Labai nesinori rašinio pradėti akivaizdžių ir visiems puikiai žinomų faktų garsiu konstatavimu, bet kažkaip pradėti juk reikia. Pirmas ir paskutinis kartas, sutarta?
Pastarasis pusmetis žodžiui „iššūkis“ (galbūt derėtų vartoti ne sąvoką „žodis“, o „veiksmų eiga“) buvo ir sėkmingas, ir nelabai. Pasisekė jam todėl, kad rado puikią terpę dauginimuisi ir plitimui, tačiau, kaip atsvara iššūkio sėkmei, pasireiškė nuolatinis jo keiksnojimas. Iššūkis plito su įvairiomis intensijomis (labdara, konkurencija, smalsumas) ir plito jis įvairiais pavidalais (Neknominate, Ice Bucket Challenge, socialinio tinklalapio Facebook okupacija gera muzika ir pan.). Dalis žmonių mėgavosi maždaug mėnesį išgyvenančiomis naujovėmis, dalis pastarąsias spėjo prakeikti, o kai kuriems buvo nei šilta, nei šalta.
Feisbuke šaknis leidžiantys iššūkiai pernelyg nejaudino ir manęs. Buvo neįdomu iki tol, kol pasidarė visai įdomu. Sulaukiau dešimties geriausių skaitytų knygų išbandymo, kuris tapo savotišku sąžinės balsu, rekomenduojančiu neprimiršti popierinio pasaulio. Jei atvirai, šioje sferoje pasijutau net gėdingai silpnas. Visai kas kita – dešimties geriausių matytų kino juostų užduoties atlikimas. Nors ir suvokiu, kad nesu nepriekaištingą skonį turintis kino gurmanas, tačiau jaučiu, kad šiame sustojime galiu šiuo bei tuo pasidalinti. Tiesa, skaičius „10“ – itin siauri vartai, tad šį sąrašą pavadinsiu ne dešimties matytų geriausių, bet dešimties matytų labai gerų filmų sąrašu. Kviečiu skaityti toliau – galbūt rasite nematytą kino juostą (stengsiuosi nespoil‘inti) ir aš įtikinsiu Jus ją pažiūrėti, galbūt rasite bendramintį, o galbūt tiesiog paklaidžiosite gana intymiuose pamą(s)tymų kloduose. Numeruoti sąrašą būtų nepatogu, galimas daiktas, kad net nesugebėčiau to padaryti. Ir nedarysiu. Na, pirmyn.
Donnie Darko (2001). Pirmą kartą šį filmą pamačiau būdamas penkiolikos, galbūt šešiolikos metų – tąkart sunkiai sekėsi rišti glaudžiai su moksline fantastika susijusio siužeto galus. Net ir iki galo nesupratęs visų priežasčių, veiksmų, atoveiksmių bei pasekmių, pajutau, kad likau sužavėtas Donnie Darko režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Richard Kelly darbu. Galbūt todėl, kad pagrindinis kino juostos veikėjas Donis pasirodė turintis kažką, ką aš labai norėčiau turėti. Filmo herojus savyje glaudžia žavius psichikos sutrikimus (ne, šių aš nepageidauju), jis nesibaido savęs ir savo ištarto žodžio, elgiasi kaip atskalūnas, šaltai ir visiškai be baimės ignoruojantis išsišokėlius. Donio pasaulis – įdomus, turint galvoje ir tai, kad šalia tikrojo pasaulio atsiranda ir paralelinė atsvara. Neseniai dar kartelį peržiūrėta The Director‘s Cut filmo versija (būtent šią ir rekomenduoju) leidžia konstatuoti: Donnie Darko yra kupinas klausimų ir atsakymų, keistos dviejų keistuolių meilės, įvykių tarpusavio sąsajų ir kaustančio, mąstyti verčiančio gero mindfuck‘o. Tiesa, derėtų nepamiršti paminėti ir žaviojo tik Doniui matomo kiškio Frenko (vis dar tikiuosi kada nors į muzikos festivalį nuvažiuoti su pastarojo kauke):
Donnie: Why are you wearing that stupid bunny suit?
Frank: Why are you wearing that stupid man suit?
Jagten (angl. The Hunt) (2012). Tiesiai šviesiai – puikus danų darbas, turintis labai didelį emocinį krūvį ir privertęs mane bene stipriausiai ašaroti per visą mano filmų žiūrėjimo laikotarpį. Ši kino juosta kalba apie susikurto pasaulio trapumą, apie vieną kortą, kurią ištraukus griūna visas kortų namelis. Neišvengiamos palankios ir užjaučiančios emocijos pagrindiniam kūrinio veikėjui – darželio auklėtojui Lucas, susidūrusiam su iš pažiūros nekaltu melu, iš tiesų sukėlusiu gigantišką atoveiksmių virtinę. Jagten – drama, kupina sugniaužtų kumščių, sukąstų dantų, noro atsidurti kino juostoje ir padėti bei apsireiškiančio katarsio.
Léon: The Professional (1994). Luc‘o Beson‘o juosta, išleista beveik mėnesiu vėliau nei gimiau aš („žavu“ – šiandien dažnai vartojamas žodis). Šeimą praradusi ir atsitiktinumo dėka nenukentėjusi dvylikametė Matilda ir samdomas žudikas Leonas, kuris yra kupinas bruožų, nevisiškai derančių su jo profesija. Filmas mus tikina – nesuderinamų dalykų nėra, o dramblio dydžio skirtumai gali ne baidyti, o kurti draugystę (velnias, skamba kaip Forum Cinemas repertuaro anonsų lankstinukas). Tačiau tiesa yra tokia – ši kino juosta įtraukia, ką jau kalbėti apie mažąją (taip, žavią taip pat) Natalie Portman (gimiau gal kiek per vėlai).
http://www.youtube.com/watch?v=AEYXe8MXuZo
12 Angry Men (1957). Klasika, išleista beveik 60 metų atgal ir gebėjimu sudominti lenkianti šių dienų kūrinius. Pats šią dramą pamačiau neseniai – ne dėl to, kad tai yra senas filmas (bruožas, neretai pasirodantis kaip atgrasus), turbūt tiesiog ieškojau tinkamų aplinkybių ir nuotaikos. Trumpa siužeto linija – 12 prisiekusiųjų, sprendžiančių teisiamo berniuko likimą – mirties bausmė arba laisvė. Pradžioje pasirodęs kaip lengvai išsprendžiamas klausimas, šis procesas tampa dalies prisiekusiųjų asmeninių interesų reikalu. Konfliktas iš dalies atsiranda ne dėl nuomonių skirtumų, tačiau dėl nesugebėjimo pripažinti savo klaidų. Henry Fonda vaidyba – stulbinanti (solidus gerietis abejingų žmonių armijoje), o scenarijaus autoriaus ir režisieriaus gebėjimas 96 minučių trukmės veiksmą įdomiai pateikti vienoje nedidelėje erdvėje – dar labiau pribloškiantis. Vinį kala kadrų trukmė ir dialogai.
Kaip bonusą pridedu techniniais dalykais panašią dramą – Locke (2013) su Tom Hardy priešakyje.
Amores Perros (2000). Dar viena drama (nuojauta kužda, kad jau spėjau leisti susidaryti įspūdį apie mano kino juostų žanrų favoritą), supažindinusi mane su puikiu aktoriumi iš Meksikos – Gael García Bernal. Čia – daug trapių, netikrų ir labai greit prarandamų dalykų bei lygiai tokių pat žmonių. Trys per prievartą susieti visiškai nesusiję gyvenimai, krūva problemų ir turbūt daug bandymų ne jas spręsti, o nuo jų pabėgti. Menkavertė žmogaus prigimtis sklaidosi visose 154 filmo minutėse (sudomino taip, kad dėl noro pabaigti Amores Perros peržiūrą nutariau pavėluoti į kažkokį susitikimą).
Drive (2011). Pasirinkimas, kuris galbūt sunervintų gerą kino gurmaną. Iš vienos pusės tai – gana paprasta ir nuspėjama drama, iš kitos – įdomių detalių ir žavesio turintis kūrinys. Merginos, žinoma, šią kino juostą turėtų pamatyti jau vien dėl Ryan‘o Gosling‘o. Neslėpsiu: jo vaidmenys patinka ir man. Nors aktorius yra dažnai kaltinamas dėl jo vaidinamų herojų vienodumo, ko paneigti turbūt negalėtų ir didžiausi Ryan‘o Gosling‘o fanai, tačiau kanadiečio akmeninės emocijos puikiai dera prie jo kuriamų personažų ir jį supančių aplinkybių. Drive – kiek popsova vieno superherojaus istorija, kurios iškarpas norėtųsi atkurti realiame gyvenime. Tikrai taip: esu užsibrėžęs tikslą – nusipirkęs automobilį (kad ir ne 1973 m. Chevrolet Chevelle, o eilinę bulką), nusipirksiu ir sidabrinės spalvos striuke su auksiniu skorpionu ant nugaros. Aš, automobilis, minėta striukė, naktis ir Kavinsky – Nightcall – pažadu ir sau, ir Jums.
Prieš parskrendant į žemę (2005). Režisieriaus ir prodiuserio Arūno Matelio kūrinys, pirmąkart pamatytas dar kino teatre. Dokumentinio kino juosta, kurios pagrindiniai veikėjai – leukemija sergantys vaikai. Kalbėti čia išties nėra ką – reikia pamatyti, o geriausia – pajausti. Žemė, dangus ir tarp šių erdvių esanti trečioji terpė, kurioje apsistoję vaikai dar nežino savo tolimesnės kelionės krypties – skausminga apeliacija į kiekvieno iš mūsų jausmus. Šis filmas grąžina į realybę, tik nežinia ar visi norime į ją sugrįžti. Prieš maždaug 8 metus matyto filmo įspūdžiai įsirėžė labai giliai, o iš juostos (ir ne tik juostos, o gyvenimo) herojų norimas išmokti gebėjimas vertinti smulkmenas ir kiekvieną dieną – vis dar skausmingas klausimas.
Trainspotting (1996). „Choose life. Choose a job. Choose a starter home. Choose dental insurance, leisure wear and matching luggage. Choose your future. But why would anyone want to do a thing like that?“. Perskaičiau knygą, pažiūrėjau filmą ir likau patenkintas – tiesiog taip. Narkotikai, alkoholis, draugai (dori arba nelabai), purvina meilė ir britiškas humoras sukuria pelkę, iš kurios tiek kino juostos herojams, tiek jos žiūrovams išlipti yra labai sunku. Nežinau ar pagrindinis Trainspotting‘o veikėjas Rentonas su manimi sutiktų, tačiau aš tai pelkei pernelyg nesipriešinu.
The Truman Show (1998). Cha, dar dabar atsimenu situaciją, kai eidamas šešioliktuosius ar septynioliktuosius savo gyvenimo metus, vieną vėlyvą sekmadienio vakarą netyčia per televizorių pamačiau pažįstamą Jim Carrey veidą. „Išjungiam, jau vėlu. Ryt į mokyklą, o viso filmo vistiek nežiūrėsim.“ , – tarė man vyresnysis brolis. „Iki sekančios reklamos, gerai?“, – atsakiau aš. Taip ir gavosi, kad tąkart naktinėjome turbūt iki antros valandos nakties (tikri veltėdžiai). Kino juostos herojus Truman‘as Burbank‘as gyvena iliuzijų ir dirbtinumo pasaulyje – visas jo gyvenimas iš tiesų yra realybės šou. Stebėdami iš pirmo žvilgsnio komišką situaciją joje galime įžvelgti tragediją – ne tik išgalvotą, bet ir daug maž įmanomą realiame pasaulyje. Žaidimas žmogaus gyvenimu ir jausmais pasirodo kažkur matytas – ar tikrai tik kūrybinėje plotmėje? Turbūt ne.
Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004). Pabaigai šiek tiek romantikos, pabaigai dar šiek tiek ovacijų Jim‘ui. Niekam nėra paslaptis, kad emocijos blėsta, tačiau aš puikiai pamenu savo jausmus po šio filmo peržiūros – įspūdžiai tiesiog sproginėjo. Eternal Sunshine of the Spotless Mind problematika – glaudžiai prisišliejusi prie romantikos, tačiau viskas perteikta taip, kad istorija neatrodytų kaip seilėse skęstanti banalybė. Fantastika ir pagrindinio kūrinio veikėjo pastangos stabdyti nesustabdomą procesą, kurį jis pats ir pradėjo – siužetas, kurį lapnoji iki paskutinės kino juostos minutės. Bent parą laiko po filmo peržiūros atidžiau priimami sprendimai, nelabai komiškas Jim‘as Carrey, siužeto vingiai ir nebanaliai stipri romantinė drama – taip, tai Eternal Sunshine of the Spotless Mind.
http://www.youtube.com/watch?v=lnSgSe2GzDc
Taip, šiame dešimtuke nebuvo Pulp Fiction, Full Metal Jacket, There Will Be Blood, Requiem for a Dream, Incendies, The Lives of Others, Good Will Hunting, Se7en, The Usual Suspects, American Beauty, Mr. Nobody, The Pianist, American History X, Memento, Moon, Forest Gump, City of God, Taxi Driver, Fight Club, Into the Wild ir dar gero gabalo puikių filmų(gudriai naudojuos proga ir lipu iš dešimtuko ribų). Galų gale nebuvo ir tituluotojo The Shawshank Redemption. Taip nutiko ne todėl, kad ką tik išvardintos kino juostos būtų prastesnės ar mažiau man patikusios – ne, taip nutiko todėl, kad į dešimtuką papuolė tie filmai, kurie šiąnakt į galvą atkeliavo greičiau. Galbūt dėl to jie bent jau šiąnakt yra vertesni už savo kolegas būti ten, kur dabar yra. Tikiu, kad rytojaus naktį sąrašas jau būtų bent truputį kitoks.
Pasiskolinu ir ant nosies užsidedu Leono akinius, apsivelku Ryan‘o Gosling‘o striukę su auksiniu skorpionu, sėdu už 1973 m. Chevrolet Chevelle vairo ir dėkoju už dėmesį – iššūkis įvykdytas.
Redakcijos prierašas: pagalvojome, jog reikėtų rasti atsvarą praėjusį amžių menančiam Jonui Oškiniui ir jo brandžiam cinizmui. Tam reikėjo romantiškai veržlaus ir geraja prasme naivaus šio amžiaus balso. Toks mums pasirodė šio teksto autorius Kristupas Naraškevičius, kurį sužvejojome internete po to, kai jis, priešingai nei dauguma auditorijos, stojo ginti festivalio “Satta” ir parašė jam savotišką prisipažinimą meilėje. Sveikas atvykęs, Kristupai!
Komentarai