Kaunas Jazz 2007

Štai prabėgo dar vienas atradimų, nusivylimų ir nenuspėjamo oro pilnas Kaunas Jazz 2007. Nors jau antrus metus iš eilės tenka kantriai išbūti visą festivalį nuo penktadienio iki sekmadienio, po truputį artėju prie išvadų, jog per daug neeikvojant savo jėgų ir ausų, užtektų atsipūtus išsėdėti tik sekmadienį. Visa, kas geriausia bei įdomiausia dėl beveik neaiškių priežasčių buvo sukišta būtent į paskutinę savaitės dieną. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmas koncertas VDU salėje penktadienį ištiesų nustebino. Iki tol konservatyviu dangteliu apsivožęs lietuviškas džiazas atkakliai stengėsi išlaikyti kuo didesnį atstumą nuo eksperimentų su elektronine muzika. Tačiau iš tiesų net aiktelėjau išvydęs toje pačioje scenoje kartu su Lietuvos džiazo guru Petru Vyšniausku prie sintezatorių ir klaviatūrų besikūprinantį Titą Petrikį. Nors pastarojo funkcijas pagavau tik paukštelių čiulbesiais, sci-fi garsais bei retais delay’jais, tačiau pridėjau pliusą Kaunas Jazz organizatoriams už tokį netikėtą posūkį.

Tuo tarpu Petras Vyšniauskas mane kuo tolyn, tuo labiau stebina savo sugebėjimu radikaliomis free jazz kompozicijomis išspirti klausytoją į visišką transą. Jei anksčiau jo kūriniai man atrodė kaip pasimetęs duslintuvas, tai dabar vos per kelias minutes viskas susiriša į prasmingą avangardinį piešinį, ką savo ruožtu pavadinau “jazz trance”.

Amerikiečių pianistą Eddie Palmieri tikėtąsi pasodinti į Arturo Sandovali krėslą, tačiau nesėkmingai. Ir vėl ant ausų sukabinėti Grammy. Linksmas senukas, tačiau groja TIK klavišais. Po gero pusvalandžio pasidarė nuobodu. Visdėlto tradicinė karibų muzika sunkiai virškinamas produktas penktadienio vakarą, tad teko bėgti gelbėtis prie alaus čiaupų.

O, “Combo”!!! Turbūt nerasi niekur kitur, kaip tik Kaune, tokio tikro, kepta duona prakvipusio džiazo klubo, su nuo staliukų neatsikeliančiais kiaulėskojosėdžiais bei vis dar paprastų mandagumo taisyklių neišmokusiais barmenais, kaskart perveriančiais tave bukai nebyliais žvilgsniais. Kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad jų sąskaita keičiasi kiti.

Taigi. Combo. Penktadienis. Po to šeštadienis.

Kaip ir turėjo būti tikras kick-off’as visam festivaliui, bet vėlgi scenoje pasirodė suomiai. Šį kartą gal ir visai nieko, palyginus su praeitais metais r’n’b blynus bevartančiu kolektyvu. Tačiau tie perbalę, persigandę ir nepavalgydinti DALINDEO muzikantų veidai bylojo apie tai, kaip jie jautėsi ne vietoje ir ne laike. Viskas baigėsi su itin trumpa a la bossa nova programa bei pažadais apie “more dancefloor jazz”.

Toli nenubėgant – šeštadienis “Combo” klube pasirodė tikrai neeilinis. Kiek keistas Austrijos, Senegalo, Ganos ir Didžiosios Britanijos muzikantų rinkinys trenkė su šlapiu skuduru net tikriems džiazo gurmanams. The KDR-SOCIETY. Arba Kilimanscharo Dub & Riddim SOCIETY. Netikėtas afro folk funk, 70-ųjų roko ir šiuolaikinių džiazo tradicijų derinys, apdrėbtas nešvaraus electro dub, tiesiog prikaustė. Nepasakosiu ką tas Jimi Hendrix antrininkas išdarinėjo su gitara, tačiau bendrame kontekste klubo atmosferos ir kūrinių santykis slėgė. Tai buvo pakankamai tamsaus skonio avangardas permiežtas tikrai originalių kompozicijų, kurios vienu metu ir traukė ir buvo atstumiančios. Čia sau į kaktą kalu dar vieną terminologijos vinį ir lepteliu hardcore jazz.

Taip, šeštadienis buvo atradimų diena.

Pradedant italų kilmės gitaristo Al Di Meola pasirodymu, kurio metu pasitaikė puiki proga atsidurti Buenos Airėse esančios mėsos parduotuvėlės kieme, kur vakaro saulės raudonyje galėjai sutikti grakščius tango šokėjus, įtemptas stygas, kiek įžūlokai flamenko ritmu bandantį įsisiūbuoti pianiną. Tiesiog be žodžių.

Tęsiant atradimų temą, prieiname vieną iš labiausių pasirodymų per visą festivalį. Brazilai NOSSO TRIO nesistengė sužavėti publikos įmantriomis kompozicijomis ar netikėtais džiazo posūkiais. Šiltas bossa nova liejosi nuoširdžiai, originaliai ir labai giliai. Tikrai to neišgirsi klausydamasis jų kompaktinės plokštelės. Garsai tarsi atsiplėšia tiesiai nuo stygos ir iš gilumų lengva gaida pakyla iki salės lubų ten atsimušdamas ir krisdamas tiesiai klausytojam į akis. Negalėjau atplėšti ausų nuo natūralaus atsipalaidavusio Nelson Faria, kuriam grojimas gitara atrodė daug paprastesnis nei man tarškinimas klaviatūra. Dar nedrąsiai kartas nuo karto išlysdavo bosas bei visada savo vietą žinantys būgnai. Nerealu jei tai būtų netikra. Toks jausmas tarsi bėgiotum virš vandens. Bravo!

Kaip jau ir minėjau – sekmadienis buvo ta tikroji diena.

Niekada neįvertinau koncertų Kauno sinagogoje. Pasirodo labai daug praradau. Ir ne viskas, kas nemokama yra pasenę, supeliję ar netinkamas vartoti. “Žydiškoji tema džiaze” skambėti gali nuobodžiai tik tiems, kurie nesupranta apie ką tai. Aš taip pat nesupratau. Boris Gammer atvyko tiesiai iš Izraelio ir dėstė tai, ką suprasti nereikėjo daug pastangų: kiek balkaniškos, kiek originalios žydiškos tematikos apgaubtos swing džiazo kompozicijos skambėjo taip sekmadieniškai. Nors matėsi tik muzikantų viršugalviai, užteko girdėti žmonių juoką, kad pajustum visiškai kitokios erdvės santykį su muzika. Popietinis džiazas.

Tada antrasis koncertas iš trijų labiausių – INCOGNITO. Nors kritikai teigia, jog acid jazz mirė, gyvai jis skamba kur kas geriau nei daugelis kitų dabartinių žanrų ir substilių. Sunku pasakyti kodėl INCOGNITO koncertas buvo vienas iš geriausių: ar dėl profesionalių soul ir r’n’b balsų, ar dėl nuostabaus bendravimo su publika, ar, galų gale, dėl gausaus būrio aukšto lygio instrumentalistų, tačiau jie atsivežė su savimi kažką, kas visą salę vertė vienu metu plačiai šypsotis. Sunku patikėti, jog po 28 metų kolektyvas vis dar sugeba išlaikyti tą funky acid organ atmosferą senomis kompozicijomis. Dar kartą bravo!

Ir galų gale paskutinė naktis sekmadienį. Karščiausias taškas.

Turime ZUCO 103.

Gaila klausyti žmonių pseudokritiškai kalbant apie tokią muziką kaip “girdėta”, “nieko naujo”. Sutinku – brazil electro yra ganėtinai senai užsuktas ir ilgai besiraitantis muzikinis sraigtas. Bet paklausykit! Kaip dažnai turi galimybę išgirsti grupę muzikantų tai darant gyvai? Nekalbu apie į laptopą sulindusius ir vieną kitą semplerį pasijungusius “meninykus”. Aš kalbu apie tą variantą, kai ant scenos sulipa visa krūva instrumentalistų su tvirtu brazilės Lilian Vieira vokalu priešakyje ir užverda rimtą košę. O kai ši košė užverda klube, tiesiog plyšte plyštančiame per šonus nuo riebaluoto elito, nekaltų mergaičių ir visokio kitokio plauko besilinksminančiųjų – tikėkis tik galvos skausmo rytą. O geriausia tada, kai visas tas kelių dienų laukimas ko nors drebinančio krauju pasileidžia ant šokių aikštelės.

Oi liežuvis pamėlynuotų bevardijant stilių samplaiką, kurią tūlas kritikas sau leistų išpostringauti kalbėdamas apie ZUCO 103: broken latin break beat brazillian flavored acid hard jazz?. Tai tik trečdalis visko, kuo tą naktį patys kiečiausi ritmai be jokių išlygų prakaitu varvėjo sienomis. Čia paprastos mellow chill out kompozicijos buvo begėdiškai pamirštos vien tam, kad visi nusirautų stogus. Grupės būgnininkas Stefan Kruger vos nestaugdamas be gailesčio gręžė atkakliais samba ritmais, kartais užbėgdamas techy pulsu ir galų gale išpurkšdamas lengvą latin drum’n’bass. Dar pridedam sluoksnį itin derančių Alvin Ronde gitaros “wah wah” (kitaip tariant – “kvakų”), riebiai kietų Alex Oele boso linijų bei klavišininko Stefan Schmid sintezatoriaus dalį ir visi šokių aikštelėje išvertę gerkles bando nusirauti plaukus.

Taip, kaip praeitais metais amerikiečių TORTURED SOUL pasirodymo metu pasijutau tarsi Niujorko naktiniame klube, šį kartą atmosfera lydėsi tarsi Rio De Janeiro karnavale.

O tada viskas labai greitai baigėsi. Taip greitai, kaip ir prasidėjo. Dabar galiu tik subjektyviai pasidžiaugti už tikrai laisvesnį festivalio organizatorių požiūrį į džiazo supratimą kiek kitokiu kampu. Iki kitų metų.