Koncertas simboliškai buvo pradėtas daina apie revoliuciją. Jei kas Lietuvos roke ir sukels revoliuciją, tai tokios grupės kaip ReedNoBrass.
Nuo pat pirmojo penkių minučių koncerto praėjusią gegužę Geležinkelio stotyje, o vėliau ir ant buvusios Fluxus ministerijos stogo, vilniečiai ReedNoBrass tapo maža paslaptimi tų, kurie juos jau yra atradę. Nedaug kas šią grupę žino, bet tie, kurie žino, mini pozityviame kontekste, vadina dar viena Lietuvos indie viltimi ir laukia, kada grupei išpopuliarėjus galės sakyti: „klausiau jų dar prieš jiems…“
Grupė savo ruožtu pamažu eina viešumon. Nors pamačius tokią jų savireklamą, lieki nesupratęs if trolling or just stupid, jie viską daro pakankamai kryptingai: pirmieji interviu, daug, bet ne per daug koncertų, pirmieji įrašai, jau ir pirmasis mini turas už Lietuvos ribų (sugrota Lenkijoje ir Vokietijoje). Jie netgi sumanė sukurti savo muzikai naują žanrą – indie/pump, kad ir ką tai reikštų.
ReedNoBrass niekaip nepavyksta tik viena – surasti fanų. Ketvirtadienį koncertas „Tamstoje“ turėjo prasidėti 21:30. Atėjus 21:25 buvo užimtas lygiai vienas staliukas, dar trys žmonės sėdėjo prie baro. Kažkada Maroon 5 sakė groję nulinei auditorijai. Atrodė, kad laukia beveik tai – privatus ReedNoBrass koncertas už 10 Lt. Pasirodymo pradžia buvo atidėta pusvalandžiui, žmonių galiausiai susirinko kelios dešimtys.
Tas vakaras buvo geras šaltas dušas, parodęs, kiek indie muzika yra įdomi Lietuvoje. Nauja, perspektyvi vietinė grupė, ką tik išleidusi EP, rengia pirmąjį koncertą geriausiu sostinės muzikos klubu tituluojamoje vietoje, o į jį ateina tik patys grupės nariai, jų merginos, artimiausi draugai ir viso labo keli žmonės iš šalies. Kur kritikai, blogeriai, žurnalistai, prodiuseriai ir kiti skonio formuotojai, tendencijų sekėjai? Priminti, kad tą ketvirtadienį buvo nuostabiai gražus oras, būtų išsisukinėjimas. Neįdomu ir tiek.
Kiek nuvylė publikos nebuvimas, tiek nuramino pats koncertas. Kai keturios iš penkių naujų šalies gitarinių grupių nori rockint out (Pavyzdys. Stengiasi iš širdies, bet mes tai jau matėme, tik be kaklaraiščių), kiekvieną modernesnę kompoziciją, originalesnį kūrybinį sprendimą gaudai įtempęs ausis. ReedNoBrass tokių – bene kiekvienoje dainoje. Lai kalba muzika (daina prasideda nuo 1:20):
ReedNoBrass dainos taip pat masyvios, kartais netgi sunkios, bet užuot daužę būgnų lėkštes vardan daužymo, jie groja harmoningai ir sukuria potencialius indie anthems. Klausantis „Whiskey Dogs“ ar „Even If the God Is on the Phone“, prisiminus šviežiai pasirodžiusį naują Colours of Bubbles kūrinį supranti, kad į Lietuvos roką pamažu ateina himnai. Grupės pradeda kurti stadionines dainas, net jei atlieka jas mažuose klubuose. Tai visiškai nauja kryptis.
Instrumentų gausa (dvi gitaros, bosas, būgnai, klavišai, trys vokalai) leidžia ReedNoBrass varijuoti, jie tai ir daro. Kiekviena daina skambėjo kaip iš atskiro albumo. Tai būdinga jaunoms grupėms, kurių kūryba dar nenusistovėjusi. Bet šiuo atveju eklektika tik pridėjo įdomumo. Buvo visko – nuo vesternų („Whiskey Dogs“, vėlgi mena Colours of Bubbles, tik šįkart „Phoenix“) iki begėdiškai boniveriškos, bet velniškai gražios „I Want You Back“.
Atkreipkite dėmesį, kaip pradėjus ją dainuoti klausytoja supranta, jog tai yra ta daina (40 sekundė). „I Want You Back“ yra būsimas hitas, tai jau dabar klausomiausias grupės kūrinys SoundCloude. Kaip ir įraše, taip ir gyvai gitaristo falcetas joje buvo aukščiau už Gedimino pilies bokštą. Grupės nariai, duokit jam dainuoti daugiau!
Iki pilnos laimės taip ir norisi atlikti keletą kosmetinių patobulinimų: sutrumpinti dainas, išjudinti antrąjį gitaristą, išmesti „the“ iš „Even If the God Is on the Phone“, kad neskambėtų Engrish, pasirūpinti, kad per koncertus muzikantai būtų apšviesti įdomiau nei elementaria balta šviesa. Pavadinimą taip pat būtų verta peržiūrėti. „Brass“ suponuoja, jog girdėsime mėgėjišką fanką ar regį, ReedNoBrass muzikantai seniai iš to išaugę. Vienus „Brass“ scenoje jau turėjome, jie pavadinimą jau pasikeitę.
Tai, žinoma, detalės, daugelis kurių yra lengvai pakeičiamos. Svarbiausia pamatas, o jis stiprus. Puiki grojimo technika, geras songwriting pojūtis, tikėjimas savo muzika, principinis siekis negroti kaip muzikos mokyklose ir kurti muziką be klišių. Visa tai ReedNoBrass turi.
Koncertas simboliškai buvo pradėtas daina apie revoliuciją. Jei kas Lietuvos roke ir sukels revoliuciją, tai tokios grupės kaip ši. Ir čia turima omenyje ne „Anties“ ar „Foje“ tautos vienijimas, o išlipimas iš „tikro“ (sunkaus, klasikinio) roko kanonų. Kvestionavimas to, kokią muziką turime ir bandymas (sėkmingas!) kurti tai, ko niekas anksčiau čia negrojo, taip pamažu keliant Lietuvos muziką link Vakarų standartų. Būtent to iš naujų grupių tikimasi, būtent tai ReedNoBrass ir daro.
Artimiausias šių vaikinų koncertas – gegužės 11-ą, „Šokių bare“ (buvusiame „Havana Social Club“), Žurnalistų dienose, kartu su Freaks on Floor, Summer Five ir Kazam. Šįkart ReedNoBrass gali būti ramūs – bent jau žurnalistų publikoje netruks.
Foto © Justė Urbonavičiūtė
Komentarai