“Technarium”: džiaugsmas pasidaryt savo rankomis

Vienas teigiamų sovietinių laikų palikimo aspektų – deficito pagimdyta būtinybė sugalvoti ir pasidaryti norimą daiktus patiems. Prisiminkim savadarbius trafaretus ant marškinėlių, grafitą kramtoškėse, kad jos būtų spalvotos, kelnių siaurinimą, eismo priemonių tiuningą, baldų gamybą ir visa kita, ko paprasčiausiai nebuvo. Legendiniais kooperatyvų laikais kas antras butas ir beveik kiekvienas garažas buvo virtę vienos ar kitos pramonės šakos dirbtuvėmis.

Šiandien, atrodo, visko yra su kaupu, tačiau “Technariumo” kolektyvas taip nemano. Yra visko, ko nori tas nedidelis procentas, kurio sąskaitose sukauptas beveik visas kapitalas, tačiau net ir vykstant sparčiausiam progresui, likusi žmonijos dalis kažkodėl vargsta. Nebėra iš kartos į kartą perduodamų daiktų, jų galiojimo laikas sutrumpėjo iki nepadorių terminų. Vartok čia ir dabar, mesk lauk ir pirk naują. Dirbk, pirk, mirk. O dar labiau trūksta atradimo ir gamybos proceso džiaugsmo. Pastarųjų nenusipirksi už jokius pinigus.

Jau kelis metus Naujamiesčio industrinėje dykumoje veikia bendraminčių erdvė, kurioje jie pjauna, virina, kala, grežia, siuva, lipdo, lituoja, montuoja ir eksperimentuoja. Vieni projektai sugriūna pakeliui, kiti – pasiekia teatro sceną ar net “Burning Man” festivalį JAV. Ne visada svarbiausia rezultatas, dažnai – dar įdomesnis procesas ir nėrimas stačia galva į nežinomą sritį, kad jos dugne rastum kažką įdomaus.

Pradžiai, kas yra „Technariumas“ ir kaip jis atsirado?

[opit] “Technariumas” yra vieta, kur yra įrankių ir žmonių su patirtimi, kurie gali parodyti, kaip jais naudotis. Atsirado jis gana organiškai – daugelis mūsų vaikystėje sėdėdavome tėvų dirbtuvėse ar laboratorijose, kai kurie DIY (“pasidaryk pats” – ore.lt) dvasia persiėmė judėdami kartu su pankroku, o ir kompiuteriai visada buvo įdomu. XI20 erdvėje įsirengėme mažą dirbtuvėlę vietinėms reikmėms, o paskui patiko, ten pradėjo ateiti žmonių, daryti savo projektus, kažką veikti kartu. Vėliau prireikė didesnės erdvės kai kurių žmonių darbinei veiklai, tad dirbtuvės išsikerojo dabartinėje vietoje – industrinėje dykumoje Naujamiestyje. Šiuo metu ten yra metalo bei medžio dirbtuvės, siuvykla, aplinka dažymui, įsirenginėjame keramikos ir juvelyrikos dirbtuves, kitose vietose užsiimame atviro kodo softwaro/hardwaro projektais, elektronika, kriptoekonomika, gamtos mokslais.

[Tomas] Jeigu tik nori ir įdomu, tai tu ir esi “Technariumas”, tu ir tavo rankos, idėjos ir pomėgiai, nuo žuvivaisos iki stop-motion animacijos. Tai taip ir atrodo: kaip mes visi kartu atrodom, kaip kiekvienas pavaro, ar po savęs palieka draugui tvarkingą darbo vietą. Šiuo metu pati vieta atvira ir prieinama labiau tiems, kurie tikrai nori ir jau geba patys pasiekt daiktus iš viršutinės lentynos, tie, kuriems nebereikia pasakot, kaip veikia pjūklas, ar kur rasti medvaržčių.

Turite planų atverti savo duris plačiau ne tik draugams ir jų draugams. Norite atidaryti kažką panašaus į Jaunųjų technikų stotį, kur sovietiniais laikais susirinkdavo visi mėgstantys konstruoti ir montuoti?

[mic] Lankiau JTC vaikystėje – ir patiko, ir nepatiko, “Technariume” viskas kiek kitaip – čia nėra būrelio ir jo vadovo, tai ir dirbtuvė rimtai gamybai, ir klubas, kuriame gali keistis patirtimi, susirasti bendrininkų projektui, susukti impromptu eksperimentą arba ką nors sudegint ir pažvengt. Veriam mes tas duris, bet ne taip kad – vat ateikit, įrankiai sudėlioti ant stalo, tvarkaraštis ir pirmyn. Ieškome žingeidžių žmonių, žmonių su įdomiais projektais.

[Tomas] Tikrai nieko panašaus, planas atverti duris yra ir tai jau vyksta, bet vyksta bendruomenės ir bendraminčių būrio pagrindu. Esmė yra čia ateinantys ir čia veikiantys žmonės, o ne būrelių ir užsiėmimų sąrašas su paskirtais mokytojais ir datom. Jei nesimiega naktį, gali su draugu kalt lentynėlę ar virint savo naują slapčiausią projektą mamai dovanų. O gal kitą vakarą kas nors atsineš kepsnių ir sėdėsit kartu industrinėj dykumoj, degindami medienos atraižas ir picų dėžes bačkoje. Galima visaip, ir nebūtinai dalyvauja vien jaunimas. Šiuo metu jau dirbanti kompanija labai įvairi ir amžiumi, ir pomėgiais.

[opit] Kas tai bus, kai rasime stabilesnes ir tinkamas patalpas, sunku pasakyti. Ginčai apie hackerspace vs. makerspace apibrėžimus jau surijo ne vieną vakarą prie viskio bonkės, tad sakyčiau, kad tai bus bendruomenės išlaikoma techninės kūrybos erdvė. Kol kas kitose patalpose kas mėnesį vyksta mūsų organizuojami Hack and Tell (tokia liaudies pasiekimų paroda, kur išradėjai ir išradėjos rodo, ką sukūrė) ir Cryptoparty renginiai. Neužilgo organizuosime nešiojamos elektronikos, šviesos instaliacijų workshop’us, va mic rodys “problematiškam” jaunimui, kaip pasidaryti bet kurį televizorių išjungiantį pultelį — dalykai jau vyksta.

Ar būtinai turiu būti „prie technikos“, kad prisijungčiau prie jūsų kolektyvo?

[opit] Tikrai ne, ir šiaip žmonių skirstymas į “prie meno” ir “tiksliukus” visada buvo gana apgaulingas. Šiuo momentu vienintelis “būtinai”, manau, yra gebėjimas savarankiškai ir atsakingai dirbti, domėtis, mokytis ir save motyvuoti, a, ir dar susitvarkyti darbo vietą.

[Tomas] Ne, gali būt “prie bet ko”, kad ir knygrišybos, svarbu, ar tau labiau įdomus tas pasaulis, kurį kuriam patys savo idėjomis, ar tas, kur perkam gatavą ir sutinkam su tuo, koks jau jis pagamintas. Tai labai plačiai susiję tiek su kompiuteriais ir internetu, tiek ir norimo sijono pasisiuvimu, nes negali tokio rast. Taip, šiuo metu erdvė nelabai tinkama skaitovų būreliui, bet siuvyklą turim, molio minkymo vakarus irgi. O visa kita priklauso nuo žmonių ir jų interesų, kas ką norės sukurt ir pakviest draugus, tokią erdvė turėtų ir atsirast arba išnykt.

Panašios erdvės, hackerspaces ir makerspaces, – ne naujiena Vakarų pasaulyje – semiatės įkvėpimo iš ten? Turite savo favoritų?

[Tomas] Na, tai tikrai sena naujiena, pati pati pradžia galbūt buvo amatininkų susivienijimai į cechus dar velniaižin kada, nes kartu paprasčiau, galima pasidalint įrankiais ir patirtim. O įkvėpimo semiamės ir iš ten, ir iš savęs, nes nedarom taip, kaip kažkur, gal tik kartais pamačius nuotraukas varva seilė.

[opit] Kai kas mūsų yra seniausio pasauly hackerspace’o – c-base Berlyne nariai, taip pat draugaujame su “The Generator” makerspace’u Nevadoje, “Copenhagen Suborbitals” chebryte Danijoje, kurie patys gamina raketą. Giminingų vietų Lietuvoje yra ir daugiau: bendraujame su hackerspace.lt kolektyvu, o taip pat yra ir Padirbtuvės Vilniuje, makerspace.lt Kaune. Giliai pakasus, didžiausias įkvėpimo šaltinis, bent man, yra hakerių etika: imperatyvas pasidalinti tuo, ką padarai, veiklumas ir noras daryti savo rankomis, nepasitikėjimas autoritetais ir gatavais sprendimais.

Turimuose 400 kv. metruose nebetelpate, ar bandėte bendrauti su Vilniaus savivaldybe, kad padėtų rasti patalpas? Kaip jie reaguoja į jūsų sumanymą?

[opit] Sakyčiau, ne tiek nebetelpame, kiek ieškome stabilios vietos, į kurią būtų smagu ir saugu pakviesti žmones, investuoti pastangų ir laiko, įrengti elektronikos dirbtuves, vietą kompiuteriams, ilgainiui svajonėse – barą.

[Giedrius] Šiuo metu ieškome viešojo ar privataus sektorių partnerių, kurie galėtų prisidėti prie “Technariumo” dirbtuvių plėtros Lietuvoje. Mūsų poreikiai yra gana specifiniai, iš esmės reikia industrinių patalpų. Laukiame, kol valdžios institucijos atsižvelgs į tai, kad panašių erdvių su pažangia įranga steigimasis užsienyje yra remiamas bei skatinamas ir, kad to reikia ne tik Vilniaus, bet ir šalies mastu – ypač jei kalbama apie “aukštųjų technologijų pagrindu kuriamą pramonę”, “kūrybinių industrijų klasterio skatinimą ir plėtrą Lietuvoje” ir panašiai.

Daugeliui turbūt kyla klausimas, kam gaminti pačiam, kai atsidarė „Ikea“ ir viską gali ten nusipirkti? Tiesa, kultinio „Pasidaryk Pats“ jau nebėra…

[ffwd] Tai kad tame ir bajeris – ne viską. Man vat, pavyzdžiui, dabar reik darbo stalo – kokių 80 cm gylio, pusantro metro pločio, tvirtinamo prie sienos (kad kojos netrukdytų grindų šluot), greičiausiai netgi atsilenkiančio, ir tokio tvirto, kad dviese galima būtų užlipt. Nori – padedi laptopą ir spoksai į ekraną. Nori – lipi ir šoki ant to stalo. Nori – atlenki ir pastatai vietoj jo dviratį. Pažiūrėjau tyčia “Ikėjoj” – nėr ten tokio stalo. Net spalvų pasirinkimo nelabai. Aš čia apie tai, kad komerciškai prasmingais gaminiais mūsų kolektyvinės vaizduotės padengt neįmanoma.

[Tomas] Gali nusipirkti, o paskui, kai atsibos, net sukūrent pečiuky nebus ką. Be to, “Ikėja” tikrai neturi tinkamos lentynos į mano nestandartinį kampą. Ir niekada neparduos man džiaugsmo pasidaryt savo rankomis, taip, kaip aš noriu, ir tokios spalvos, kokios kataloguose nėra. O dar dažnai ir geriau, tvirčiau, kad ir anūkams liktų.

[mic] Ne, tai nėra paprastas “pasidaryk pats”, mes kalbame apie galią ir jos pasiskirstymą. Mus supa labai daug technikos, visas mūsų gyvenimas jau susideda iš vienokio ar kitokio sąlyčio su technika ir kažkaip priimta visuotinai tikėti, kad tos technikos gamintojai ir tiekėjai daro viską, kad tik mums būtų geriau. Mes pamirštame, kad jie turi ir savo interesų. Nekvestionuodami to, ką jie duoda mums į rankas, atiduodame jiems teisę kontroliuoti mūsų kasdienį gyvenimą. Tarkim, rašaliniai spausdintuvai, suprogramuoti “sugesti” atspausdinę 2000 lapų. Netikit? Praktiškai kiekvienas pigus. Čia naivus pavyzdys, o ką daro su visais mūsų duomenimis googlas, feisbukas, microsoftas ir visi kiti? Nesenai skaičiau, kaip viena moteris bandė nuslėpti nuo interneto faktą, kad ji nėščia, kad nesulauktų reklamuotojų dėmesio. Ji turėjo naršyti internete užsišifravusi, kad jos nesusektų pampersų pardavėjai ir jai vistiek nepavyko. Arba tu valdai technologiją, arba ji valdo tave.

Dažnas stereotipas, kad tikram menininkui tai jau nepridera mosuoti plaktuku ir darbuotis pjūklu, bet jūs šiuose procesuose įžvelgiate kūrybinį nuotykį?

[opit] O kas yra tikras menininkas ir ką jam šiandien pridera daryti? Trintis apie ŠMC su dviguba latte plastikiniame indelyje :)? Techninės žinios – tai galia ir gebėjimas keisti pasaulį. Viską galima daryti arba belenkaip, arba žinant, ką darai, ir siekiant daryti efektyviau. Ir nesvarbu, kokia tavo medija: LISP’as, svarkė, pastelė ar analinis termometras. Paskutiniu metu man gana patinka F.A.T. menininkų kolektyvas, kuris turi ir daug techninio supratimo, ir suvokimo apie aktualius procesus bei estetiką, ir attitude.

[Tomas] Dažnai, susidūrus su meninių objektų realizavimu, tarkim, teatro dekoracijų kūrimu, paaiškėja, kad vien idėjos negana. Po to reikia suprojektuoti taip, jog būtų ir funkcionalu, pvz., pro duris tilptų. Todėl čia ir yra įdomi menininkų ir inžinierių bendradarbiavomo vieta, kuri atneša daug idomių ir veikiančių sprendimų. Kad ir tas pats kinetinių skulptūrų tūsas: meninės instaliacijos, bet kartu ir achujeni inžinierinės kūrybos pavyzdžiai. Juo labiau, šiais laikais yra tiek daug naujų medžiagų ir sričių kūrybai, kad menininkui jokiu būdu nebeužtenka būti tik svajotoju su šalikėliu, jis turi suvokt ir technologijas, ir, galų gale, žinot, jog jos yra ir kad su jomis galima kurti. Taip, mes judam link ten, kur žmogui lieka vis daugiau kūrybinio darbo ir vis mažiau mechaninio, lėtai, bet judam. Judam kurdami robotus, kurie už mus kniedija lėktuvo sparnus, kuria juos ne kas kitas, o inžinieriai, ir tai irgi kūryba. Be išlygų.

[mic] Šiaip aš manau, kad šiais laikais nemokėti programuoti – jau tarytum toks neraštingumas, o ir šiaip, dirbant su medija nežinoti visko apie tą mediją ir nemokėt jos valdyti – tai toks meh – tuščias kevalas.

[opit] Tarkim, vieną vakarą bičiuliai pažaidė su Lenna ir informacine entropija – man atrodo, kad jiems gavosi puikus meno kūrinys.

Koks projektas, gimęs „Technariume“, jums įdomiausias?

[opit] Daug jų, o kai per archyvus prasieini – tai dar daugiau. Man brangus mic padarytas taip vadinamo lightpainting’o įrankis – RGB LED’ų juostelė, su kuria galima padaryti įdomių ilgo išlaikymo nuotraukų – keletas čia ir čia. Didelė dalis kolektyvo dalyvavo “Salos” festivalių organizavime, tame buvo daug sunkiai gražių ir šiaip gražių akimirkų. Vienas šiuo metu įpusėtas ir užmestas, bet vis prisimenamas ir man įdomus projektas yra pirolizės aparatas, kuris galėtų plastiko atliekas perdirbti į kurą. Paskaičiavome, kad nuo bambalio kamštelio “Mercedes Benz” busas galėtų nuvažiuoti 5 metrus ‘) Besisukanti karuselė V. Bareikio “Kovos klubo” spektakliui irgi buvo rimtas ir gana sudėtingas projektas, bet gal mic, Tomas ir ffwd daugiau papasakos. A, dar mūsų su Tomu, Dinama ir Marija padarytas vandens ratas.

[mic] Karuselė buvo įdomus projektas – tai plieninė 4 m skersmens karuselė, kuri kartais turėjo suktis kartu su teatro scenos ratu, o kartais atskirai. Ant jos kabėjo daug visokių daiktų – monitorių, šaldytuvas, paukščių iškamšos. Labai įvairialypis projektas – daug mechanikos, daug virinimo, daug elektronikos ir programavimo ir dar paskubom – ledinį pašvietimą į medinę šaldytuvo butaforiją.

[Tomas] Manau, bent man kol kas tai – karuselė “Kovos klubui” ir oro patranka, tiksliau, keturios oro patrankos J.Vaitkaus “Atžalynui”, kurios, deja, praktiškai nebuvo panaudotos. Ir net filmuota medžiaga, kaip staiga virš scenos išsiskleidžia 10x10m audinio gabalas, nunyko prarastų baitų kapinyne.

[opit] Dar miciaus Chirp’as yra šaunus komerciškai pasiteisinęs atviro kodo elektronikos projektas. Ir kavinuką iš lygintuvo mielai prisimenu.

Tai jūsų gaminius galima pamatyti ir kai kurių spektaklių metu?

[Tomas] Galima, tai nėra “Technariumo” gaminiai – labiau kelių atskirų žmonių, kurie tuo užsiima ir iš to užsidirba ikrams. Nėra netiesa, jog būtent dėl tokios pakraipos, teatro dekoracijų ir šiuo metu mieliau ir labiau spec. efektų gamybos, atsirado ir visa dabartinė dirbtuvė. Tiksliau, ji išaugo iš metalinio garažo ir dirbtuvėlės pankroko scenos pašonėje. Šiuo metu tai, ką darome, nebėra vien spektaklių dekoracijos, tai ir dar daug idomių ir nelabai sprendimų, gaminių reklamos, galbūt po truputį kino industrijai, ir sau, ir draugams.

Keletas jūsų keliauja į „Burning Man“ festivalį Amerikoje, ką ten veiksite?

[opit] Gaminsime bent vieną instaliaciją, kurią šiuo metu projektuojame ir gaminame: šviečiančią didelę silikono pievą (prototipas čia), kurią parodysim ir “Kultūros Nakties” metu. Dar, aišku, linksminsimės.

Noriu pasigaminti, tarkim, taburetę, bet nemoku, galiu kreiptis į jus?

[Tomas] Visų pirma, kreipkis į save: ar nori išmokt pasigamint taburetę, ar tau reikia taburetės? Pirmu atveju, ateik, žinok, tikrai lengva nebus, ir įrankiai burzgia, ir baisu, ir dulkių daug, ir žiemą šalta, bet taburetę susikalt išmoksi, netgi neblogą. Gal teks kiek daugiau medžiagų sunaudot, nei reiktų, bet turėtų būt įdomu. Antru atveju, jei tau reikia taburetės, “Ikėja” siūlo pigiau, pats ją darydamas tikrai praleisi daugiau laiko ir išleisi daugiau pinigų, nei ji ten kainuotų. Bet tūso, patirties ir malonumo, sako, prie taburečių dar neparduoda.

[opit] Pabandyk parašyt e-mailą į technariumas(@)technariumas.lt – gal kažkam bus įdomu daryti kartu ar pabūt šalia, patart. Rudeniop, jei viskas bus gerai, būsim atsidarę bent vieną dieną per savaitę.

[mic] Na, čia tau patars, kaip įrankiais nenusipjauti rankų, bet taburetę gausi gamintis pats, kokia kreiva gausis, tokia bus tavo Pirmoji Mano Pagaminta Taburetė. Na, tada jau žinosi, kokius klausimus užduoti ir tada jau gaminsi pirmąją savo gerą taburetę. Jei pažadi praeiti antrą lygį, tai ateik ;)

Internete:

technariumas.lt

blog.technariumas.lt

wemakethings.net