Šokis be žiūrovo 

Kontaktinė improvizacija, nors apibrėžimų būta daug ir skirtingų, nors kaskart ji vis nauja socialiai konstruojama realybė, nors jos didžiausi entuziastai po šiai dienai prisipažįsta nežinantys kaip ją apibrėžti, yra, iš esmės, fizinė kūnų sąveika šokyje. Remiantis teorija, kad kažkas atsiranda nuo tada, kai tampa įvardijamu, kontaktinė improvizacija savo dienas skaičiuoja nuo 1972 metų, kuomet ją taip pakrikštijo modernaus šokio atstovas iš JAV Steve Paxton.

Ši šokio forma gimė JAV didelių permainų laikotarpiu, kurį paženklino per visą pasaulį nuvilnijusios žmogaus teisių gynimo bangos, moterų išsiveržimas į visuomeninę sferą, gėdingo Vietnamo karo vargu ar mažiau gėdinga pabaiga, ir didžiulė energetinė krizė bei šalies recesija, nulėmusi nepasitikėjimą valdžia ir pilietinių judėjimų sprogimą. Tokiame kontekste nesunku įsivaizduoti, kad radikaliai kito ne tik vizualinio, aktorinio, bet ir judesio meno išdavos.  

Kontaktinės improvizacijos novatoriškumas atsiskleidė nauju savasties-kūno santykiu, pažadinant pastarajame tūnančią gyvastį – iškart, kai tik pavyksta išjungti agresyvesnį komandos centrą, taip dažnai traktuojamą vieninteliu mūsų savasties agentu. Be to, kol tiek baletas, tiek modernus šokis visada buvo tarsi pristatomojo pobūdžio, kas reikalaudavo kūno lavinimo ir daugiametės patirties, kontaktinėje improvizacijoje iš pat pradžių viršų ėmė ir svarbus išliko čia-ir-dabar patyrimas, kuriuo dalinasi patys dalyviai, ir kuriam žiūrovas yra galima, bet ne būtina sąlyga.     

Turbūt romantiškiausiai fizinės sąveikos metamorfozes kontaktiniame šokyje atskleidžia Nathano Wagoner medaus ritmu įamžintas Steve Homsher ir Catherine Lessard duetas skambant kompozitoriaus Mike Vargas melodijai, mat kiekvienas paskui kitą sekantis judesys iš ankstesniojo pasiima reikalingą inerciją, į šokio eigą išsiverždamas tarsi be savo gimdyvių pastangų:

 

Duet from CI36 from Nathan Wagoner on Vimeo
 

Prisiminimai iš kontaktinės improvizacijos mini-festivalio

 

Penktadienis 

Festivalis startavo penktadienį, Vilniaus Simono Daukanto vidurinės mokyklos erdvioje ir šviesioje salėje, 51ą entuziastą subūrusiu ratu, po kurio sekė įžanginis, suomio Petri Taipale workshopas ,,Būti centruotiems”. Pasibaigus vienas-ant-vieno pratimams ir laikui, skirtam improvizuoti, beliko tik viltis išmokti pasitikėti festivalyje vis besikeisiančiais partneriais. Visur, kur tik pavykdavo, remdavausi ant rankų, alkūnių, kojų, ieškodavau grindų ir galvodavau kaip išsisukti iš padėties, tikrąja to žodžio prasme. Iš esmės man labiau imponuoja individualus sportas, individualus darbas, tad sėdžiu ir svarstau, ar tai nekaišios pagalių į ratus ir likusiuose užsiėmimuose. 

Įvakarojus aplink įžiebiamos žvakės ir tylą keičia už pulto stojusio šokėjo ir ,,Poliklinikos” emo personažo Tautvilo Gurevičiaus parinktos Alinos Orlovos, ANTHONY AND THE JOHNSONS ir panašios baladės, kurios kartu su bendromis vedėjų pastangomis dalyvius įtraukia į laisvą jam, visai tinkamai lietuviškai užvadintą džemu. Greičiau nei tai pavyksta suvokti, aplink ima dėtis keisti dalykai, nepatyrusius dalyvius išstūmę stebėti veiksmo greičiau nei jam atsiduoti. Džemas iš dalies priminė mokyklos šokius, kur tai šoki, tai kukliai lauki būti pakviestu į visai nekuklią lytėjimo fiestą. 

Šeštadienis 

Antra festivalio diena startavo Ramunės Truncės workshopu ,,Nekontaktinis kontaktas”, kur viršų ėmė nebe lytėjimas, o vaizduotė, galbūt sąmoningai leidžiant kūnams pailsėti ilgos festivalio programos akivaizdoje. Esto Rubeno Roos grupinio kontakto pamokėlės už veiksmo nepaliko nei vieno metraštininko, operatoriaus ar fotografo. Visgi visame festivalyje ir šeštadienio programoje didžiausią įspūdį paliko lenkės, Krokuvos Šokio studijos EST įkūrėjos Iwonos Olszowskos užsiėmimas ,,KI per BMC (Body Mind Centering) prizmę”, įtraukęs ne tik visus kaulus ir sąnarius, bet ir vidinius kūno organus į kontaktinį judesį. 

Vis labiau prisijaukinama salė ėmė panašėti į skvotą, dalyviams atsinešant maistą, pledus, arbatas ar pliušinius žaisliukus. Formalumo įspūdis dar labiau išblanko dėl atviro vakarinio džemo, į kurį galėjome ir pasikvietėm draugus, ir kur be jokios įžangos akompanuojant gyvai muzikai dūkom, tiesa, savam rate.  

Sekmadienis 

Susirinkę paskutinę festivalio dieną puikiai suvokėme kiekvienos mėlynės tikslią vietą kūne, tad neapsakomai palengvėjo, kai švedas Johanas Nilssonas savo workshopą pradėjo bodywork – pusės valandos masažu. Antroji užsiėmimo pusė vyko tiek pat neagresyviai, dalyviams turint progą bambuko lazdų ir kolegų pagalba ištyrinėti įvairias kūno kryptis. 

Į paskutinį džemą dalyvius įvedė KI ambasadorė Lietuvoje Julija Melnik. Nepamenu nei metodo, nei eigos, tik žinau, kad nuo pat pradžios iki pabaigos buvau būtent ten, kur norėjau būti. Apsivertimai ir prisilietimai vyko magiška harmonija, ir nors nuolat kito ritmas ir kontakto intensyvumas, jis nei karto neatrodė forsuotas. Išsivyniojusi iš nežinia kiek laiko trukusio vartaliojimosi ir pajutusi norą pailsėti išsyk pajutau kažkieno galvos lengvą svorį ant krūtinės, kas suteikė ilgai neapleidusį pilnatvės jausmą, ir leido iki džemo pabaigos nebepasitraukti į stebėtojos vaidmenį.  

Interviu su Julija Melnik

 

Kaip susidūrei su kontaktine improvizacija?  

2006 m. šokio – judesio terapijos stovykloje išmėginau įvairius šokio terapijoje naudojamus metodus – tokius, kaip autentiškas judesys, 5 ritmai, body jazz ir kiti, tarp kurių buvo ir šiek tiek kontaktinės improvizacijos. Atsimenu, jog pastaroji šokio forma man pasirodė labai artima. Tad 2006 m. rugsėjo pabaigoje dalyvavau savo pirmajame 6 dienų KI seminare Maskvoje su Anžela Donij (ru. Анжела Доний, angl. Angela Donii).  

Grįžusi į Vilnių iš karto surinkau grupelę žmonių ir padėjau mokyti, nes norėjau dalintis, norėjau šokti toliau, o tam reikia partnerių (dauguma KI šokėjų dėl šios priežasties pradeda patys mokyti) . Nuo to laiko nuolat dalyvauju įvairiuose seminaruose, KI mokytojų konferencijose-mainuose, festivaliuose. Nuo 2007 m. rudens pati gan intensyviai mokau, vedu seminarus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, palaikau KI sklaidą Latvijoje (Rygoje), organizuoju kontaktinius mini-festivalius, jam‘us.  

Kas skatina populiarinti KI Lietuvoje? Nuolatos įkvepia tai, ką patiriu, atrandu ir suvokiu šokio ir bendravimo su kitais metu. Taigi patyrimai, pokyčiai, įkvėpimas, palaikymas. Neįmanoma sėdėti sudėjus rankas ir nesidalinti tuo, kas teikia tiek daug džiaugsmo, laisvės, pilnatvės, neįmanoma užspausti tai, kas tiesiog veržte veržiasi iš kiekvieno žmogaus prigimties.  

Kontaktinė improvizacija JAV atsirado jau beveik prieš 40 metų, o Lietuvoje, ne be tavo pagalbos, nosį iškišo tik prieš porą metų. Atsitiktinumas, kad tai įvyko tik dabar, ar šis laikotarpis Lietuvoje kažkuo palankus šiai premjerai?

Pati su šia šokio forma susidūriau netikėtai (ne Lietuvoje, o Kazantipe (Ukraina), šokio-judesio terapijos stovykloje „Gyventi šokant“, kurią vedė psichologas-šokio judesio terapeutas iš Maskvos A.Giršon). Grįžusi namo bandžiau ieškoti to Vilniuje, tačiau nieko neradusi nusprendžiau surinkti grupelę žmonių ir „mokyti“ pati – t.y. dalintis tuo, ką žinojau tam, kad turėčiau su kuo šokti. Kiek vėliau sužinojau, jog Lietuvoje jau prieš tai vyko keli KI seminarai šokėjams, ir kad kai kurie choreografai, kaip Vytis Jankauskas, taip pat naudoja šią šokio formą kūno paruošimo ar kūrybos procese. Tačiau tai lieka už šokio studijos durų, tik kaip technika šokėjams skirtuose užsiėmimuose.  

Pati savęs gana dažnai klausiau, kodėl kontaktinė improvizacija kaip savarankiška šokio forma nepasirodė anksčiau? Jeigu kažkas jau buvo su ja „susitikęs“, kodėl nesiryžo toliau gilintis ir dalintis su kitais? Esu girdėjusi, jog ir kitose šalyse (Rusijoje, Suomijoje) KI buvo neilgam „pasirodžiusi“ praėjusiame dešimtmetyje, tačiau sklisti pradėjo tik po gerų 10-15 metų. Galbūt tam įtakos turi istoriniai įvykiai bei kultūrinis ir socialinis šalies gyvenimas. Juk ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje KI judėjimas dar tik užsimezga, o pvz, Rusijoje ir Ukrainoje per pastaruosius 3 metus labai aktyviai sklinda net į atokiausius šalių kampelius.  

Galbūt ne veltui kontaktinė improvizacija dažnai lyginama su internetu/elektroniniu ryšiu. Kaip pastebėjo E. Zimmer, abu atsirado 70-aisiai metais, abu pakeitė žmonių bendravimo būdą, abu dramatiškai pasklido po pasaulį, tapdami fenomenais, ir nė vienas iš jų neuždirbo daug pinigų. 

Visgi naujovės, keliaudamos į Lietuvą,  dažnai kiek užtrunka…  

Nors KI užsiėmimus organizuodavot ir anksčiau, nuo rugsėjo stebina jų dažnumas. Ar planuojat ir palaikyti tokį ritmą, ar reikalingas atokvėpis? 

Tiesiog šį rudenį atsirado daugiau galimybių, laisvo laiko, o svarbiausia – idėjų ir įkvėpimo. Taip pat – ir šokančiųjų bei entuziastų. Ritmas lyginant su kitomis šalimis dar vos jaučiamas, tačiau didėjant susidomėjimui ir šokančiųjų skaičiui, dažnėja ir įvykiai bei jų įvairumas. Pavyzdžiui, ateinančių metų rugpjūčio mėnesį rengiame tarptautinį savaitės trukmės festivalį su intensyviais seminarais su pasaulyje pripažintais mokytojais , kūrybinėmis laboratorijomis, Jam‘ais, performansais.   

Šiųmetinis KI mini-festivalis jau antrasis, gal galėtum palyginti jo sėkmingumą su praeituoju?  

Šių metų mini-festivalis didesnis: 5 mokytojai, iš viso 60 dalyvių ir, pusė jų – iš kaimyninių šalių (Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Švedijos ir Suomijos). Taip pat džiugino Lietuvos dalyvių įvairovė: Vilnius, Kaunas, Alytus, Tauragė, Biržai… Atviro Jam’o metu buvo prisijungę dar apie 15 šokančiųjų, neskaitant fotografų ir muzikantų. Pernai buvo apie 20-25 dalyvių.  

Paskutinis festivalis vyko sklandžiau: padėjo daugiau žmonių, daugelis organizacinių klausimų buvo spręsta iš anksto, buvo daugiau laiko poilsiui, prieš festivalį ir jo metu vyko festivalio mokytojų susitikimai, kurių metų mokytojai turėjo daugiau laiko bendrauti ir šokti tarpusavyje, vienas kitą palaikyti, bei kartu analizuoti ir numatyt festivalio viziją bei eigą.

Pernykštėje festivalio programoje organizavot atskirus užsiėmimus pažengusiems KI šokėjams. Kas paskatino jų atsisakyti šiemet?

Realiai nieko neatsisakėme, tiesiog nusprendėme šiek tiek pakoreguoti renginio programą. Pirmasis festivalis buvo daug intensyvesnis, dalyviams trūko laiko poilsiui, nes jie norėjo dalyvauti visuose užsiėmimuose. Taigi šiemet nusprendėme sumažinti jų skaičių, ir tam, kad išliktų dėstytojų įvairovė, palikome tik workshopus – 2-2,5 val. užsiėmimus.  

Pirminė festivalio idėja – sudaryti erdvę KI šokėjų ir pedagogų susitikimui, bendradarbiavimui ir mainams iš kaimyninių šalių bei palaikyti KI sklaidą dalyvaujančiųjų regionuose. Šiemet tai vyko workshopų ir jam’ų forma, buvo šiek tiek erdvės spontaniškiems performansams. Kitais metais gali atsirasti viena kita kūrybinė laboratorija, diskusija ar vėl dviejų-trijų dienų intensyvesnis seminaras.

Savais žodžiais, kas visgi ta kontaktinė improvizacija? 

Kontaktinė improvizacija – tai visų pirma šokis ir fizikinis reiškinys. Tai šokis-dialogas, kuris gimsta iš įsiklausymo ir „leidimo vykti“ „čia ir dabar“ tam, kas vyksta. Tai žaidimas, kur susitinka žmonių kūnai ir juos veikiančios jėgos (gravitacija, trintis, įcentrinė jėga ir pan.). Tai neišsemiamas galimybių, smalsumo ir spontaniškumo šaltinis. Tai šokis, kuriame atsiranda pasitikėjimas savo bei partnerio kūno refleksais ir esamu momentu, kai leidžiama sau tiesiog stebėti save ir kitus, tiek iš vidaus, tiek iš šalies, be kritikos ir planavimo. Tai galimybė bendrauti ir šokti su kitu žmogumi kaip žmogui su žmogumi, be socialinių ar kultūrinių skirtumų, vaidmenų bei apribojimų.

Foto: Artūras Morozovas