Klezmeris – tai iš judėjų aškenazių (taip save patys vadino Europos Rytuose ir Vakaruose gyvenantys žydai, kuriuos vienijo bendra religinė tradicija ir kultūra) kilusi liaudies muzikos tradicija. Apie 15 a. klezmorim vadinama liaudies muzika žymėjo naują žydiškos muzikos kryptį – tai buvo ne sinagogose atliekama liturginė, o pasaulietinė muzika. Ji dažnai skambėdavo vestuvėse bei kitose Rytų Europos šventėse. Klezmer muzika gyvavo kaip gyvavus šioje pasaulio dalyje (tiesa, nemaža dalis muzikantų nužudyta per II pasaulinį karą), kol buvo „atrasta iš naujo“ 80-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tada ši, anksčiau „jidiš“ muzika vadinta, kryptis įgavo žanro vardą.
Praėjusią savaitę įvairiose sostinės vietose suskambėjo pirmasis Klezmerių festivalis Baltijos šalyse. Jei reziumuoti vienu žodžiu – muzikiniu atžvilgiu norėjosi tikėtis kiek įvairesnės programos: klezmer muzika pritraukia savo vingrybėmis, skambumu, užvežančiomis gabalų struktūromis. Šiame festivalyje, bent jau jo epicentre – „Piano.lt“ kiemelyje skambėjusi muzika pasirodė skirta gražiam, maloniam paklausymui, alučio pagurkšnojimui, palingavimui, ėjimui namo.
Kur gi tas žvėriškasis klezmer, kurį siūlo tokios grupės, kaip Nayekhovichi? Kur vietiniai Baltic Balkan, kurie jaunimą nuo sėdėjimo ant žolės galėtų pakelti kaip grybus po lietaus? To man trūko. Ne garsių vardų, o energijos ir jėgos, subtilumo ir grožio, kurio kupina ši įdomi muzikos kryptis.
Iš aplink Arkadijaus Gotesnmano suburto Vilniaus Klezmer orkestro (kiekvieną vakarą jis pasirodydavo taip-pat-bet-vis-su-kitais-svečiais) pasirodymų „Piano.lt“ kiemelyje neabejotinai galima išskirti vykusį specialaus Viačeslavo Ganelino projekto pristatymą, kuriame įvairūs muzikantai iš Lietuvos (Gotesmanas su mušamaisiais ir perkusija, Liudas Mockūnas su klarnetu, Leonardas Ulevičius su tuba ir Robertas Beinaris su obojumi) bei patsai Frankas Londonas iš Niujorko griežė, pūtė ir trankė (visgi santūriai, santūriai) klezmerio muzikoje naudojamus instrumentus.
Tai nebuvo tas pankiškas klezmeris, bet buvo labai įdomu paklausyti geros, įvairiapusės, beveik eksperimentinės (nors iš natų, bet kaip skamba!) kompozicijos. Ir edukacinę misiją šis Ganelino projektas atliko: juk bent pusė lankytojų niekada už savus pinigus į tokį „neaiškios“ muzikos koncertą neitų, taigi ir tokios muzikos niekada neišgirstų.
Festivalis buvo „pabarstytas“ ir kitur miesto erdvėse. „Prancūzparkio“ gale, istoriškai ties įėjimu į Mažąjį žydų getą, koncertavo Minsker Kapelye, vadovaujama klarnertu ginkluoto Dmitrijaus Slepovičiaus. Šis muzikos mokslininkas tęsia savo tautietės Ninos Stepanskajos darbą – vis dar važinėja po Balatarusiją, rinkdamas originalias „jidiš“ dainas ir melodijas iš paskutinių gyvų žydų, kuriems dabar ir po 80, ar daugiau. Šias natūralias iškasenas, natūralų grojimo ir pokštavimo „jidiš“ kalba talentą jo kapelijoje dar puikiai, kinematografiškai iliustravo Tatjanos Kukel gudiški cimbolai ir svajinga Anos Charčenko violončelė.
O štai buvusio Senojo Geto centre, šalia sudegusio Brodvėjaus įkurtoje scenoje daugiau nustebino ne prancūzų trio Klezele, o vokalistė Channe Nussbaum su Trio Klezmer, tai yra talkinama Oyvind Ougaard valdomo akordeono ir Mette Smidl smuiko graudulio. Publikai išpažinusi, kad jos tėvai žuvo per Holokaustą, ji savo dainą paskyrė „Visiems gyviems žydamas, ir visiems mirusiems žydamas“, ir tada supranti, kodėl pagrindinis danų laikraštis „JyllandsPosten“ tas sentimentalias balades ir po to sekančias kibirkščiuojančias polkas atliekantį trio buvo išrinkęs geriausia koncertuojančia Danijos grupe.
Simboliška, kad Slepovičius ir Nussbaum lipo ant scenos ir per paskutinį, reziumuojantį festivalio koncertą. Nes žinia, juk ne tik muzikinė, bet ir tam tikra politinė plotmė šiame festivalyje svarbi. Bet neryški. Ir mano nuomone yra gražu, jog ne dažnai dirbtinais politiniais lozungais apie meilę ir pagarbą kitai kultūrai, o einant tiesiai prie žmonių, juos suvedant, per muziką, energiją ir koncertus, per meną, buvo vykdomi žydiškos kultūros renginiai Vilniuje. Juk ką slėpsi, yra Lietuvoje to nepakantumo. Ir prie manęs koncertų metų buvo priėję, klausė „solidus“ vyriškis, klausė ir samprotavo: „Kaip čia žydai iš Vokietijos atvyksta? Ar jų visų ten dar neiššaudė? Bendrai – kas kitas kapitalą valdys?“ …Po tokių žodžių ir lieki akis išvertęs, galvodamas, ką tokie žmonės mąsto, kaip savo vaikus augina.
Apie skaudžius lietuvių ir žydų klausimus jau esame autentiškai rašę galite ta proga vėl ten apsilankyti . O sau tikėkimės, kad šis festivalis nebus tik proginė akcija Kultūros sostinės 2009 ar Litvakų suvažiavimo proga, jog ir muzikine prasme kitais metais jis bus, bus įvairesnis ir įdomesnis.
Nuorodos
www.franklondon.com
www.trioklezmer.dk
www.nussbaum.dk
minskerkapelye.narod.ru
www.myspace.com/trioklezele
Komentarai