Kai buvę klasiokai gimdo vaikus ir vakarais tūsinasi su „XXI amžiaus“ platintojais, kai kaimynystėje – girdisi per tapetų rozetes – vyras daužo žmoną, jos kraujas nulaša per laiptinę, kai nakties nemiga prisipildo demonų, bet dar labiau šventųjų smile‘ų, tada gaunu sms apie gyvenimą iš poetės Vaivos: „Pagarbinkim absurdo dievą“, – rašo ji. Atrašau: „Viskas yra absoliutus CHARMSAS“.
Charmsas – tai ne chalvos ir karmos derinys (nors, jeigu abi šias substancijas kildinsime iš (ė, kaip rusiškai bus Tolimieji Rytai? Dalšye Vostoki (?), tada gal ir bus. Tai tragiškai komiškai kiekvieną būtį persekiojantis ir persmelkiantis absurdas, rusiškos – toli gražu ne vien made in russia – arachisinės chalvos skonis iš ką tik pasūdyto lašinio, kurį kramto po lapine kepure čepsinti bedantė burna. Tiksliau, apie Charmsą negalima nieko per daug pasakyti, nes įvardytas jis praras savo absurdo karmą. Čia galima tik nuščiūti, ir sustabarėti: Charmsas yra TAI. Tatai. Vai tai tai.
Kas per fenomenas yra rusų tauta ir kultūra, kad jų normaliai negali įvardyti joks euroameriekitis nei kolonistas. Pastariesiems ir Puškinas su Gogoliu yra Puškinas su Gogoliu dėl to, kad jie yra rusai. Todėl jų tokie tankūs ūsai. Visai kaip prūsai. (ūsai skirti ne kiekvieno panosei, todėl „ūsai“ sakoma sąlygiškai). Kur dar pasaulyje želė daroma iš mėsos (meat jello), vodkos ir „šlapiankos“. Kažkoks kosmosas atrodo eilės prie duonos, slaviškas atlapaširdiškumas ir vatiniai žiponai ant frotinio chalato vakare. Kosmosas ir yra. Ten, kur Rusija ir nors vienas apie ją galvojantis protas.
Daniilas Charmsas intuityviai jaučia Rusijos kaip reiškinio kontūrus. Jie tokie nesimetriški, su metafiziniu matmeniu, metančiu fantasmagoriškos būties šešėlį ant kiekvieno nikeliuoto čainyko. Absurdas nuo jaunystės, bet ypač Sovietinio sąmoningumo metais, buvo Charmso religija, – taip bylo raštai, susizgribę tik po tragiškos Daniilo pabaigties beprotnamyje.
Ką manau apie „Nutikimus“, yra visai nesvarbu. Dėl mano manymo jie nei pablogės, nei pagerės. Jie jau nutikę, klasiški. Visi fatališki iki vieno, absurdiški iki apsivėmimo ir tokie teisingi, realūs, net baugu darosi eiti. Eismas nekontroliuojamas. Eismą ir esimą (pasakytų Šliogeris) nuolat ištinka žadas, ir nutikę žmonės, tokie kaip iš plastilino, kvailoki, naivūs, tikintys, kad jų nėra, ir iš tikrųjų išnykstantys. Nors jų sumautas nebuvimas yra atvirkščiai proporcingas pačiai tikriausiai realybei.
Noriu pasakyti, kad ta realybė siaubinga. Aš neskaityčiau Charmso, jeigu širdy būtų prišikta. Nes būtent tada Charmsas skaitytų mane. O kai žmogus būni laimingas, tai apskritai neskaitai. Tada norisi tik gyventi, kol nugyvensi savo plaukus, akis ir ausis (kadangi ir taip dažnas neturi plaukų, tai „plaukus“ sakoma sąlygiškai); kol nugyvensi savo burną, kad negalėtum kalbėti, nosį – taip pat; kol nugyvensi ir rankas, ir kojas; ir pilvą kol nugyvensi, o nugarą – ir šiaip, savaime; Ir vidurius visus, ir viską. Ir kol suprasi, kad neaišku, kam tu čia gyveni ir kas tas gyvenimas iš viso. Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.
Toks yra Charmso „Žydrasis sąsiuvinis” (toks yra tikrasis vieno „nutikimo“ pavadinimas). Prirašytas Sovietų Sąjungos epochos ketvirtajame dešimtmetyje. Rašytas paraštėse, kad skaitytojas galėtų pats susikurti, ką skaito. Arba – kaip daro vertėjas Sigitas Parulskis – kurti dar ką nors..
Knygos viršelio anotacijoje susiduria žodžiai: absurdiška buitis ir keista, iškreipta būtis. Nuvalkiotas kalambūras, bet teisingas. Aišku, Charmso pasakojimuose jį atpažįstame ne taip tiesmukai. Apgraibomis išsiaiškiname subtilybes, nors į akis košiama tiesa yra tiesi. Pavyzdžiui, kad Charmso „Charmsas“ nekentė vaikų. Svajojo ANT jų užleisti stabligę, kad visi stabais pavirstų. Ir iš tikrųjų – paimi Charmsą į rankas ir stabuku tampi. Sustabarėjęs suvoki, esąs tas nekenčiamas vaikas, kurį taip meiliai kažkas seka iš paskos ir amsi: charms charms charms.
Komentarai