Artūras Račas: „Man nereikia mikroblogų“

Tinklaraštis (su tam tikromis logiškomis išlygomis) neseniai buvo pripažintas žiniasklaidos priemone, o jų autoriai gali būti akredituojami į Lietuvos Respublikos seimą. Nepaisant vykstančių pasikeitimų, vis dar mažai žinome apie šią naują žinių skleidimo formatą. Kokios jo ribos, teikiamos galimybės ir perspektyvos? Ar tinklaraštininkas atsako už savo išsakytas mintis?

Atsakymo į šiuos klausimus ieškome kartu su naujienų agentūros BNS vadovu Artūru Raču, šiais metais laimėjusiu net du apdovanojimus konferencijoje „Login“: „metų interneto žmogaus“ ir „geriausio naujo tinklaraščio“. Tiesa, pats A Račas pripažįsta, kad tinklaraštį pradėjo rašyti tik gavęs jį dovanų nuo savo sūnaus. Pokalbio metu blogeris pasakoja apie žurnalistų darbo pasikeitimus interneto amžiuje, rinkodaros bei tinklaraščių santykį ir atskleidžia istoriją apie jo blogo reklaminį skydelį viename naujienų portale.

Intervių šį kartą pateikiame dviem formatais: čia – įdomiausios ištraukos, o netrumpinto pokalbio klausykite OreCast rubrikoje.

ORE: Ar laikote save blogeriu?

Artūras Račas: Geras klausimas… Manau taip. Nes juk rašau savo tinklaraštį, dalyvauju diskusijose internete. Klausiate kas apskritai yra blogeris? Mano manymu, tai toks asmuo, kuris rašo savo asmeninį tinklaraštį. Tai vienintelis ir pagrindinis bruožas.

Kokios priežastys Jus skatina taip dažnai (mažiausiai kelis kartus per dieną) rašyti savo tinklaraštį?

Aš net neturiu vieno ir aiškaus atsakymo į šį klausimą. Tokį mano elgesį galėtų lemti keleriopos aplinkybės. Visų pirma, mano darbas yra susijęs su informacija, todėl nuolat turiu ką pasakyti. Antra, mano darbas nėra normuotas laiko atžvilgiu, dėl to visai nesunku ištaikyti laisvą minutę naujam įrašui. Trečia, mano darbo pobūdis reikalauja nuolat domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Be to, kasdien randu tokios informacijos, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali patekti į didžiosios žiniasklaidos srautą, todėl ją patalpinu savo tinklaraštyje.

Svarbu pažymėti, kad žinios, kurias skelbiu savo bloge, yra aktualios tik mano subjektyvia nuomone. Kai kurie skaitytojai yra linkę nesutikti su mano mintimis, todėl dažnai kyla įdomios diskusijos.

Dar viena priežastis – įsipareigojimų nebuvimas. Anksčiau, kuomet intensyviai rašydavau komentarus naujienų portalams ir radijo stotims, buvau suvaržytas terminų: tekstą privalėdavau būtinai pristatyti iki tam tikros dienos. Tinklaraštyje nėra jokių įsipareigojimų, todėl savo mintis galiu reikšti tada, kai to užsimanau, nors ir paryčiais. Be to, įrašas neturi patvirtinto formato, galiu rašyti tūkstantį ženklų, galiu rašyti penkis. Viskas priklauso tik nuo manęs.

Ar ateis toks metas, kuomet į BNS dirbti žurnalistu pakviesite blogerį?

Esu tikras, kad toks laikas tikrai ateis, juoba kad Lietuvos blogosferoje tikrai yra žmonių, kurie gali kurti kokybiškus tekstus. Tikrai žinau bent kelis tinklaraščius, kurių autoriai puikiai valdo kalbą, sugeba įžvelgti dalykus, kurių nesimato iš pirmo žvilgsnio, ir sugeba sklandžiai bei paprastai dėstyti savo mintis. Manau tai tik laiko klausimas, kada koks nors Lietuvos tinklaraštininkas sulauks kvietimo dirbti mūsų agentūroje.

Beje, siūlydamas darbą tinklaraštininkui galiu atrasti tokių žmonių, kurie galbūt niekada nepagalvotų ieškoti darbo naujienų agentūroje. Pavyzdžiui žurnalas “Verslo Klasė” jau senokai bendradarbiauja su blogeriais…

Kaip vertinate didėjantį tinklaraščių integravimą į naujienų portalus?

Mano nuomone, tai labai logiškas žingsnis. Kiekvienas naujienų portalo vadovas sprendžia dilemą, kaip kuo pigiau gauti kuo geresnį turinį. Tinklaraščių integravimas yra viena išeičių, kadangi portalas nemokamai gauna geros kokybės turinį.

Tačiau nepamirškime, kad tinklaraščių autoriai taip pat turi savų interesų. Mat integracija į naujienų portalus neabejotinai atveda daugiau skaitytojų. Daugiau skaitytojų, daugiau galimybių užsidirbti pinigų. Manau dabar ryškiai pastebima šių dviejų žiniasklaidos kanalų integracija yra grįsta abipusiu naudos siekimu ir rodo, kad tinklaraščiai gali kurti ne prastesnius tekstus nei naujienų portalų žurnalistai.

Kitas klausimas – kiek ilgai tokia integracija tęsis. Tinklaraščių autoriai pamatę, kad jų turinys kuria pajamas naujienų portalams gali pareikalauti savo pajamų dalies. Tad kalbant apie integraciją pravartu turėti galvoje ir finansinius klausimus.

Kaip Jūsų nuomone nūdienos technologijos keičia žurnalisto darbą? Ar neatėjo toks metas, kai šios profesijos atstovams IT žinios – būtinybė, o ne privalumas?

Ne, aš manau, kad geram žurnalistui specifinių IT žinių kol kas nereikia. Ko reikia, tai – sugebėjimo surasti reikiamą informaciją internete. Galiu pateikti vieną pavyzdį iš mūsų agentūros kasdienybės.

Vienas žurnalistas prieš keletą mėnesių rašė straipsnį remdamasis mums atsiųstu pranešimu spaudai. Straipsnis buvo apie kino filmą, laimėjusį kelis svarbius kino apdovanojimus. Kuomet aš priėjau prie to žurnalisto ir paklausiau, kokie dar filmai buvo nominuoti, kur vyko apdovanojimų ceremonija ir kas joje dalyvavo, kolega tesugebėjo atsakyti, kad pranešime šie faktai nebuvo paminėti. Tokiais atvejais mano atsakymas būna lakoniškas: Google.lt.

Internete yra beveik visa informacija, tereikia mokėti ją susirasti. Ir tai yra didžiausias palengvinimas šiuolaikiniams žurnalistams. Galbūt nuskambėsiu senamadiškai, bet pasakysiu, kad mūsų laikais nebuvo tiek daug taip lengvai prieinamos informacijos. Tai neabejotinas privalumas.

Kodėl (vis dar) neturite savo mikroblogo?

Aurelijus (“Verslo Žinių” redaktorius – Š. G.) labai tiksliai parašė apie „Twitter“, aš pasirašyčiau po jo išdėstytomis mintimis. Aurelijus teigė, kad jam paprasčiausiai nereikia naujųjų socialinių tinklų teikiamų galimybių. Mes esame senosios kartos žmonės, kuriems daug maloniau bendrauti prie alaus bokalo ar kavos su cigarete. Nejaučiu poreikio kas minutę pranešinėti visiems, ką dabar veikiu – miegu, valgau ar spoksau TV.

Palyginimui galiu pasakyti, kad mano sūnus man dažnai įrodinėja, kad „Facebook“ yra labai gerai. Suprantama, sutinku su jo mintimis, bet vistiek manau, kad mikroblogai – ne mūsų kartos žmonėms. Be to, norėčiau pabrėžti, kad į naująsias technologijas reiktų žiūrėti kaip į naujas bendravimo formas, kurios, kad ir kokios tobulos, negali pakeisti tikro bendravimo.

Ar negresia tinklaraščiams tapti rinkodaros specialistų įrankiu siekiant komercinių tikslų?

Jūs teisus, čia yra pavojus. Apie jį kalbėjau ir konferencijoje „Login“. Man atrodo, žinoma, galiu klysti, kad į tinklaraščius reikia žiūrėti kaip į hobį, iš kurio nesitikima uždirbti pinigų. Jeigu blogeriai žiūri į tai kaip į galimybę uždirbti, jie rizikuoja tapti rinkodaros specialistų aukomis. Pasakykite, ką pasirinktų siekiantis uždirbti blogeris: ar nerašyti apie tam tikrą įmonę/organizaciją neigiamų dalykų ir gauti už tai tam tikrą pinigų sumą, ar būti nešališkam ir netekti galimų pajamų? Žinoma, yra blogerių, kurie neparsiduotų, tačiau atsirastų ir tokių, kurie sutiktų.

Dėl šių priežasčių šioje vietoje visą laiką bus problema. Kita vertus, žiūrint į tinklaraštį kaip į hobį ir nesiekiant žūtbūt uždirbti iš jo pinigų, galimybė tapti kieno nors instrumentų dingsta. Noriu pasakyti, kad iš tinklaraščių rašymo galima uždirbti pinigų, tačiau nereikia parsiduoti. Žinoma, tai ne tik blogų, bet apskritai visos žiniasklaidos problema.

Tuomet kodėl Jūsų tinklaraštis reklamuojamas viename interneto portale?

Ko gero, turiu atskleisti šios situacijos detales idant nekiltų nereikalingų neaiškumų. Bendradarbiavimas su minėtu naujienų portalų prasidėjo dar tada, kai nerašiau tinklaraščio, o tik komentarus. Pradėjus rašyti tinklaraštį, su manimi susisiekė portalo redaktorius ir pasiūlė tokį sandorį: portalas gauna išskirtines teises į mano tinklaraštyje publikuotus tekstus, už tai aš gaunu nemokamos reklamos. Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie mano įrašai vėliau būna perpublikuojami kaip komentarai. Už tai gaunu tam tikro dydžio honorarą, tiesa, jis yra mažesnis už tą, kurį gaudavau kai dar neturėjau tinklaraščio. Taigi už reklaminį skydelį nieko nemoku, nors jo dėka sulaukiu didelio lankytojų srauto.

Galiu atskleisti ir dar vieną paslaptį. Naujienų portalas renkasi, kuriuos mano įrašus publikuoti. Tie, kurie neatspindi vyriausiojo redaktoriaus pozicijos, į portalą nepatenka. Tačiau tai jų teisė rinktis ir aš ją gerbiu.