Karjerą pradėjęs San Francisko bliuzo baruose, amerikietis Sonny Smith neapsiriboja grojimu, dainavimu ir muzikos prodiusavimu. Kūryba Sonny gyvenime apima visas sritis ar įsivaizduojamas medijas. Jei galima kūrybiškai pažvelgti į protesto organizavimą – Sonny Smith taip ir padarys: surimuos šūkį, nutapys plakatą ir sukurs tam dainą ar trumpametražį filmą.
Kūrėją itin išgarsino 2010-aisias įvykęs projektas “100 Records”. Jis surinko 100 kolegų, kad sukurtų albumų viršelius… išgalvotiems atlikėjams. S.Smith pats sugalvojo 100 grupių, parašė ir įrašė 200 jų dainų (A ir B pusėms, žinoma). Kartu su albumų viršeliais buvo eksponuojamas muzikinis automatas, grojantis minėtas ir kitų atlikėjų dainas. Projekte dalyvavo tokie menininkai kaip Reed Anderson, Alika Cooper, Chris Duncan, Harrell Fletcher, Jo Jackson, Chris Johanson, Tucker Nichols, Ed Ruscha, Paul Wackers ir William T. Wiley.
Kaip jau supratai, Sonny & The Sunsets – ne ta grupė, iš kurios gali tikėtis pastovumo. Nors paskutinis albumas, pagardintas dūzgiančiais klavišais, ataidi geriausiomis Amerikos indie tradicijomis nuo Daniel Johnston (gal labiau iš koncertų plakatų pusės) iki Pavement ir panašių, prieš tai albumuose skamba nuo reggae iki R&B, nuo folko iki garage ir country. Panašu, dabar šis kolektyvas išgyvena vieną gražiausių savo saulėlydžių.
Su pernai išleistu albumu “Antenna to the Afterworld” užanty, komunikacijas Europoje Sonny Smith su grupe The Sunsets tiesia visą rugsėjį, čia pristatydami savo indie, folk ir lo-fi kūrybą. Šį penktadienį, rugsėjo 19-ąją, laukiam Sonny and the Sunsets “Kablyje”, o laukimą malšinam kalbėdami su pačiu Sonny Smith.
Anksčiau kūrei ir grojai vienas. Kodėl dabar Soniui prireikė The Sunsets?
Tai – mano grupė! Be jų negalėčiau kurti savo muzikos, tiksliau, realizuoti jos. The Sunsets Soniui – labai svarbūs.
Buvai kada Lietuvoje?
Niekad nebuvau toje pasaulio pusėje…
Ką žinai ar girdėjai apie šį kraštą?
Mano sūnaus mama yra kilus iš Lietuvos. Jos tėvas atvyko į Ameriką iš Lietuvos, kai buvo penkerių.
Tavo muzika skamba labai žemiškai, organiškai. Kas suteikia daugiausia peno kurti tokius garsus?
Daug skirtingų dalykų. Dievinu Spalding Gray kūrybą ir vaidybą, Aarono Coplando, The Kinks muziką. Didelę įtaką man padarė Woody Guthrie. Žaviuosi rašytoju Richard Ford, Gus Van Sant’o filmais. Nežinau, turbūt šie kūrėjai ir padarė daugiausia įtakos mano kuriamai muzikai.
Atrodo, kad kiekviena tavo parašyta daina, pasakoja asmenišką ir gilią istoriją. Tai tavo paties išgyvenimai ar šių naratyvų ieškai kur nors kitur?
Istoriją pradedu rašyti galvoje, dar prieš jai tampant daina. Visada turiu istorijos ir veikėjų viziją. Visa tai užrašinėti pradedu gana chaotiškai – tiesiog užrašau viską, ką sugalvoju apie šiuos veikėjus. Tada pradedu lipdyti istoriją, išmetu kai kurias detales, ieškau būdų, kaip pridėti ar atimti kokias nors istorijos dalis, tada ji tampa vis geriau apdirbta ir švaresnė. Galiausiai tai, ką prieš tai užrašiau, tampa daina, trumpametražiu filmu, pjese arba komiksų knygele. Iš tiesų tai gali būti bet kuri medija, bet ji turi prasidėti nuo istorijos, kurią noriu papasakoti.
Ar šie istorijų pasakojimo būdai persipina, pasikeičia? Ar būna, kad paverti filmą knyga ar atvirkščiai?
Taip, dažnai. Iš tikrųjų tai beveik viskas, ką sukūriau, pirmiausia buvo kokios nors kitos formos. Novelės dažnai perauga į dainas, dainos į filmų projektus. Būna, pjesės pradeda gyvenimą kaip komiksų knygelės. Taip, šitaip nuolat nutinka. Kažkodėl jaučiu poreikį savo kūrinių transformacijai, jų identiteto pasikeitimams. Net mano dainų temos dažnai yra transformacija ir identitetas. O jei tai nėra pagrindinė dainos tema, transformacija vis tiek švystelės kur nors dainos naratyve.
Kurdamas vizualizacijas dainai, jas taikai prie dainos temos ir bandai apjungti su muzika ar priešingai, per klipą suteiki dar daugiau reikšmių ir prasmių?
Man labai smagu sukurti tokius video, kurie neturi visiškai nieko bendro su muzikiniu kūriniu. Keletui dainų, “Palmreader” ar “Natural Acts”, sukūriau trumpametražius juodai-baltus filmukus, kurie iš tiesų neturi nieko bendro su daina. Tiesiog buvo įdomu taip padaryti. Tai leidžia stebėti visiškai kitą istoriją, negu girdi dainoje. Abi istorijos yra savarankiškos ir tarpusavy neturi nieko bendro. Juk smagu!
Ką tau reiškia būti menininku?
Tai, kad dažniausiai aš neturiu pinigų.
Groti koncerte: kokie geriausi ir blogiausi to momentai?
Blogiausia, kai niekas į tavo koncertą neateina. Yra taip nutikę. O geriausia, kai atsiranda ta magiška kibirkštis, neaišku, dėl ko. Galbūt gyvenimas tom dienom būna šūdas ir tik grodamas gali bent trumpam nuo to pabėgti, tada pasineri į muziką kuo giliau, kol kažką pasieki. Taip pat smagu, kai sukuri tvirtesnį ryšį su publika, nei tikėjaisi.
Tavo kūryba labai įvairiapusiška. Kokie multimedijos projektai dabar sukasi tavo galvoje?
Pradėjau kurti protesto plakatus, rimuoti šūkius ir pritaikyti tam muziką. Ir šie protesto plakatai bus nupaišyti ant paklodžių ir pakabinti ant langų.
Be koncerto, ką dar veiksi rugsėjo 19-ą Vilniuje?
Pasivaikščiosiu, susitiksiu su žmonėmis, patyrinėsiu kultūrą. Tiesiog susipažinsiu su viskuo.
Internete:
https://www.facebook.com/sonnysunsets
Komentarai