Fingalick: Esu toks žmogus, kuriam gerai visur

Tomo Narkevičiaus – Fingalick vardas melomanų lūpas suvilgė 2009-ųjų pabaigoje, o šiandien jau sunku suskaičiuoti, kiek pasirodymų surengta, kiek gerbėjų prijaukinta ir netgi, kiek žanrų pačiupinėta. Pavargtų pirštai lankstomi vardinant, kuo paperka jo kūryba, bet aišku viena – joje širdies nors vežimu vežk.

Jau dabar jis vadinamas vienu laukiamiausių Lietuvos festivalių atlikėjų, todėl negražu būtų išleisti jį į tokias komandiruotes, o labai greit – ir į studijas užsienyje, nepakamantinėjus Tomo. Na, ir už liežuvio jo tampyt neprireikė, kas greičiausiai yra tikro poeto privalumas.

Sakyk, sunkiai šįryt kėleisi?

Žiauriai keistas rytas – atsikėliau karščio pritvinkusiam kambary, už lango giedojo paukščiai, prie garažo sukiojosi darbininkai. Vienuolikta valanda, trisdešimt laipsnių, aš kaip po išgertuvių. Sunkus rytas!

Kokiu kūriniu mieguistumą išblaškei?

Kažkuo, kas grojo iš darbininkų magelio, “Radiocentro”, atrodo. O Tada ėjo fLako ir Shuanise gabaliukas.

O apskritai, ar rytus pradedi su muzika?

Stengiuos kuo dažniau tai daryt. Guliu lovoj ir užsileidžiu tos sekmadieninės muzikos, žinai, kur guli ir pasiruoši dienai.

Sekmadieninės?

Jo! Aš ją taip vadinu, nes kažkada užmačiau tokią kompiliaciją muzikos, vadinosi, atrodo, Sexy Sounds for Lazy Lovers ar kažkaip taip. Išleista Europinėj rinkoj, bet pirmas gabalas buvo Pit Baumgartner – Booboomca, dar kitaip žinomas kaip Pieno Lazerių – Bubumka. Jau pirmąkart išgirdęs tą dainą supratau, kad egzistuoja atskiras muzikinis žanras – sekmadienių muzika. Tokia, kai norisi tiesiog gulėt su mylimu žmogum ir klausyt.

Romantikas tu kiek, ne?

Labai taip. Ir charakteriu, ir muzika. Aišku, romantikams lemta visada būti vieniems, tai čia ir mano atvejis, bet ypatingai adoruoju tas emocijas, kurias gaunu iš subtilesnės muzikos ir šiltesnių santykių. Na, bet čia jau charakterio ypatumai. O šiaip, vienas draugas, kuris visiškai neklauso mano kuriamos muzikos, išgirdęs vieną dainą nusprendė,
kad esu neo-romantikas. Man pasirodė labai juokinga, kad lyginama lyrika ir muzika, bet pamaniau, jog tame yra tiesos. Neo-romantikė buvo S.Neris, dabar jau skiriasi mūsų bruožai, taigi pridėjau post ir susikūriau savo pseudo žanrą. Nors, galų gale, visi vis tiek sutinka, kad ta nauja mano muzikos kryptis yra soulas.

Esi išbandęs krūvą skolinių iš pačių įvairiausių stilių, nesivaržai eksperimentuoti. Kas tave įkvėpia pokyčiams?

Ko gero, labiausiai – klausoma muzika. Paprastas pavyzdys: praėjusių metų vasarą pradėjau klausyt Mount Kimbie, Floating Points, Martyn. Jų grojama muzika – greitesnė, spalvotesnė, plaukianti, lyginant su prieš tai ikvėpusia beats muzika. Taigi, pradėjęs domėtis UK garage ir dubstep scena, ėmiau kai kuriuos bruožus perkelinėt į mano jau buvusį bagažą. Viskas atrodo daugmaž taip: lipdai svajingas harmonijas ant beats ritmų, vėliau užkeli tempą, įpaišai house būdingų ritmo laužymo formų. Galų gale pažiūri į finalinį variantą ir galvoji „oho, toli čia nuėjau“. Panašiai gimė ir „These Solo Fields“, ir daugelis kitų kūrinių. Vyksta kažkoks lūžis, bandai apjungti stilius, gaunasi eksperimentai, iš kurių renkiesi, ką plėtosi toliau, o ką paliksi pūti kompiuteryje.

http://www.youtube.com/watch?v=Xlz18xGmpi0

Nepaminėjai James Blake, nors klausant tavęs, atrodo, kad atriedėjai su šia banga. Ar kartais nesi paslapčia ir jo kūrybiškai įsimylėjęs?

Nepaminėjau, nes pradėjau klausyt vėliau, nei jau minėtų Mount Kimbie. James Blake nelaikau savo įkvepėju ar herojumi, o greičiau tiesiog atlikėju, kuris panašią muziką daro labai profesionaliai ir iš jo galiu mokytis. Ankstesnė jo kūryba žavėjo, buvo viena kelrodžių muzikinio kolorito prasme, bet man Blake visų pirma yra muzikantas, gebantis narstyt sudėtingas melodines linijas, o kai jis pasuko minimalistinių baladžių takais, aš jau buvau pradėjęs gvildenti savo vokalines idėjas. Tik truputį kitaip nei jos gavosi.

Uždainavai ne iškart. Kodėl delsei?

Paprasčiausiai neturėjau tam tinkamos technikos ir laikas nelabai tinkamas buvo – man atrodė, kad nereikia paleisti tos kuriamos urban muzikos, nes buvo baisu, kad teks viską pradėti iš naujo. Maloniau buvo kviesti kolegas dainuoti, o man tik kurti muziką. Na, bet per Kalėdas nusipirkau mikrofoną, kitas technikos detales, tada jau ir prasidėjo sėdėjimas dainuojant valandų valandas.

Padovanojai šventę visiems gerbėjams! Gerbėjoms ypač. Juolab sudainavęs „Natalie Portman“. Kaip gimė ši daina?

Kuriant tuos naujuosius kūrinius ne kartą praradau visą įrašytą medžiagą, bet pirmąkart gyvenime jaučiau, kad darau kažką prasmingo, tad, nulūžus programai, įsijungdavau iš naujo ir perrašydavau viską nuo pradžių. Taip buvo ir su „Natalie Portman“. O dainos idėja gimė pažiūrėjus filmą „No Strings Attached“. Buvo vienišas sekmadienis namie, žinoma, norėjosi kompanijos. Po filmo supratau, kad Natalie Portman yra viena tų aktorių, kurios nesistengia būti supermoterimis, nesididina krūtų, nevartoja narkotikų ir nesifotografuoja be apatinių. Ji – buvusi Harvardo studentė, protinga, išskirtinai graži moteris. Tačiau daina nėra apie pačią panelę Portman. Tai – labiau tobulos moters paieška,
daina į tyrus, kurią gal išgirs ir mano paties Natalie Portman. Na, kaip jau minėjau, esu romantikas ir man labai reikia žmogaus šalia. Kai kuriu muziką, atsikabinu nuo išorinio pasaulio, o kurdamas Natalie jaučiausi lyg šalia būtų tas žmogus. Keistai skamba, bet taip yra.

http://soundcloud.com/tomas-narkevi-ius/natalie-portman

Turbūt dažna klausytoja pasvajoja vietoje Natalie išgirsti savo vardą. Nebijai saldoko įvaizdžio?

Nepavadinčiau to baime, gal labiau saugojimųsi. Mane pažįstantys žmonės žino, kad esu ir logiškas, ir sarkastiškas, bendraujant kompanijoje romantiko nepamatysi nė per padidinamąjį stiklą. O muzikoje esu visai kitoks, išnyra tos slapčiausios vidinės kertelės. Nesistengiu niekam įtikti, o saldžia savo muzikos irgi nepavadinčiau. Štai sekmadienį
grojau Minske ir atlikęs visus lyriškuosius kūrinius, kuriems tikrai atidaviau visą save, pasirodymą užbaigiau jau minėtuoju “These Solo Fields”, tik kiek paturbinta versija. Buvo visiška taškalynė, man net pačiam atrodė, kad išskrendu iš salės kur nors į pragarą, nes kūrinys skambėjo kaip koks demoniškas garbinimas. Po pasirodymo klausytojai labiausiai kamantinėjo būtent apie šį kūrinį, o ne apie lyriškąją dalį.

Jau turi prikaupęs tiek lyriškos, tiek šiaip įvairaus plauko savo kūrybos. Kada žadi ką nors išleisti?

Kai padarys iliustraciją! O jei rimtai, tai jau labai seniai gvildenu savotišką albumo koncepciją su įdomiu klausymo būdu – storytellingu. Darbai vyksta, turiu ir kolegų, prisidedančių prie šito, tačiau kada pamatysim rezultatą spėlioti nenoriu, nes jau kokius keturis kartus pasikeitė albumo turinys. O greitu metu galim laukti Renegades Of Bump iniciatyva leidžiamo EP, kuriame bus trys mano kūriniai, simbolizuojantys su beats muzika praleistus metus.

Reikalauji kantrybės. O papasakok, kokių planų turi vasarai?

Na, čia jau toji pabaigos vasara. Finišavau mokyklos trasą, tikiuosi studijuoti užsieniuose. Taip jau gavosi, kad Fingalick veikla suaktyvėjo kaip tik šiltuoju metų laiku, todėl labai smagi vasara nusimato – “Supynių”, “Tundros”, “Positivus” festivaliai, pasidainavimai su kolegomis MonayJazz “Vasaros Terasoje”, keletas pasirodymų gražiajame Lietuvos pajūryje. Tačiau labai norisi skirti daugiau laiko svarbiems žmonėms, atsiminkyt ir atsibučiuot prieš visiems išsiskirstant. Taigi, vasara su ašarėle, tačiau, ko gero, pati įspūdingiausia gyvenime.

Tavo planuose – muzikos technologijų studijos Anglijoje. Ar ne?

Taip, šitie patys planai.

Nepripažįsti šiuolaikinio DIY profesionalumo?

Ne tiek nepripažįstu, kiek esu konservatyvus aukštojo išsilavinimo požiūriu ir manau, kad dar gyvenu laikotarpiu, kai diplomas kažką reiškia. Galų gale, nesu ekspertas savo srityje, nežinau, kaip veikia techninė muzikos pusė. Gausiu teorinių žinių, praktikos, susipažinsiu su potencialiais kolegomis ar ateities partneriais ir, ei, pagyvensiu Anglijoje!
Nemainyčiau šitų privalumų į tingų sėdėjimą vienoje vietoje, darant viską pačiam. Verdi savo sultyse, o idėjos juk kažkada išsisemia. Reikia plėsti savo akiratį.

O ar galime tikėtis, jog dar grįši į Lietuvą ir uždainuosi Vilniaus gatvėse?

Aš ne iš tų, kurie mėgsta meluot. Sakau, kad važiuoju ten įgyti patirties ir grįšiu, tačiau esu toks žmogus, kuriam gerai visur. Aišku, baisu būtų ten įsigyventi, nes tada ir grįžt namo sunkiau. Bet, nepaisant visko, tikrai noriu grįžti: matyti, kaip auga mano broliai, būti aktyviu muzikinėj scenoj, organizuoti renginius ir visaip kitaip prisidėti prie
kultūrinio gyvenimo. Na, pagyvensim – pamatysim.

Fingalick @ Ore Grotuvas
Fingalick @ Facebook