George Orwell „Šuniškos dienos Paryžiuje ir Londone”

Orwellas mėgsta rašyti apie malonius dalykus. Už narkotikų ir diktatūrų ekspozicijas pasaulyje mėgstamas britas karjerą pradėjo rašydamas apie skurdą. Prieš „Gyvulių ūkį” ir „1984″ (pastarojo, beje, beveik niekas neperskaito iš pirmo karto), Ericas Arthuras Blairas (taip, toks jo vardas) rašė apie blakes, santimus, pensus, bistro, indų plovėjo darbą, kips ir spikes (nakvynės vietas ir prieglaudas) bei nenugalimą stiprų jausmą, apimantį nejučiomis. Pamirškit meilę, Nijolės Sadūnaitės avelių armijos kapralai. Galingiausias jausmas – alkis.

Esu šventai įsitikinęs, kad žmogus, kuris yra neturėjęs pinigų, yra geresnis ir laisvesnis nei tas, kuriam taip nėra buvę. Ne, nekalbu apie valkatas. Jie jau nebe laisvi ir ne geri, jie tiesiog bėdžiai. Bet iš slankiojimo pusalkaniam, centų skaičiavimo, maisto vogimo ir „duona ir margarinas” dietos galima išpešti nemažai naudos. Jei tai trunka neilgai, patiri nepaprastą laisvę ir minčių grynumą. Jei kiek ilgiau – išmoksti džiaugtis mažais dalykais. Tarkim, mėsos gabalu ar
makaronų pakeliu.

Yra tokia idiotinės ezoterijos knyga „Badavimo stebuklas”. Tiems, kam neteko to stebuklo patirti, „Šuniškos dienos” (šiek tiek keistokas „Down and Out” vertimas) yra „Skurdo džiaugsmo” vadovėlis. O tiems, kam teko, tai visai nebloga literatūra. Truputį kvepianti tuščiažodžiavimu ir pervertintu britiškumu, bet visomis kitomis prasmėmis – puiki.

Gerai, kad vertėjas gerb. Arvydas Sabonis – žmogus, kuriam niekada neteko garsinti savo pavardės – gale paaiškina, kaip atsirado ši knyga. Mat be to ji atrodo kiek keista – tartum sudaryta iš dviejų nelabai besisiejančių dalių. Gyvenimas Paryžiuje ir valkatavimas Londone atrodo lyg suveržti batraiščiais, kad tik neatkristų vienas nuo kito. Pasirodo, Orwellas norėjo rašyti tik apie Paryžių, bet leidyklai knyga pasirodė per trumpa. O gaila. Nes visas šarmas būtent Paryžiuje, kuriame George’as iš tikrųjų gyveno „Down and Out”, dirbo plongeur (indų plovėju) šlykščiai prabangiuose restoranuose ir draugavo su rusų išeiviais. Paryžiaus dalis pilna puikių istorijų ir tikrosios pajautos. Taip, paskutinįjį žodį išmokau mokykloje. Ne, gyvenime jo ištaręs nesu.

Kai knyga pasirodė per trumpa, autorius, nors ir gyvendamas visai neblogai, nusprendė įsijausti į Londono valkatos gyvenimą. Žodžiu, apsimetinėti ir apgaudinėti, jei kalbėtume stiliukingai, „atlikti eksperimentą”. Knygoje tas netikrumas ir apsimetinėjimas jaučiasi. Visa antroji dalis pernelyg pragmatiška, pernelyg žurnalistiška ir pernelyg… Pernelyg pernelyg. Iščiustyta. Na kaip tie klasikai nesuprato, kad bandymas aiškintis situaciją ir ją analizuoti vos-ne-moksliškai tik gadina gerą grožinę literatūrą? George’ai, dėl Dievo meilės, kam tie traktatai apie valkatos padėtį knygos gale?

O gal čia tik Londonas nuobodesnis nei Paryžius? Na, palyginkime patys. Paryžiuje gyvena tokie personažai, kaip Šarli (kirtis ant i), iš turtingos šeimos kilęs dykaduonis, sugebėjęs apvogti brolį; Borisas, buvęs rusų armijos kapitonas, kurio nuotaika gali būti labai pesimistiška arba labai optimistiška priklausomai nuo to, kaip seniai Boria valgė; serbas indų plovėjas, viename restorane dirbantis tik vieną dieną ir taip apėjęs jų šimtus. Ir taip toliau, charakterių vaivorykštės čia žėri it gėjų parade. Londone gyvena valkatos – ligoti, purvini ir dažnai ne itin įdomūs tipai. Aukščiausia, kur Londonas galėjo pakilti – iki gatvės menininko Bozo, kuris jaučiasi laimingas vien todėl, kad gali naktimis stebėti žvaigždes.

Bet kokiu atveju, knyga verta būti skaitoma. Kažkam gal pritrūks gilumo ir filosofijos joje. Tokiam kažkam siūlyčiau pabandyti papasninkauti tris dienas. Atlėgs noras skurde ieškoti prasmės ir romantikos. Orwellas, esu tikras, man pritartų.