Moondust – 22.23 (2010)

Prieš kelis metus užgimę Moondust jau spėjo suburti savo gerbėjų ratą ir tapo vienais nuosekliausių lietuviškos alternatyvos kolektyvų. Priešingai nei daugelis, jie atsispyrė Eurovizijos atrankų, MTV video klipų ar Tele2 reklamų greitos šlovės pagundoms, todėl debiutinis jų albumas „22.23” ne tik yra logiška jų karjeros išdava, bet ir malonus netikėtumas šiais myspace‘ų, torrentų ir kitų albumų leidybos priešų klestėjimo laikais.

Moondust priklauso tai Eddie Vedderio balso išugdytai kartai, dažniausiai vadinamai post-grunge vardu, kuriai priklauso ne tik didžioji dalis geriausių devinto dešimtmečio amerikietiškos alternatyvos pavadinimų, bet ir tokie nesusipratimai kaip Creed ar rauginto agurkėlio neseniai pralenkti Nickelback. Ir nors savuoju laiku Sietlo pyktis buvo iškalbingas ant hipiškų idealų griūvėsių išaugęs judėjimas, pastaruoju metu šio žanro gigantai dažniau nuobodžiai ir pavargusiai burnoja apie Bush’o nusikaltimus, pasaulio neteisybes ir visokias kitas jiems patiems įdomias negandas. Smagu tai, jog vilniečiams tokios pasaulinės tendencijos visiškai negalioja – albumas kupinas sveikos jaunatviškos ekspresijos bei energijos, keliaujant prieš tai IR sėkmingai pramintu keliu.

Kartu grupė neapsiriboja vienu žanru, albumo garsai varijuoja nuo klasikinio bleachiško skambesio („Sun Abyss“; „Wonderland“), nu-metal aplaistytos agresijos („So Far Away“) iki linksmesnių funkiškomis gitaromis aplipdytų epizodų („Break“; „Let It Go“), o užslėpta paslaptėlė pabaigoje net kiek primena Niujorko gitarinę sceną. Kartais tonai kiek nusileidžia ir pakvimpa vėlyvo rudens lapija („Too Late“), bet dažniausiai čia dominuoja pesimistiškas, išsitepęs ir ilgaplaukis rokenrolas („Point Of No Return“, „Letters“). Atskiro paminėjo reikalauja vienintelis, iš Royksopp pasiskolintas albumo koveris „What Else Is There“. Čia paukščių balsus ir elektronika keičia ypatinga gitarų harmonija ir bene geriausia erdvė Moondust balsui atsiskleisti.

Tiesa, nei vienas albumo kūrinys nepasiekia keturių minučių trukmės, todėl kartais susidaro įspūdis, jog tai apkarpytų geriausių hitų kompiliacija, o ne savo atskirą žinią nešantis darbas. Ilgiau beklausant kiek pabosta ir ta pati uždainis-priedainis-uždainis-priedainis, sulėtėjimas ir paskutinis priedainis pabaigoje, dar kartais kur įterpiant soluotę, kūrinių kompozicija. Dėl to tie, kas mėgo ankstesnius smagius Moondust pasižaidimus su psichodelika, čia gali kiek jų ir pasigesti. O būtent įprastą struktūra griaunantys kūriniai, kaip kad paranojiškas „Evil One“ pabaigoje, ir skamba įdomiausiai. Kartais kiek užkliūna ir įgarsinimo sprendimai (tarkim tai, kas padaryta su „Changes“), bet tai praktiškai būdinga visiems „pasidaryk pats“ (čia ne apie leiblą, o patį principą) albumams ir bendro įspūdžio negadina.

Penkiolika angliškai įdainuotų Moondust kūrinių kažin ar taps ryškiu manifestu lietuviškoje padangėje, tačiau nuo elektronikoje permirkusios alternatyvos norintiems pailsėti – albumas taps šauniu atradimu. O jei mėgstate slapstyti rankas kišenėse, nelaikot parduotuvės „Bershka“ lankytiniausia pasaulio vieta, o kartais tylomis pasvajojate kaip smagu būtų nuo vakarinės pakrantės nulėkti iki rytinės – „22.23” tuomet kaip tik.

http://www.youtube.com/watch?v=ATxEazbJJj8
Evil One@Fidi

ORE vertina 8 iš 10

Moondust debiutinio albumo „22.23” pristatymo koncertai vyks kovo 13 dieną Vilniuje, klube Musė (su IR), kovo 19 dieną Kaune, Dzem‘pub (su Blackout) ir kovo 21 dieną 15:00 tiesioginiame Opus3 eteryje.