Kur dingo Alina?

Diena, kai niekas nesiklostė pagal planą: susitarus su Alina susitikti 11 val jos studijoje, interviu pradėjome tik vidurdienį, „Monako“ muzikos agentūros biure. Diktofono baterijos išsikrovė per 2 minutes, ir jei ne pačios Alinos CD grotuvo elementai, pokalbį būtų reikėję atidėti mažų mažiausiai savaitei. Kitą dieną atskiro pristatymo nebereikalaujanti dainininkė kartu su grupe išskrido į Maskvą, kur toliau pasauliui skleidžia žinią apie savo muziką. Nors interviu kaltininkė išliko kukli – „kam čia apie mane rašyti, nieko ypatingo pastaruoju metu nenuveikiau“ – ji turėjo ką papasakoti. Pradedant pasirodymais Sankt Peterburge ir Mančesteryje, baigiant pirmosiomis užuominomis apie antrąjį albumą.

2009-ieji: mažai Lietuvos, daug užsienio

Alina, sulig 2009-ųjų startu dingai iš Lietuvos viešosios erdvės. Jokių naujienų, praktiškai jokių koncertų ir naujų kūrinių. Kur buvai, ką veikei visą šį laiką?

Metų pradžioje su draugu vykau į Pietų Ameriką – aplankėm Ekvadorą, Kolumbiją. Savotiškai ilsėjausi, jei tai galima pavadinti poilsiu.

Kalbant apie muziką – kūriau dainas, bendradarbiavau su kitais atlikėjais t.y. Arbata ir Giedriumi (Golden Parazyth). Bet koncertų tikrai buvo mažai. Neseniai su grupe grojome Kaune, Palangos „Ramybėje“. Vilniuje jau neatsimenu kada koncertavome. Užtai šiemet pasirodėm kitose šalyse. Buvome Rusijoje, Ukrainoje, D. Britanijoje.

Rusijoje, po albumo išleidimo (debiutinis Alinos Orlovos albumas „Laukinis šuo dingo“ taip pat buvo išleistas Rusijoje ir Ukrainoje, – K. V.) ir kelių koncertų tapau šiek tiek žinoma. Žmonės laukdavo pasirodymų, jiems patikdavo. Publika ten labiau atsipalaidavusi nei Lietuvoje.

Kalbant apie D. Britaniją – ten yra visai kitaip. Gegužės pabaigoje mes grojome Mančesteryje, festivalyje „Eurocultured“. Visiškas bardakas, bet labai geras bardakas. Mūsų muzika tan atrodė keistai – žmonės visur zujo, tūsino, bet retas kuris rimtai klausėsi. Man atrodo, jiems buvo visiškai nesuprantama, ką mes darome (juokiasi).

Lietuvos publikai pasirodysim kai pabaigsim naujus dalykus, kuriuos dar tik pradėjome. Tada bus galima vėl pagroti čia, nes seni gabalai visiems jau atsibodę.

Visur grojai su tuo pačia kompanija, kaip ir anksčiau?

Dauguma liko ta pati – smuiku groja Simas, bosu Bernardas, akordeonu Audrius. Bet atėjo būgnininkas Mindaugas, jis pakeitė Hokšilą, grojusį perkusijomis. Dabar turime tikrus būgnus, viskas skamba aštriau. Su Hokšila keliai išsiskyrė, nes jis žmogus keliaujantis, nuolat yra išvykęs. Bet atsisveikinome be jokių pykčių, viskas gerai.

Pasirodant Rusijoje, žmonės suprasdavo, kad esi lietuvė, o ne vietinė atlikėja?

Mano situacija šiuo atveju yra sėkminga, nes pristatoma kaip Lietuvos dainininkė, kažkiek „priklausau“ ir rusams – mano tėvai kalba rusiškai ir aš pati užaugau šios kultūros įtakoje. Apskritai, nežinau ar turiu tautybę. Keliu sau šį klausimą, sąžiningai bandau į jį atsakyti, bet to atsakymo nerandu. Nesu nei rusė, nei lenkė, nei lietuvė. Tarsi žmogus be tautybės.

Bet Rusijos publikai grodavau tą pačią programą kaip ir Lietuvoje, su daug lietuviškų dainų. Publikos reakcija į tai – fenomenali: rusai būdavo išsivertę lietuviškų dainų tekstus, bandydavo juos suprasti, interpretuoti. Jie patys vadino tai „mėnulio kalba“, paliekančia jiems daug erdvės fantazijai. Koncertuose publika netgi bandydavo dainuoti lietuviškas dainas (juokiasi). Nežinau, gal tai dėl lietuviams ir rusams bendro slaviško charakterio? Nes emocija jiems yra suprantama, tai jaučiasi.

Kalbant apie D. Britaniją: neplanuoji vėl koncertuoti šioje šalyje ir bandyti įsitvirtinti didžiausioje Europoje muzikinėje rinkoje?

Atvykti čia visada galima, gera šalis. Juolab kad, D. Britanijoje pilna tų pačių rusų, lenkų, lietuvių. Bet dėl muzikinių „aukštumų“ – taip niekada turbūt neatsitiks. Ir aš net nežinau, ar to norėčiau.

Jau kuris laikas sklando gandas, kad viename iš koncertų apšildysi Nick Cave. Kaip yra iš tikrųjų?

Liepą Sankt Peterburge vyks festivalis „Stereoleto“, kur gros nemažai grupių. Tarp jų būsim ir mes, ir Nick Cave & The Bad Seeds. Bet tikrai nebus taip, kad vyks solinis Nicko koncertas ir tada mes ten kartu (juokiasi). Nors nebūtume prieš, nes man šis muzikantas labai patinka, bosistui Bernardui taip pat.

O ką veiksi Sibire (iš Maskvos Alina su grupe planuoja skristi į Surgutą, – K. V.)?

Koncertuosim. Jie pasikvietė, mes sutikome. Surgutas nėra gilus Sibiras, bet nežinau kaip ten bus. Nelabai norisi skraidyti vietiniais skrydžiais Rusijoje (juokiasi).

Įkvėpimo ieškant

Vis dar gerai prisimenu Tavo koncertą Marijampolėje, 2007 m. kovo mėnesį. Grojai viešojoje bibliotekoje, koncertas buvo nemokamas, nes organizatorius bijojo, jog antraip nesusirinks žmonių. Buvai mažai kam žinoma, stereotipais neapipinta atlikėja. Nepasiilgsti tų laikų?

Prisimenu, tai turėjo savo žavesio. Tada viskas buvo tyriau, paprasčiau. Bet grįžti į tai, kas jau buvo, nenoriu. Bet kokia pradžia visą laiką būna graži, paskui pasidaro truputį kitaip.

Kalbant apie pinigus – dabar bilietas į Tavo ir grupės pasirodymą kainuoja 30-50 lt dėl ko kartais sulauki kritikos: „per brangu“. Kaip pati tai vertini?

Kai grodavau viena, pinigai buvo dzin, dabar situacija pasikeitusi. Į dabartinius koncertus bilietai kartais tikrai būna per brangūs ir man tai labai nepatinka. Bet kartais ir per daug skundžiamasi.

Tarkim aš einu į koncertą ir matau penkis žmones ant scenos, grojančius gyvai iš širdies. Dar yra garsistas, taip pat pats klubas, patalpa, į kurias tie žmonės įleidžiami. Jei man visa tai patinka, nematau problemos už pasirodymą sumokėti. Lietuvoje žmonės dar nelabai įpratę mokėti už neapčiuopiamus dalykus.

O ar karjeros pradžioje tikėjaisi, kad pasieksi tokį kūrybos ir populiarumo lygį, kokiame esi dabar?

Niekada tyčia nesiekiau didesnio klausytojų rato, neturėjau didžiulių ambicijų. Plaukiau pasroviui ir išėjo, kaip išėjo. Bet skųstis tikrai negaliu.

Apskritai aš pradėjau groti pakankamai neplanuotai. Jau tada buvo labai keista ir netikėta, kad kažkas susidomėjo tuo, ką darau. Ir dabar nelabai matau savo muzikos ateitį, nelabai ir noriu ją matyti. Galiu susiplanuoti du mėnesius į priekį, bet ne daugiau. Nežinau kas bus po metų kitų, gal apskritai viską mesiu.

Kyla ir tokių minčių?

Man kartais labai sunku su savimi dirbti. Atsiranda įsipareigojimas žmonėms, situacijai. Tarsi gauni užduotį: „kurk“, bet tai ne visada pavyksta. Būna tokių mažų krizių, kai viską norisi mesti. Bet šiuo metu situacija normali.

Iš ko tuomet semiesi įkvėpimo?

Čia amžinas klausimas. Nežinau. Žmogus turi galvą, turi širdį. Į tave kažkas ateina, kažkas išeina. Krauni, krauni į save tą kažką, kol atėjus tam tikrai nuotaikai viskas pradeda lįsti lauk.

Naujas albumas – galbūt rudenį

Nuo „Laukinis šuo dingo“ išleidimo praėjo daugiau nei pusantrų metų. Daug medžiagos antrajam albumui sukaupei?

Dainų tikrai atsiradę nemažai, net nežinau ar jas galima vadinti naujomis. Su grupe jas nuolat grojome koncertuose dar pernai, tad tie, kurie labai domisi, jau seniai su jomis susipažinę. Tik kad įrašų negirdėję, nes mes jų niekada nesame įrašę.

Kuo šios dainos skiriasi nuo ankstesnės kūrybos?

Naujų kūrinių parašymas yra kitoks. Pvz. tos dainas, kurios yra albume – daugumą jų rašiau viena, akomponuodama pianinu. Kiti instrumentai buvo prijungti tik vėliau. Tuo tarpu dabar dainas kuriu kartu su visa grupe. Dažniausiai aš turiu paruošusi žodžius ir kažkokią melodiją jiems. Tada pradedame improvizuoti, kažkas gaunasi. Taip gimė „Black Rock“, „Skaičiuoklė“ ir kitos, dar net pavadinimų neturinčios.

Dabar sukuriamos dainos yra „didesnės“, pilnesnės, nes jose skamba ir būgnai, bosas, armonika, smuikas. Nežinau ar tai gerai ar blogai. Bet bent jau nutolau nuo to „mergaitės su pianinu“ įvaizdžio.

Nesinori prie to įvaizdžio grįžti?

Truputį norisi (juokiasi). Viskas labai greitai keičiasi. Man daug kas pradeda patikti, tada vėl nusibosta.

Kada galime tikėtis antrojo albumo?

Kai baigsim visus važinėjimus, sėsim prie jo. Nežinau kaip viskas bus iš tikro, bet rudenį kažką jau turėtume turėti.

Antrasis bus dar geresnis nei pirmasis?

Nežinau, bent man pačiai nauji kūriniai labiau patinka. Bet taip visada yra. Jei gaunu klausimą „kokia tavo daina tau patinka labiausiai“, atsakau: „ta, kuri yra paskutinė“. Paskui ir ji atsibosta.

Visada įdomu groti kažką naujo, bet publikai įdomu girdėti tai, ką jie klausė namie. Tai yra normalu.

O kaip jautiesi dabar klausydama „Laukinis šuo dingo“? Neapima mintys, jog galėjai padaryti geriau?

Kažkada žiemą perklausiau jį tiriamaisiais tikslais. Įspūdis liko visai geras. Nemanau, kad mano muzika yra kažkuo ypatinga, bet dėl to albumo tikrai ne gėda.

Baigus pokalbį jau pavyko nuvykti į S. Konarskio gatvę, kur sumažintą Vilniaus rotušę primenančio pastato rūsyje įsikūrusi Alinos ir kompanijos studija. Grupė repetavo prieš kelionę į Rusiją, o mes specialiai Ore.lt skaitytojams nufilmavome kol kas pavadinimo neturintį kūrinį iš būsimo albumo:

P.S. Grįžęs diktofone radau dvi „G. Energy“ AA tipo baterijas – pamiršau jas grąžinti pašnekovei. Bus pretekstas pasimatyti dar kartą.