Radiohead @ Poznan, Lenkija, rugpjūčio 25 d.

Kovą prasidėjusiose gastrolėse Radiohead išmaišė visą pasaulį – nuo Čilės iki Olandijos, nuo Prancūzijos iki Japonijos. Šeštadienį jie pagaliau grįžta namo, pasirodyti gimtajai „Leeds“ ir „Reading“ festivalių publikai. Laimė, lig šios kelionės jie spėjo apsilankyti ir mūsiškėje Rytų Europoje, jei šiai sričiai galime priskirti Poznanę, vokiškai jaukų pietų Lenkijos miestą. Rugpjūčio 25-ąją britų alt. rock atstovai koncertavo „Cytadela“ parke. Ir pasirodė nepriekaištingai.

Radiohead šiuo metu nėra „ant bangos“. Nuo paskutiniojo albumo In Rainbows išleidimo praėjo beveik du metai, 2009-ųjų singlai „Harry Patch (In Memory of)“ ir „These Are My Twisted Words“ nebuvo kažkas tokio kaip „Karma Police“ ar „Paranoid Android“ kadaise. Viskas, ką Radiohead viešai darė šiemet – koncertai. Galėjai apie juos neišgirsti nei žodžio, ir manyti, kad grupė išėjo atostogų. Tačiau, pamačius ir išgirdus Radiohead gyvai atliekant savo visų laikų repertuarą, lieki be žado.

Būtent, visų laikų. Dviejų valandų (du encore) pasirodymo metu Thomas Yorke, Jonny Greenwoodas, Edas O‘Brienas, Colinas Greenwoodas ir Philas Selway padovanojo bent po vieną kūrinį iš visų savo karjeros etapų. Nuskambėjo ir The Bends mistika „Street Spirit (Fade Out)“, ir didžioji dalis klasikinio OK Computer šedevrų, ką jau kalbėti apie daugeliui vienintelę pažįstamą Radiohead dainą „Creep“, iš dar 1993-iaisiais išleisto debiutinio Pablo Honey. Tarsi grupė nusprendė pasidaryti tribute pati sau.

Radiohead muzika yra sudėtinga – pianinas, kelių gitarų partijos, agresyvūs mušamieji, elektronikos garsai. Nepaisant painių ritmų ir netradicinių dainų konstrukcijų, instrumentai kartu skambėjo preciziškai tiksliai, dar palikdami laisvę Thomo vokalo ir Jonny ir Edo gitarų improvizacijoms. „Cytadela“ parke grupė atrodė taip, tarsi kiekvienas žingsnis jiems yra užtikrintas, kiekvienas kūrinys – išgyventas, atidirbtas ir sugrotas su milžiniška vidine energija. Keitėsi melodijos, jų tempai, nuotaikos. Tik jausmas, kad taip profesionaliai grojant dar neteko matyti nieko, niekur nedingo.

Klydo tie, kurie Radiohead muziką – ir Poznanės koncertą – ignoravo dėl „depresyviai grojantys“ etiketės, klijuojamos šiai grupei dar nuo „I‘m a creep, I‘m a weirdo“ laikų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad Radiohead tokie nėra, tačiau dar labiau meluočiau, jei sakyčiau, kad jie yra tik tokie. Thomas Yorke šoko crazy dance per „15 Step“, „Myxamatosis“ ar „Idioteque“, o Colinas Greenwoodas nuolat šypsojosi antram plane, nepamiršdamas bosinės gitaros partijų. Poznanės pasirodyme dominavo energingoji ir pamišėliškoji Radiohead pusė („Bodysnatchers“, „The National Anthem“, „2+2=5“), o niūrios „All I Need“ ar „Nude“ nuskambėjo kaip atpalaiduojančios baladės. Radiohead, kartu su Lenkijos publika kūrėsi sau šventę, o ne laidotuves.

Koncertui pasibaigus, teko pusvalandį laukti, kol pavyks prasibrauti iki išėjimo – tiek daug žmonių susirinko į „Cytadela“. Mintyse patariau jiems visiems kurį laiką susilaikyti nuo bet kokių koncertų – vargu ar tas pasirodymas perspjaus šio sukeltas emocijas.