo užsikabinti, ieškai metodo, kuris padėtų suprasti garsą. Labai skirtingais būdais gali tai paversti gana dideliu efektu, na pavyzdžiui fiziniu, vėliau tai tampa kur kas jautresniu dalyku.
Kai kurie žmonės naudojasi narkotikų pagalba, kad pasiektų jautrumo muzikoje, kiti tiesiog stengiasi būti jautrūs. Bet kokiu atveju sužinai daug apie muziką, sužinai kaip ji skamba, kaip garsas atrodo ir kokia galybė garsų randasi viename. Tai daugiau fizinis supratimas. Vėliau pradedi suvokti garso kontekstą, ką garsas tau sako. Na, pavyzdžiui traškėjimo, skilinėjimo garsas pastate? Juk ištiesų jo ten neturetų būti, bet kai jį išgirsti, supranti, kad kažkas vyksta – gal tai seno namo belūžtančių konstrukcijų garsas ar kažkas panašaus. Taigi, nebetraktuoji garso tik iš estetinės pusės, tai – informacija. Ir tai, ką darai kaip muzikantas, tiesiog nebekreipi dėmesio į šias problemas, tiesiog naudoji garsą labai abstrakčiame, absurdiškame lygmenyje. Kai esi kompozitorius, turi tam tikrą sistemą, kuria remiesi. Tai labiau intelektualu.
Aš manau, kad mūsų muzika nėra labai funkcionali. Nesakau, kad ji bloga, bet ji nėra gera šokių muzika, nelabai tinka klausymui, nėra akademinė muzika. Aš tikrai pasimetęs tarp galimybių. Tikrai didžiuojuos žmonėmis, kurie yra konkretūs savo darbe. Na, kad ir Matthew Herbert. Jis tikrai geras. Tikrai kietas darant bytą, ritmą. Aš visada ieškau, laukiu byto, o jis to nedaro, jam to nereikia. Jam užtenka vos kelių sekundžių ir naujas takelis jau skamba. Man rodos, kad jis suaugęs su ritmu.
O: Kokios muzikinės vizijos sukasi jūsų galvelėje? Ką jūs manote apie pokyčius muzikoje?
JW: Aš nemanau, kad muzika keičiasi. Manau, kad mes kaip žmonės – mes tiesiog mėgstame klausytis muzikos. Juk dabar 2004 metai, bet mes visi puikiai žinome, kad geriausia grupė yra The Beatles, o Bethovenas, Rachmaninov’as, Stravinsky’s yra geriausi kompozitoriai.
Iš tiesų muzikoje nelabai kas keičiasi: finale visi mes išgirdę ritmo dunksėjimą, pradedame kraipyti savo kūnelius. Tai labai paprasta ir mes kaip žmonės esame paprasti. Mes visada galvojame, kad viskas keičiasi, tobulėja, tačiau tokie žmonės kaip G. Bush’as ir kiti politikai, parodo, kad mes vis dar gyvename viduramžių laikotarpyje!
Aš neturiu muzikinės vizijos. Iš techninės pusės ištiesų daug kas keičiasi, tobulėja instrumentai. Dabar tikrai lengva kurti muziką. Turi viską, ko reikia, kad galetum kurti: turi programinę įranga, turi įrašų firmą – viską. Tačiau tai nereiškia, kad tai, ką darai, yra gerai. Tik programinės įrangos nepakanka.
O: Kiek metų skęsti muzikoje?
JW: O, aš muzikoje plaukioju jau apie 20 metukų!
O: Gal gali pasakyti kokia buvo priežastis, kad pasirinkai muziką, o ne šaltkalvio darbą?
JW: Geras klausimas. Hm. Muzika man yra ta sritis, kurioje aš vis dar mažai žinau, suprantu. Aš tikrai nelabai suprantu kas muzikoje vyksta. Tai mane ir velka. Nežinomybė. Tačiau iš kitos pusės kuo daugiau sužinau, tuo mažiau tai mane jaudina.
O: Kas tave dar traukia be muzikos?
JW: Ta pati nežinomybė. Tai ne sritis. Tai gali būti bet kas. Na, kad ir knyga. Vieną dieną skaitydamas ją matai tik tuščius jos lapus, tau ji nieko nesako. Tačiau kitą kartą skaitant ji pražysta lauko gėlėmis, tampa kupina ivairiausių idėjų. Tai priklauso tik nuo tavęs paties. Turi rasti būdą, susidomėti ir išlikti susidomėjęs savo darbu, pasauliu. Visai nesvarbu ar tu dailininkas, kontrolierius, ar duonos kepėjas. Vieni kepa išties puikius pyragus, o kitas, pabandęs padaryti tai net pagal tą patį receptą, iškepa šūdiną pyragą, net panaudojęs tuos pačius produktus. Tai labai apgaulinga. Gali suprasti taisykles, bet tai nereiškia, kad padarysi kažką gero.
Tas pats ir apie muziką. Gali žinoti daug apie ją, bet niekada nesukurti jos geros. Aš pažystu tiek daug žmonių, kurie žino daug apie muziką, apie garsą, ritmą, kompozicijos struktūras, muzikos istoriją, tačiau man neįdomu, ką jie daro, tai manęs nejaudina. Tai kaip ir tapyboje: gali būti geras tapytojas, bet niekada nenutapyti gero darbo. Turi būti pasišventęs, žinoti šiek tiek, ką darai, nes kitaip viskas virsta loterija; turėti gerus instrumentus ir būti susipažinusiam su jais bei visa tai sujungti į vieną. Kai aš darau muziką, stengiuosi pažvelgti anapus muzikos. Noriu matyti kas už jos slypi.
O: Ka manai apie savo muzikos progresą lyginant 1990 metų ir dabartinę. Kas pasikeitė?
JW: Labai normali progresija: tapau mažiau naivus, senesnis. Kartais tiesiog pradedi suprasti, kad šūdą groji, žaidi žaidimą. Kai esi jaunas, esi naivus ir kupinas atominės energijos, esi viskam atviras ir pasiryžęs, tačiau kai sensti, pradedi suprasti, kad niekas nesikeičia.
Dauguma net nesupranta ką aš darau arba jie viską apverčia aukštyn kojom. Dėl to tu gali prarasti savo iliuzijas arba net tapti ciniku. Daugelis meninkų tampa cinikais. Ypač dailininkai. Todėl, kad žmonės, kurie perka jų darbus, dažniausiai turi pinigų, bet neturi skonio. Tad dailininkai yra priversti bendrauti su idiotais.
Kartais turi nuspręsti, ko tu nori, kurioje pusėje nori stovėti. Tada supranti, kad taip pat žaidi žaidimą: duodi savo muziką radijo stočiai, tave rodo per tv. Na, net MTV, jie tiesiog panaudoja tavo muziką vinjetėms: jie tiesiog sukarpo, perdaro tavo muziką ir panaudoja reklamai. O tu įsijungi MTV, išgirsti savo muziką ir pagalvoji: “Hm, tikrai tai buvo mano gabaliukas, o dabar tai reklamos dalis.” Jie tiesiog parduoda tai. Man tikrai tai nepatinka ir aš dažnai pagalvoju kaip tai pakeisti.
Tačiau vistiek išlieka tas ryšys tarp tavęs ir garso. Man tai tikrai labai svarbu. Tai buvo tikrai didelis pokytis mano gyvenime, kai aš supratau, kad pats galiu daryti muziką, kad galima sukurti sistemą, sukurti pasaulį arba prisidėti prie jo kūrimo. Man tai labai svarbu.
O: Kokią muziką klausotės?
JW: Hm. Tikrai sunku pasakyti. Man tikrai labai sunku išvardinti. Na, pradedant nuo klasikinių dalykų, jazz’o, taip pat šiuolaikinę muziką. Tikrai patinka tai, kas plaukia iš elektroninės muzikos pusės.
O: Kokias gėles mėgsti?
AT: Kurios auga.
Komentarai