Taip scenos meno ateities gaires brėžia Simona Biekšaitė, scenografė ir šiuolaikiško teatro kūrėja, debiutavusi šių metų teatro festivalyje „Sirenos“ spektakliu „Feast Fashion“ kartu su bendrautore Marit Sirgmets iš Estijos. Kūrybinis tandemas susiformavo 2013 m. merginoms studijuojant Norvegijos teatro akademijoje. „Sirenose“ jos pristatė „Feast Fashion“ pirmąją dalį, sukurtą Lietuvai. Antroji dalis bus rodoma Taline, NO99 teatro publikai.
„Feast Fashion‘‘ prasidėjo nuo kūrybinių dirbtuvių Estijoje, kurių metu socialiai remtini bedarbiai kūrė vestuvinių suknelių kolekciją iš senų paklodžių ir užuolaidų. Nepriklausomai nuo įgūdžių ar patirties, kievienam jų buvo suteikta absoliuti minčių ir išraiškos laisvė. Dirbtuvėms pasibaigus, kolekcija buvo atvežta į Vilnių ir tapo viena pagrindinių dramaturginių medžiagų.
„Feast Fashion‘‘ tai teatras-žaidimas, kurio esmė – nuotakų varžybos. Nugalėtoja išrenkama pagal didžiausią asmeninės tragedijos svorį. Laimi ta, kuriai labiausiai reikia pagalbos iš šalies. Spektakliui artėjant prie pabaigos, beveik visos problemos bus išspręstos.
Dramaturgė ir kritikė Gabrielė Labanauskaitė-Diena kalbasi su spektaklio režisiere Simona Biekšaite.
Ar šiuolaikiniame teatre vis dar aktuali profesinė skirtis: koncepcija/režisūra/dramaturgija/scenografija?
Aš manau, jog nepaisant vykstančių pokyčių, teatro identitetas, kaip tarpdisciplininės, įvairiapusės, daugiadimencinės meno šakos, lieka nepakitęs. Kinta atskirų profesinių indėlių proporcijos spektaklio anatomijoje, taip pat šių elementų sąveikos intensyvumas tarpusavyje. Ribos tarp atskirų disciplinių nyksta gana sparčiai ir galutiniame spektaklio audinyje tampa gerokai sunkiau identifikuojamos. Taip yra todėl, kad atskiri kūrėjai vis dažniau išdrįsta naudotis kuo įvairesniais skirtigų meno šakų „įrankiais“, siekdami išreikšti kokią nors konkrečią idėją. Tai jau nebe atskiras menininis eksperimentas, o konkretus išraiškos būdas. Jeigu profesionalus šviesų kūrėjas turi aiškią scenografijos koncepciją, kurioje šviesų dizainas tampa konstruktyvo pamatu, jis sugeba ją suprojektuoti ir galutinis rezultatas yra įdomus bei sutampa su režisieriaus vizija – kodėl gi ne? Ir dažniausiai, jei eksperimentas yra sėkmingas, tai atveria naujas dimencijas – spektaklio sudėtiniai elementai ima sąveikauti labai netikėtu, stebinančiu kampu.Iš esmės aš manau, kad šiuolaikinis teatras ir naujos metodikos skatina ne atskirti, o priešingai – katalizuoti ir jungti sudėtines dalis į vieną visumą, bei nuolat analizuojant, kas iš viso to gaunasi, ieškoti naujų, apčiuopiamų darinių.
Pastebėjau, kad teatras vizualėja, prisipildo kitų elementų, o „režisieriais“ tampa visai kitų specialybių atstovai: tapytojai, tarpdisciplinių menų atstovai. Tai ypatingai būdinga postdraminiam teatrui, tekstus naudojančiam ne kaip pagrindą, o kaip vieną iš bendro kūrinio elementų. Galbūt greitai išvis režisūros sąvoka keisis?
Iš tiesų tekstas konkrečiame spektaklyje, kaip pagrindinis informaciją perduodantis elementas jau senokai užleido savo pozicijas kitoms disciplinoms. Jis tėra viena spektaklio išraiškos priemonių, kurią galima ir naudoti, ir jos atsisakyti, bet tikrai ne pagrindinė.
Įdomi yra teksto sąveika su garsu, judesiu ar vaizdu, bet ne pats tekstas savaime. Nors – jei tekste telpa šviesos, garsas, tyla, vaidyba ir visa kita – tai taip pat gali būti labai įdomu. Spektaklis yra didžiulė skirtingų sudėtinių elementų kompozicija ir už šią kompoziciją yra atsakingas režisierius. Manau, jog režisierius turi sudaryti sąlygas aktoriui, muzikos kūrėjui, šviesos dizaineriui ir apskritai visiems procese dalyvaujantiems kūrėjams atskleisti potencialą, generuoti idėjas ir bendradarbiauti vieniems su kitais. Taip pat jis turi būti ieškantis, diskutuojantis ir sprendžiantis klausimus kartu su visais kitais. Režisierius iš dalies dirba ir kuratoriaus darbą, bet apskritai be profesionalaus kuratoriaus didesnės apimties kūrybinis procesas neišsiverstų – būtų prarandama esminė kūrybinė darbo „siela“.
Ką manai apie šiuolaikines teatro tendencijas? Ar jos irgi turi mados sroves ir kryptis?
Kaip ir visur, laikas nuo laiko tarptautinėje teatro arenoje iškyla vardai, kurie ima diktuoti tam tikras tendencijas. Tai asmenybės , kurių inicijuoti procesai yra ryškūs ir įdomūs, patvirtinantys teatro, kaip meno ir visuomenės reiškinio, svarbą. Na, o sėkmingi ir patvirtinti projektai visuomet turi savo pasekėjų. Taip pat teatro tendencijos kinta priklausomai nuo kultūrinių , socialinių visuomenės pokyčių, technologijų raidos.
Be politinių ir socialinių temų, kurios kartais nusveria ir perima meninį spektaklio vairą, teatras nuolat „reinkarnuojasi“ konceptualiai eksperimentuodamas meniniais elementais ir dar abstraktesniais – vaizdo, garso, kvapų, taktiliniais pojūčiais.
Spektaklio pabaiga man nuskambėjo kaip naujas jaunosios kartos manifestas: „sakau viskam ne – „Coca colai“, sveikam ir nuodingam maistui, jūsų pamokslams, pažvelgimui į savo vidų ir t.t. Kažkada kažkam sakiau „taip“, bet ir tai ir pamiršau“. Kitaip tariant, nors ir „buvo kažkas, kam norėjau pasakyti „taip“, bet pamiršau“. Ar galėtumei plačiau pakomentuoti šį pareiškimą?
Šis manifestas atstovauja jaunosios kartos balsą ir jų savų tiesų paiešką. Aplink begalės už ir prieš, taip ir ne, kairės ir dešinės – kaip apsisręsti? Kuo tikėti, kai viena teorija, vienas dievas, viena tiesa ar tradicija nuneigia kitą? Kaip turint konkrečius įsitikinimus bendrauti ir priimti kitą žmogų, kurio požiūris skiriasi kaip diena ir naktis? Kaip išvengti konflikto ir palaikyti abipusę diskusiją, toleranciją ir pagarbą?
Ar senos geros, nekvestionuojamos tiesos kartais nestabdo mūsų progreso? Susiduriam su šiuolaikinio globalizuoto pasaulio problemomis, post-efektais ir tai yra mūsų kartos problemos. Šis manifestas reiškia beprotiškai didelę atsakomybę, savų tiesų ir perspektyvų paiešką, nuneigiant viską aplink, visa tai, kas yra nuspręsta iš anskčiau, kuo esame įtikinti tikėti. Manifestas kalba apie nėrimą į tai, kas nežinoma ir nepažįstama ir ieškoti ten. Tai atsivertimo pažadas ir pažadas kvestionuoti kiekvieną žingsnį, tirti, reflektuoti ir neturėti jokių išankstinių nusistatymų prieš naujas patirtis bei idėjas.
Man patiko kai kuriuos žiūrovus papiktinusi mados šou-TV šou-spektaklio forma. Sunku buvo nuspėti, kas surežisuota iš anksto, o kas vyksta gyvai ir spontaniškai. Nors, antra vertus, kaip tik labiausiai ir „užveždavo“ tie momentai, kuriuose jauti, kad ne tik improvizuojama, bet ir „nučiuožiama“ į šoną. Ir tuo pačiu tai buvo labai paveiku – jaučiau gėdą už kai kuriuos žmones/veikėjus (o juk neturėčiau, ar ne?), gailestį drebančioms Koršunovo studentų kojoms, džiugesį, kad ne man reikia šiuo metu būti apmėtomai šiukšlėmis ir putomis.
Žodžiu, per tam tikrą koncepcinę spektaklio sintetiką jis patapo kažkoks labai tikras ir paveikus. Tuo šis kontrastas ir buvo labai įdomus. Ar toks ir buvo jūsų tikslas?
Iš tiesų tai, kas įvyko tą vakarą Profsąjungų rūmuose tapo nemažu siurprizu ir mums pačioms! :D Dalį scenų – buvome surepetavę – žinojom, kad svogūnai turės nepakeliamą smarvę pirmųjų eilių žiūrovams, kad bet kuriuo momentu gali sprogti stiklainis po basomis studentės kojomis. Šie dalykai buvo surežisuoti tam, kad pilnai atsiskleistų esamajame laike ir vienaip ar kitaip paveiktų ir įtrauktų žiūrovą, skatintų jo empatiją, meilę ar neapykantą – bet ką, tik ne abejingumą. O mūsų VIP’ų pasirodymas, jų kalba tapo išties didžiausiu netikėtumus – ši spektaklio dalis buvo apskritai nesurežisuota ir pirmą kartą „pilnai“ įvyko publikos akivaizdoje! Apie projektą jie žinojo visai nedaug – esminę dramaturgiją, tematiką ir po kelis klausimus, kaip savo būsimosios kalbos gaires. Taip pat jie buvo paprašyti kreiptis būtent į personažą -konkurso laimėtoją -, kurį išrinko publika. Jų kalba buvo iš anksto nesurepetuota, reaguojanti vietoje. Apskritai, visi VIP‘ai savo ironiškais ir nuoširdžiais komentarais, nučiuožimais taip organiškai įsiliejo į spektaklį, kad mes su Marit „apakę“ sėdėjome balkone ir krykštavome iš laimės. Ryškiausi visuomenės atstovai yra su mumis ir nebijodami veliasi į procesą bei diskusiją. Tai nuostabu! Kaip pasakė vienas iš mūsų VIP svečių – kitokio priėmimas ir tolerancija yra vienas svarbiausių sveikos visuomenės reiškinių. Apskritai „nučiuožimai“ man ir Marit labai patinka – tai yra realybė, o realybė yra sunkiai surežisuojama ir tai puiku.
Gal gali papasakoti, kaip jūs kartu dirbote su Marit Sirgmets? Kaip vyko kūrybos ir įgyvendinimo procesas?
Tai nebe pirmas kartas, kai dirbame kartu su Marit. Ryšys tarp mūsų užsimezgė bestudijuojant Norvegijos teatro akademijoje – studijavom ir intensyviai komentuodavom viena kitos darbus bei idėjas. Abi esam „nelengvos“ – užsispyrusios ir ne visada linkusios į kompromisus, bet kažkokiu stebuklingu būdu dirbdamos visiškai papildom ir remiam viena kitą. Mūsų analizės, samprotavimai, dikusijos gali tęstis valandų valandas! Kartais vis dar tenka „šlifuoti“ kampus ir sąvuosius ego, bet mokomės iš klaidų ir sulig kiekvienu darbu tampa vis lengviau.
Pvz. Šiame procese iš Marit išmokau kruopštaus laiko planavimo ir suvokiau, kokie svarbūs yra tvarkaraščiai ir tikslumas laike. Ką naujo atrado Marit, reiktų klausti jos.
Jei pabandytumei nubrėžti, kokios būtų teatro, kurį norėtumėt kurti ir matyti, ribos, formos ir (ateities) kryptys?
Mane domina teatras, kuris tiesiogiai įtraukia ir paveikia žiūrovą. Patinka, kai žiūrovas tampa aktyviu proceso dalyviu, kai tiesiogiai apeliuojama į jo pojūčius, mąstymą ir gaunamas tam tikras atsakas. Man įdomus reflektuojantis žiūrovas, turintis savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo mano turimos. Taip pat įdomus teatras, kaip dirbtinai sukurtos, bet gyvai patiriamos relybės forma, kuri turi galimybę virsti laboratorija, kvestionuojančia visuomenėje vykstančius reiškinius, jų pokyčius bei jų „ribines“ teritorijas. Kaip kūrybos priemonės man įdomios naujos įvairių meninių ir mokslinių disciplinų jungtys bei sąveikos. Ateities teatrą matau ne tik kaip meno, bet ir kaip aktyvų visuomenės reiškinį – netikėtą, pavidalus keičiantį avatarą, dominantį ir įtraukiantį žiūrovą, kvestionuojantį,keičiantį bet tęsiantį ir palaikantį tam tikras tiesas bei vertybes.
Kokį vaidmenį publika vaidina spektaklyje, kokių reakcijų tikėjotės ir kokią atmosferą jutote iš tikrųjų?
Mūsų atveju, publika yra manipuliuojama ir tuo pat metu jai suteikiama galimybė manipuliuoti mumis ir pačiu spektakliu. Taigi, tiesioginis jos įsitraukimas į veiksmą yra neišvengiamas dalykas. Visų pirma, konkrečiai į publiką kreipiasi vakaro vedėjas, o vėliau žiūrovai yra paprašomi balsuoti ir nulemti spektaklio finalą. Kadangi turėjome specialią programą, matėme, kad į interaktyvų balsavimą įsitraukė virš 160 žiūrovų! Iš apytiksliai 230 žmonių publikos tai jau labai daug Tai rizika, kuri galėjo visiškai nepasiteisinti, tačiau nuo pat “rūbinės” ir spektaklio pradžios jautėme, jog publika yra palaikanti ir išvien su mumis.
Ačiū, Simona, už pokalbį. Taip ir buvo.
Komentarai