Pokalbis su Marija Puipaite

Viena istorija rinkinyje „Gražiausios lietuvių pasakos“ kalba apie tabokinę, kurią atidarius jauniausiam broliui „išauga“ namas su sargyba,  o patiesus staltiesę,  ji apsikrauna gardžiausiais patiekalais ir gėrimais. Vėliau šiuos daiktus pavagia karalaitė ir už tai ji baudžiama išdygusiais ragais, kuriais kaip burtais manipuliuoja jauniausias pasakos brolis . Tokia manipuliacija pasakoje tik vienu tikslu – susigrąžinti prarastus, magiškus daiktus.  Marija Puipaitė –lietuvių dizainerė, šiuo metu studijuojanti Eidhoveno dizaino akademijoje, Olandijoje, taip pat savo kūriniais seka tam tikrą pasaką, daiktui ir jo dizainui skirdama  svarbiausią vaidmenį . Marija dirbo kūrybiniame kultūriniame kooperatyve „vienas du, kuris  provokavo žiūrėti per kaimyno tvorą savo pačių namuose, paukščius vertė čiulbėti po šviestuvu. Taip pat, darbavosi IT dizaino kompanijoje „ACME“ Kaune, kūrė baldus ne vienai įvykio idėjai įgyvendinti (pirmasis savo leidybos meno renginys „Lentyna“, kurio pavadinimas suteikia svarbią rolę baldui, buvo apipavidalintas Marijos darbais).  Apie žinutes, lokalumą, patirtis, idėjas, daiktų daiktiškumą, kalbą ir galimybes  pasakoja Marija Puipaitė.

Kokios yra funkcionalumo ir semantinės prasmės varžytuvės tavo veikloje? Kokią svarbą turi žodžiai „produktas“ ir „kūrinys“?

Egzistuojanti daikto funkcija (ar tikra, ar fiktyvi) skiria dizainą nuo meno. Prasmių ieškojimas man yra pagrindinė motyvacija ir ašis kurti, todėl norima pasakyti žinutė man yra vertingiau nei objekto funkcija. Taip pat, kaip klausimas „kodėl?“ vietoje „kas?“. Bet tai priklauso, ar kuriu savo malonumui, ar konkrečiam užsakymui. Manau, kad tiek per funkcionalumą, tiek per objekto prasmės ieškojimą galima prieiti prie stipraus rezultato. Viskas priklauso nuo inspiracijos šaltinio.

Kūrinys virsta produktu, kai yra gaminamas ir atsiduria rinkoje. Kai dizainas gali būti įsigyjamas ir naudojamas – tai produktas.

Joseph Kosuth darbas „Viena ir trys kėdės“, tapęs konceptualaus meno monumentu, susideda iš trijų elementų: kėdės kaip fotografijos, kėdės kaip objekto bei kėdės kaip sąvokos, pateikiamos žodyne. Kūrinys, tapęs vienetu bei jo pavadinimas „Viena ir trys kėdės“ taip pat sufleruoja apie neišvengiamą šių elementų vienovę.  Ar ironija, kurią perduoda tavo kūriniai, sukčiauja tokių  dalių atskirtimi? Galbūt ji netyčinė, be moralo?

Man patinka dviprasmybės, asociacijos, žodžių žaismas (galiausiai juk jie viską vainikuoja). Bet šiuo momentu, bandau išsiaiškinti, kokiais būdais objektas gali transliuoti turinį savo forma. Kalbėti pats už save be A4 šalia.

Koks yra dizaino vaidmuo visuomenės kultūros raidoje ir kiek jis turi įtakos grįžtamajam ryšiui, suvokiant daiktų dizaino vertę?  Kaip akademinė aplinka veikia tokį suvokimą? Kaip  jis veikia akademines erdves?

Mus supantys daiktai – tam tikrų vertybių, laikotarpių, tradicijų atspindys. Dizainas keičia vartojimo kultūrą, kuria tendencijas, formuoja požiūrį. Todėl gali turėti įtakos ir vertybių pokyčiams. Su aplinka keičiasi ir pats kūrėjas. Bet turbūt dizainerio duodamas gražaus gyvenimo pažadas veikia visuomenę labiau, nei visuomenės poreikiai dizainerį. Kapitalizmas kaip tik ir „pastatytas ant“ vartotojų troškimų formavimo.

Akademinė aplinka suburdama aktyvius, konkuruojančius protus, sukuria dinamišką aplinką, kurioje analizuojama dizaino vertė. Išugdytais dizaineriais ir jų darbais mokykla kuria savo įvaizdį.

Viskas sukasi uždaru ratu.

Kaip svarbu tau yra aplinkos kontaktas su kūriniais? Turiu omeny skirtingus privačios ir viešos erdvės poreikius, kaip skiriasi darbo procesas – nuo idėjos iki jos realizavimo –  gavus užsakymą iš žmogaus, siekiančio jūsų kūrinį „eksponuoti“ asmeninėje erdvėje ir žmogaus, atsakingo už įmonės, renginio, viešos erdvės įvaizdį?

Šiuo metu studijuoju kaip tik atvirkštinį reiškinį – objekto santykį su aplinka (magistro programa vadinasi Contextual design). Nors „teisingo“ kūrybos proceso metu dažniausiai pradedama nuo aplinkos analizavimo, man pirmiausia ateina mintis apie daiktą ir tada mąstau kaip jį adaptuoti prie aplinkos, arba kaip jį paversti „perskaitomu“. Kūrinys tampa įdomus kitiems, jei jis kalba apie bendrybes arba, atvirkščiai, apie unikalumą, kuriame vartotojas/ žiūrovas gali atpažinti save.

Užsakymo pobūdis nemanau, kad pakeičia kūrybos procesą. Tik rezultatas gali būti skirtingas, darant privačiai ar viešai erdvei. Tikslinė auditorija nurodo, kiek gali sau leisti būti egoistu. Jei užsakymo pobūdis komercinis, tenka derintis prie reikalavimų ir rezultatas turi būti lengvai „suvirškinamas“. Viskas keičiasi, jei turi užsitarnavęs tam tikrą autoritetą. Tokiu atveju gauni užsakymą dėl to, kad vertinamas tavo braižas ir tiek kūrybos procese, tiek rezultate esi autonomiškas. Bet tai idealistinis požiūris, išrinktųjų privilegija, nelabai atspindinti realybę.

Kokios daikto galimybės vykdant žinutės perdavimo misiją? Ar tai tampa įvairių medijų alternatyva komunikacijos plotmėje?

Manau, kad dizainas kaip forma dėkingas tuo, kad yra vartojamas tikrąją to žodžio prasme. Tokiu būdu norima pasakyti žinutė yra greitai perskaitoma. Mūsų prisirišimas, priklausomybė nuo daiktų yra akivaizdi, dėl to tai, ką gali paliesti, turėti, veikia stipriau nei, pavyzdžiui, kalba.

Nesunku matyti, jog dizainas ir architektūra yra labiausiai kasdieniškos, apčiuopiamos kūrybos sritys, su kuriomis susigyvena visi. Ar  adresatas turi laikytis etiketo dizaino atžvilgiu? Kokie yra jo pagrindai ar elementarios, bet erzinančios menininką klaidos?

Dizainas ir architektūra lieka neįvertinti, kai yra suvokiami kaip savaime egzistuojanti aplinka. O apie etiketą, tai svarbiausia reikėtų atsakingai rinktis. Liūdna, kai produktas yra perkamas atsižvelgiant tik į funkciją ir kainą. Reikėtų suvokti, kad savo pasirinkimu vartotojas palaiko tam tikras idėjas (kur daiktas pagamintas, iš kokių medžiagų, koks jo ilgaamžiškumas ir pan.).

Kas paskatino net keturis buvusio „vienas du“ kolektyvo narius tęsti mokslus vienoje vietoje –  Eidhoveno dizaino akademijoje, o ne Lietuvoje? Ar galėtum patariamai palyginti mokslo kokybę Vilniaus dailės akademijoje ir ten,  kur atsidūrei šiandien?

Atsidūrėme Eindhovene dėl mokyklos krypties, kuri labai stipriai veikia ir visą olandišką dizainą. Svarbūs aspektai: analitinis mąstymas, „tikrumas“, individualumas ir patirtis per statymą „savomis rankomis“. Viskas, ką darai turi būti pagrįsta, prasminga ir pateikta per asmeninę prizmę. Turi būti tikras pirmiausia prieš save. Eindhoveno dizaino akademija formuoja autonomiškus, savitą stilių turinčius dizainerius, kurie retai kada tampa didelių kompanijų, masinės gamybos dalimi.

Didžiausias skirtumas tarp Eindhoveno dizaino akademijos ir Vilniaus dailės akademijos – studentų motyvacija. Čia studentai „aria“. Turi stengtis, kad išliktum. Bet ir turi laisvę kiekvieną projektą pasukti savu kampu, dėl to nuo pirmo kurso jauti atsakomybę, kad darai sau ir dėl savęs. Po bakalauro studijų studentai yra susipažinę ir išbandę daugumą amatų ir technologijų – medžio, metalo, plastiko, tekstilės, šilkografijos, keramikos. Sąmoningai šioje mokykloje nerasi lazerio ar 3D frezos. Vilniaus dailės akademija gali tuo didžiuotis, bet kad rūsyje esančios puikios dirbtuvės visada tuščios – niekas nedaroma. Toliau džiaugiamasi “popieriniais” maketais ir ledinėmis “vizulkėmis”. Suprantu, kad kaltė yra ir studentų abejingumas (kaip dizaino katedros šviesulys Povilas Juškaitis yra pasakęs, atrodo, kad daugelį čia atvedė tėveliai už rankučių).

Manau, kad Vilniaus dailės akademija turi daug šansų ugdyti puikius dizainerius, tik reikėtų orientuotis ne į pseudo industrinį dizainą (ypač turint omenyje, kad Lietuvoje mes neturime industrinės gamybos), o į tai, kuo esam ypatingi, sekti daugiau skandinavų pavyzdžiu.

Kaip skiriasi dėstytojų ir studentų santykis bei požiūris dviejų skirtingų šalių aukštosiose mokyklos?

Dėstytojų santykis į studentus Nyderlanduose pagarbus, bet ir gan formalus. Temoms nėra tabu, o dėstytojų erudicija dažnai stebina. Pokalbis vyksta dialogo forma, studento darbo procesas yra daugiau stebimas, nei nukreipiamas. Sprendimus turi priimti pats studentas, dėl to reikalinga stipri asmenybė bei motyvacija. Prie to priprasti prireikė ne vieno mėnesio. Vis atrodė, kad dėstytojai nepasako, ko iš tavęs nori, tarsi trūksta „feedback‘o“. Vertinamas eksperimentavimas, norima studentą išstumti iš jo „komforto zonos“. Iš studento daug tikimąsi, svarbus lankomumas, progresas, punktualumas. Vertinimai griežti, aukščiausių balų niekas negauna, nes būti tiesiog pažangiu geru studentu neužtenka, reikia nustebinti, peržengti savo sugebėjimų ribas.

Kartais pasiilgstame lietuviško šeimyninio, šilto pašnekesio su dėstytoju. Tikrų emocijų, pasikarščiavimų, chaoso, galimybės „žmogiškam faktoriui“ įsiterpti tarp nuostatų.

Kokios patirtys už akademijos ribų tave labiausiai veikia ir įkvėpia? Ar tai taip pat vienas iš faktorių, kuris nuvėdė į Eidhoveno dizaino akademiją?

Įkvėpimas ateina iš kasdieninio gyvenimo, stebint jį ir analizuojant. Tiksliau, bandant suvokti, kodėl šiandieninė realybė yra būtent tokia. Nesitveriu džiaugsmu, kai sužinau, kokio reiškinio priežastis. Manyčiau, kad mano darbai pakankamai sentimentalūs ir nostalgiški. Bet tai galbūt tautinis bruožas, kurį ypač jaučiu atvažiavus į Nyderlandus. Manau, kad modernistinė tradicija, neidealizuojant praeities juos ir veda į inovatyvų požiūrį ir pasisekimą architektūroje, grafiniame ir daiktų dizaine. Manau su mano lietuvišku baroku ir dramatizmu labai sveika pabūti asketiškoje aplinkoje, pasisemti kitokių vertybių. Bet visgi širdis uždainuoja, kai „second hand‘e“ aptinku paauksuoto porceliano. Nuo šaknų nepabėgsi.

Tradicijos man yra rėmai suvokimui. Mane domina tai, kas nesikeičia, kas yra esmė mūsų egzistencijos: žmogus, jo santykis su materialiu pasauliu/ gamta, lytis, gyvuliškumas/ intelektualumas. Nerandu savyje jėgų (motyvacijos) kautis su trumpalaikėmis, bet baisiai aktualiomis šiuolaikinėmis problemomis.

Nors kartais nebandau kapstyti gyvenimo tiesų, inspiracija tampa netikėtas atspindys ar ne vietoje padėtas daiktas.

Atsidūrus naujoje aplinkoje progresas vyksta kur kas sparčiau. Geri viską kaip kempinė. O ir stebi viską su kitokiu įžvalgumu. Nežinau, kas moksluose svarbiau – studijų kokybė ar pati aplinka, kurioje esi. Postindustriniame ir kultūriškai sustingusiame Eindhovene jautiesi ganėtinai izoliuotas, dėl to negaliu sakyti, kad čia atvykti gundė verdančio gyvenimo malonumai. Bet pagundų nebuvimas duoda kitų privalumų: visa būtis sukasi tik apie mokslus, o su kursiokais gyveni kaip komunoje. Kiekybės neturi, bet iš to ką turi stengiesi išspausti maksimalią kokybę.

Kalbant apie aplinką, manau, kad Vilnius yra unikali vieta. Viskas tikra, nenušlifuota, pilna talentų ir galimybių atsirasti įdomiems reiškiniams.

Tarptautinė ar vietinė rinka: į kokį vartotoją, tavo manymu, tikslingiausia, paprasčiausia ir vertingiausia orientuotis lietuvių dizaineriui šiandien? Ar mokslas užsienyje natūraliai pajėgia išmušti iš vietinio bendradarbiavimo vėžių?

Manau, kad dabar globalumas sumišęs su lokalumu ir nebėra kuriančių, kurie svarsto, ar ką jie daro yra skirta tarptautinei ar vietinei rinkai. Tam tikri darbai galbūt yra aktualūs būtent Lietuvai, bet bendrame kontekste jie irgi įdomūs. O ir norint iš to pragyvent, būtina orientuotis į vartotoją kosmopolitą.

Tikiuosi, jog pokalbį pavyks pabaigti nuoširdžia, lokalia reklama. Kokie tavo mėgstamiausi lietuvių dizaineriai, kodėl?

Nuo to esu truputį atitrūkus, todėl naujųjų talentų neįvardinsiu.

Kaip teoretikus išskirčiau Julijoną Urboną ir Mantą Lesauską. Kaip produkto dizainerė visada maloniai nustebina Aistė Nesterovaitė. Geros „hardcore“ ironijos ir absurdo į bendrą kontekstą įneša „Mother Eleganza“ trijulė. Džiaugiuosi „Le Muse“ pasisekimu už jų subtilumą. Nekantrauju pamatyt, kam Martynas Kazimierėnas ieško vielučių ir ką „Mados infekcijos“ metu pristatys „Laba diena“. Na ir aišku, laukiu nesulaukiu Juliaus Bučelio ir Moses Kang dueto vaisių „ACME“ produkcijoje.

Internete – http://marijapuipaite.tumblr.com/