Vidis: „Lietuvos muzikai reikia bent vienos fenomenalios sėkmės istorijos“

„Silence Music“ vadovas apie tarptautinę muzikos rinką ir Lietuvos šansus rasti nišą joje.

Lietuvos muzikos eksporto tema senokai nebekvestionuojama. Kažkada SKAMP’ai atrodė tarsi nusileidę tiesiai iš MTV, Jurga Šeduikytė ir Happyendless buvo pripažinti geriausiais Baltijos šalių atlikėjais, bet lūžis neįvyko, savojo Robbie Williamso neužauginome, netgi savųjų Brainstorm’ų. Malonios išimtys, tokios kaip nuolatinės Alinos Orlovos kelionės tarp Paryžiaus ir Maskvos tarsi tik patvirtina taisyklę, kad Lietuvos muzika yra pasmerkta likti kažkur giliai pasaulinės muzikos industrijos paraštėje.

Ar tikrai? Juk laikai keičiasi, internetas naikina sienas, pasaulis mažėja, malonių išimčių daugėja. Lietuvos muzikos eksportas nebėra vien teorinė galimybė. Daugeliui Lietuvos atlikėjų muzikos užkulisiai toliau Lietuvos-Lenkijos sienos vis dar nepažįstami, bet galbūt tam lemta keistis?

Klausimų daug, kompetentingų pašnekovų jiems atsakyti – vienetai. Elektroninės muzikos leidybinės kompanijos „Silence Music“ vadovas, muzikantas ir atlikėjų vadybininkas Vidis yra vienas iš jų.

Pagrindinė „Silence Music“ auditorija yra Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir Rusijoje, ši kompanija yra vienintelė Lietuvoje turinti pasaulinę distribuciją – jų leidžiamus CD ir plokšteles galima įsigyti Tokijuje, Niujorke, Londone, Paryžiuje, Berlyne, žinoma, ir „iTunes“ bei kitose esminėse interneto platformose.

Vidis, kartu su scenos draugu, taip pat „Silence“ šeimos nariu Mario Bassanov bendradarbiauja su agentūra „Backroom Entertainment“ (taip pat dirbančia su Ewan Pearson, Metro Area, Henrik Schwarz, Ame ir kitais tarptautiniu mastu veikiančiais elektroninės muzikos kūrėjais), dėl to užsienyje jie koncertuoja dažniau nei visi kiti Lietuvos elektronikos atlikėjai kartu sudėjus. Mario ir Vidį kalbina ir jų įrašus apžvelgia „Mixmag“, „DJmag“, „Groove“, „De:Bug“, „Clash“ ir kiti svarbiausi scenos žiniasklaidos kanalai.

Taip, jis atrodo tinkamas kandidatas pokalbiui šia tema.

Vidi, sakyk, kaip manai, kodėl Lietuvos muzikos rinka tokia lokali? Praktiškai visa, kas joje sukuriama, Lietuvoje ir pasilieka. Net jei dažnai tai yra vakarietiško skambesio, anglų kalba atlikti kūriniai. Kodėl mes praktiškai neturime tarptautiniu mastu dirbančių muzikantų?

Atsakymas paprastas – nes mąstome lokaliai, elgiamės neprofesionaliai, dirbame per mažai. Tam lyg ir yra paaiškinimas – normaliai nefunkcionuojanti ir beveik neegzistuojanti muzikinė rinka nesukuria profesionalaus požiūrio ir profesionalių santykių, o tai trukdo sukurti kitokio lygmens produktą, konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Ir tai taikoma visiems šios rinkos veikėjams – kompozitoriams ir prodiuseriams, dainininkams ir instrumentalistams, leidėjams ir vadybininkams.

Taip pat labai aktualus ego klausimas. Visi šios rinkos veikėjai, atstovaujantys skirtingas veiklos sritis dažnai pamiršta, kad tai yra grupinė pastanga. Tai kad kūrėjams ir atlikėjams šiais interneto ir betarpiškos komunikacijos laikais nereikalingi leidėjai, vadybininkai ir prodiuseriai yra visiškas mitas. Ir atvirkščiai, už kadro esantys veikėjai dažnai pamiršta, kad skaidrumas yra vienintelis būdas išlikti su kūrėju ilgiau nei metus ar du.

Taigi, visiems reikėtų gerokai pasitempti – pasimokyti geriausiose užsienio mokyklose, pasisemti patirties jų rinkose, labai labai daug dirti.

Vertinant objektyviai, kokie Lietuvos muzikantų šansai konkuruoti tarptautinėje arenoje?

Tereikia pradėti į viską žvelgti realiai ir šansai pasidarys realūs. Kai pradedi gilintis kaip veikia muzikos biznis ir visa jo infrastruktūra, daug kas pasidaro paprasčiau. Pavyzdžiui, lietuviams reiktų susitaikyti su tuo, kad niekada neturės savo Beyonce, Robbie Williamso ar Rammsteinų. Ir tai nėra talento klausimas. Tiesiog muzikos rinkoje, kaip ir bet kokioje rinkoje, dominuoja didysis kapitalas. Mes niekada neturėsim resursų, kuriais galėtume konkuruoti su didžiausių muzikinių rinkų – JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos – atstovais.

Todėl, kalbant apie pop muziką plačiąja žodžio prasme, realūs mūsų vartai į tarptautinę rinką yra nepriklausomos muzikos arba indie scenos – nuo roko iki elektronikos. Ten kiek kitoks talento ir investicijų santykis, be to, investicijos yra įkandamos ir su lietuviškais biudžetais, tą galiu pasakyti iš savo patirties. O atsikovojus geras pozicijas nepriklausomoje scenoje, galima tikėtis ir kito ėjimo – kad pritrauksim ir didžiojo kapitalo dėmesį, nes mainstreamas nuolat maitinasi indie scenos talentais ir inovacijomis.

Reikia bent vienos geros sėkmės istorijos, kad iš esmės pajudėtų reikalai. Muzikos biznis yra kontaktų biznis – kai bent vienas sėkmingas atlikėjas ir jo vadyba pramins tarptautinius kelius, reikalai pajudės savaime, mes jau turėsime know how, žinosime, kaip tai veikia. Todėl labai svarbu visų savo talentų neparduoti užsienio leidėjams, vadybininkams ir prodiuseriams, o kartu su jais užaugti, nes tada ir žinios lieka namie.

Taip pat ypatingai svarbu puoselėti muzikinę edukaciją, bendrą muzikos ir kūrybingumo kultūrą, nes mums net versle trūksta originalumo ir nestandartinių sprendimų.

Ar muzika turi tautybę? Kai groji užsienyje, organizuoji ten koncertus, ar turi įtakos tai, kad esi iš Lietuvos?

Taip, muzika turi tautybę. Muzikos rinkoje, kaip ir bet kokioje kitoje rinkoje ar net politikoje, stipriausios ir dominuojančios šalys niekada nenorės užleisti pozicijų kitiems. Nesu konspiracinių teorijų šalininkas ar kolonializmo ir kapitalizmo kritikas, bet akivaizdu, kad anglakalbė kultūra dominuoja šiame pasaulyje ne dėl tik didesnio amerikiečių ir britų talento ar kūrybinio potencialo.

Europos muzikos ofisas neseniai atliko tyrimą, parodantį, kad net įvairiakalbėje Europoje dominuoja anglakalbė muzika ir kad net angliškai dainuojantiems žinomiems Europos atlikėjams sunku konkuruoti su amerikiečiais bei britais.

Na, bet kiekvienas sunkumas tuo pačiu yra galimybė. Kartais tavo kilmės šalis gali tapti „egzotiniu“ aspektu, pardaviminiu išskirtinumu ir privalumu. Mes šiuo metu populiariname Vilniaus house sceną ir ji sulaukia vis daugiau dėmesio, nes elektroninės muzikos kontekste yra nauja ir išskirtinė.

Kalbėdamas apie menką Lietuvos muzikos eksportą daugiausiai minėjai vadybines priežastis – trūksta kontaktų, profesionalumo, mąstome per daug lokaliai. O kaip dėl kūrybos? Ar ta muzika, kurią šiandien gali pasiūlyti Lietuvos muzikantai, gali būti įdomi ne tik Lietuvoje?

Yra įdomių ir potencialių kūrėjų bei atlikėjų. Galiu kalbėti tik apie elektronikos atlikėjus, nes tai mano sritis, mano kompetencija. Iš dabar aktualių vardų arčiausiai prie širdies Markas Palubenka, mmpsuf, Brokenchord. Manau, jie visi yra geras molis, iš kurio galima kažką išminkyti. Brokenchord jau užmetė meškerę Londone, tikiuosi, kad ir kitų dviejų laukia tarptautinė ateitis.

Bet kaip vieną esminių iššūkių ir problemų Lietuvoje aš vis tiek matau stipraus A&R trūkumą ar visišką nebuvimą. Mums trūksta žmonių, kurie mokėtų vystyti muzikinį turinį, kurie turėtų ilgalaikę viziją.

Didžioji dauguma kūrėjų yra tik mediatoriai, jie kaip kokie vulkanai spjaudosi tekstais, melodijomis, aranžuotėmis – tavo vokalistė vieną dieną nori būti Fever Ray, o kitą dieną Jessie J, tavo prodiuseris vieną dieną nori daryti techno, o kitą dieną new disco. Visa tai reikia nukreipti teisinga linkme – žinoti ir jausti, kada, kur, kaip ir kodėl vienokį ar kitokį turinį atiduoti.

Patiems kūrėjams reikėtų siekti kuo didesnio originalumo ir autentikos. Pas mus per daug gaji copycat kultūra – daugelis nori daryti „kaip jau yra girdėję“ arba „kaip užsienyje daro“. Įtakos yra normalus ir net neišvengiamas dalykas, pradėti nuo savo korifėjų ir autoritetų kopijavimo nėra blogai, taip mokoma muzikos net muzikos mokyklose, bet laikui bėgant reikia atrasti savo skambesį ir viziją. Lietuvoje dažnai pakanka to, kad muzika „visai kaip importinė“, bet pasauliniame kontekste geriau kai tavo muzika yra unikali ir nepanaši į nieką.

Ką turėtų daryti muzikantas, išleidęs sėkmingą albumą ir norintis, kad jo muzika būtų išgirsta ne tik Lietuvoje? Nuo ko jam pradėti?

Pirmas žingsnis – su savimi išsiaiškinti, ko tikrai nori ir nusiteikti, kad tai nebus trumpas ir lengvas kelias. Antras žingsnis – susirasti gerą ir patikimą vadybininką arba leidybinę kompaniją, o geriausia – ir tą, ir tą. Jei pirmi du žingsniai bus žengti teisingai, kiti susidėlios savaime.

Vienas nepadarysi nieko arba labai mažai. Sėkminga karjera – grupinių pastangų ir komandinio darbo rezultatas. Tai turėtų į galvą įsikalti bet kuris, norintis tapti muzikos profesionalu ar tikintis, kad jo muzikinė karjera truks ilgiau nei 3 metus. Kūryba ir muzikinis turinys yra esmė, bet ji sudaro geriausių atveju kokius 30 proc. bendro darbo ir sėkmės. Todėl būtina susirasti žmones, kurie tuos likusius 70 proc. darbo atliks su meile ir išmanymu. Muzikos istorijoje gausu pavyzdžių apie kūrėjus nesąžiningai išnaudojančias leidybines kompanijas, vadybininkus bei prodiuserius, bet blogos istorijos neturėtu užgožti realybės – be šių žmonių kūrėjai yra tik būrys gabių, bet aikštingų vaikų.

Šiandien populiarus mitas, kad internetas sugriovė blogio imperiją vardu Muzikos industrija ir nutiesė tiesioginį kelią tarp kūrėjo ir fano. Iš tikro, internetas paspartino komunikaciją, suteikė daugiau galimybių būti išgirstam, bet tuo pačiu sukūrė sąlygas tokiam kiekiui šlamšto ir bereikalingo komunikacinio triukšmo, kokio žmonija dar nėra mačiusi. Maža to, internetas atėmė pajamas už įrašus. Todėl papildomų finansinių resursų ir know how reikšmė tapo dar svarbesnė. Net jei kažkam ir pavyko tapti a.a. „Myspace fenomenu“ ar „Youtube hitu“, aš asmeniškai nežinau nei vieno atvejo, kai kūrėjas ar atlikėjas būtų tapęs pasauline žvaigžde savo ir geriausio vaikystės draugo jėgomis.

Sakai, jog reikia bent vienos geros sėkmės istorijos, kad pajudėtų Lietuvos muzikos eksporto reikalai. Vis dėlto ta istorija turbūt nebus atsitiktinumas, ji turi pribręsti kryptingai darant teisingus žingsnius. Ar jauti tą sėkmę artėjant? Ar Lietuvos muzikantai žengia tuos teisingus žingsnius tarptautiškumo link? Jei taip, kada galime tikėtis proveržio?

Na, tiksliau gal reiktų pasakyti, kad reikia bent vienos fenomenalios sėkmės istorijos. Kad bent vienas savo scenos – pop, rock, indie, elektronikos – atstovas patektų į taip vadinamą A sąrašą. Ir tik pasikartosiu, kad dar reikia, jog tai padarytų ne tik lietuvių kilmės atlikėjai, bet ir visa lietuviška komanda. Nes tik taip bus išmokta pamoka, akumuliuojamos žinios ir know how, užmegzti kontaktai.

Visko yra buvę mūsų muzikinės scenos istorijoje – kažkas perleidinėjo 4AD ir kitų indie gigantų plokšteles, vežė Björk su Sugarcubes į Lietuvą dar prieš jai tampant pirmo ryškumo žvaigžde, kažkas vadovavo rusiškam „Polygram“ ir t.t., jau nekalbu apie gabius bei perspektyvius kūrėjus bei atlikėjus. Bet vis pritrūkdavo valios ir vizijos iš to padaryti kažką daugiau, išplaukti plačiau, išsilaikyti bent kiek ilgiau. Kita vertus, didelės sėkmės nesuplanuosi. Tad nuleiskim galvas, sunkiai dirbkim, lavinkim kūrybingumą ir laukim savo šlovės dienos. Tikrai nežinau, kada tai nutiks. Noriu tikėti, kad greitai. Gal šiemet – prieš pat pasaulio pabaigą?