Baigiasi Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Turiniu itin turtingas festivalis kino teatruose tankiai sėjo nekomercinės kinematografijos gerbėjus. Tačiau šįkart – ne apie motiniškai apgaubusius nekomercinio kino debesis. Šįkart – apie tarp jų nepaliaujamai spindėjusią (ir kino teatruose vis dar spindinčią) vieną populiariojo žanro žvaigždę (lot. stella). Taip, žvaigždė čia paminėta neatsitiktinai – Christopher‘is Nolan‘as kino teatrų sales transformavo į mažas dėžutes, o pastarąsias maloniai trėmė į nepažįstamas gigantiško kosmoso erdves su naujausia savo kino juosta Interstellar.
Kai ryškias pėdas kino fanatikų atmintyje įspaudusių darbų Memento, The Prestige, Inception autorius griebiasi science fiction žanro ir kosmoso tematikos, mažų mažiausia, ko tikimasi, yra tai, kad kosminė odisėja bus ne tik pastatyta ant paprastos „problema – jos sprendimas – pabaiga“ siužeto schemos, bet ir papildyta sureguliuoti apatinio žandikaulio darbą verčiančiais istorijos vingiais.
Turbūt daugelis susidūrė su feisbuką užliejusia cunamio banga – „Buvo puiku, Interstellar išnešė nesveikai!“ serijos komentarais. Ši banga ne tik, kad neaplenkė ir mano paskyros, bet ir panašių emocijų pliūpsniu užtvindė mane, tad jaučiu norą ir pareigą kelis emocingus sakinius paversti į kelias subjektyviai užpildytus pastraipas.
Artėjančios apokalipsės paskatinta techninė utopija
Šiek tiek gundančio peno tiems, kurie dar nespėjo įsėsti į kosminį laivą ir pakilti į kosminę nežinią. Jokio akibrokšto – Motinai Žemei ir joje besiglaudžiantiems žmonėms, brėkšta sunkus, o galbūt ir lemtingas etapas. Planetą plaka nuolatinės sprangaus smėlio audros, kartu sunaikinančios žmonių puoselėjamus ūkius. Vienintelis dar viltį teikiantis maisto šaltinis – kukurūzai, tačiau panašu, kad šie paprasčiausiai yra destrukciją simbolizuojančio smėlio laikrodžio paskutinė kruopelė.
Buvęs NASA pilotas našlys Cooper’is gyvena su ne pagal amžių technologijomis susidomėjusia dukra Murphy, paaugliu sūnumi ir uošviu. Tėvas yra priverstas ūkininkauti, tačiau nėra sunku numanyti, jog pastarojo kukurūzams per protingoje galvoje sukasi mintys apie prabėgusią praeitį, kuri jį žymiai glaudžiau sieja su jo prigimtiniu pašaukimu, o ne Žemėje primestu užsiėmimu. Deja, mokslininkai niekam nereikalingi, nes kosminės odisėjos šeimų nepamaitina.
Murphy nuolat mini jos kambaryje apsigyvenusį vaiduoklį, kuris iš spintos mėto mergaitės knygas. Po eilinės smėlio audros, prieš kurią dukra pamiršta užverti kambario langą, Cooper‘is pastebi ne vaiduoklį, o gravitacinę anomaliją. Pastaroji suteikia koordinates, vedančias į slapčiausią vietą Žemėje – vis dar gyvą NASA bazę.
Šaunu yra tai, kad žiūrovai nėra priversti stebėti pasiruošimo kelionei proceso – Cristopher‘is Nolan‘as (derėtų paminėti ir brolį Jonathan‘ą, kuris taip pat rašė filmo scenarijų) iškelia problemą ir iškart leidžia ją spręsti. Tai suteikia savotišką nerealumo įspūdį (atsitiktinai surasta slapta NASA bazė, puikus pagrindinio veikėjo tinkamumas skrydžiui be papildomo pasiruošimo), tačiau vis dėlto esame fantastikos skyriuje, tad nerealumas absoliučiai netrikdo. Belieka Cooper‘iui palinkėti sėkmingos kelionės.
Herojus filme, herojus vaidyboje
Mėgaujuosi filmo visumos paliekamu įspūdžiu, o ne atskirais fragmentais: kadrų ilgiu ar aktorių veido mimikomis (nors sutinku, pastabumą vis dėlto vertėtų išsiugdyti). Tiesa, Matthew McConaughey profesionalumas ir kuriamas personažas (pagrindinis veikėjas Cooper‘is) paprasčiausiai netelpa į kino teatro ekrano rėmus, tad jo praleidimas pro akis skamba gana aklai. Krūtas tėvelis, mokykloje tvirtai stovintis savo vaikų pusėje, verčia šyptelėti ir žargoniškai pagalvoti „maladiec“. Tuo tarpu bebaimio astronauto rolė įkvepia ir kuria autoriteto įspūdį. Rizikingų sprendimų priėmimas ir tvirtas savo pozicijos laikymasis aktoriui puikiai tinka. Būtų nepadoru nepaminėti ir mylinčio tėvo rolės – ašaros suskydusio krūto tėvelio ir bebaimio astronauto akyse bei dėl savo dydžio pykinti verčiančio atstumo kančia įtikina. Tikiu, kad kūkčiojančios ar bent jau vieną kitą ašarą nubraukusios merginos kino salėse Interstellar metu – nereta apraiška.
Be visus nustelbiančio Matthew McConaughey galėčiau išskirti dar keletą vaidmenų. Aktorė Anne Hathaway atlieka kosmonautės Amelia rolę. Nieko pernelyg pritrenkiančio, bet šis personažas reikiamu momentu įneša saldaus emocionalumo, sumaišties ir dramos elementų. Vietomis merginos svaičiojimai apie meilę panašėja į ne itin reikalingą seilėjimąsi pavojingoje kosmoso erdvėje, bet trumpaplaukė Žemės gelbėtoja laive „Endurance“ – reikalinga (ir ne tik dėl to, kad gerai išmano planetų tinkamumo gyvenimui reikalus).
Atskiros ovacijos robotams TARS ir CASE. Korektiškiau gal būtų skirti ovacijas scenarijaus autoriams, nes robotai su vaidyba nieko bendro neturi, tačiau jų vaidmuo – įstabus. Nepriekaištingai atliekantys kosminiame laive gautas užduotis, bebaimiai (gal dėl to, kad jie – robotai?), turintys nerobotišką jausmingumą – turbūt reikėtų pridėti ir sugebėjimą prisikrapštyti prie žiūrovų palankumo. Ką jau bekalbėti apie TARS humoro jausmą: iš roboto skamba gal ir ne patys originaliausi pokštai, bet jie – visiškai vietoje ir tikrai verčiantys smagiai pakrizenti.
Kas įdomu, kad tinklalapis www.vulture.com filmo recenzijoje (yra spoil‘ų) Matthew McConaughey sudirbo. Ar pelnytai? Nemanau. Pats nedrįsčiau keisti aktorių komandos – sunku perstumdyti šachmatų lentos figūrėles, kai mačo rezultatas yra pergalė.
Hans Zimmer – išankstinis sėkmės garantas filmo garso takelio ir tylos sintezėje
Bene ryškiausias Holivudo muzikos kompozitorius ir prodiuseris žiba ir Interstellar. Elektroninės ir klasikinės orkestrinės muzikos derinys didinga gaida įrėmina įspūdingų kosmosų vaizdinių kuriamą nuotaiką. Simpatijas pelno ne tik puikiai filmui tinkantys kūriniai, bet ir žaidimas su jais – įtampą kino salėje keliančią sceną, kurią lydi tokie patys garsai, vainikuoja… tyla. Įsivaizduokite: grėsmingas maršas, veiksmas vartosi kūliais, tuoj bus pasiektas apogėjus ir… tylu. Lieki vienas su savimi prieš neaprėpiamą kosmoso erdvę, o tyla tik dar labiau padidina įtampą ir verčia graužti nagus.
Hans‘as Zimmer‘is neaplenkia ir šios recenzijos – ją rašydamas klausau šešių valandų trukmės kompozitoriaus produkcijos kolekcijos.
https://www.youtube.com/watch?v=8DsrJ_NezHU
Interstellar siužeto vingiai ir detalės – įsimintiniau nei paprasto filmo scenarijus
Dar įžangoje minėjau, kad Interstellar pranoksta elementarią „problema – jos sprendimas – pabaiga“ schemą. Palyginimui prisiminiau tos pačios tematikos Gravity, kuris, nors ir su šiokiu tokiu mind fuck įsikišimu, išliko pakankamai paprastas. Interstellar, mano galva, šoko (gal, atsižvelgiant į temą, derėtų rašyti „pakilo“) aukščiau. Spoil‘inti nesinori, tad kalbėsiu abstrakčiai.
Iš pažiūros gana nereikšmingos detalės ir dialogai galų gale suvaidina labai svarbų vaidmenį (mačiusieji supras). Atsakyti klausimai ir miniatiūriniams istorijos elementams suteiktas likimą lemiantis vaidmuo, kad ir kaip tai pompastiškai ar nuvalkiotai skambėtų, verčia aiktelėti ir atsisukti į šalimais sėdintį žiūrovą su puikiai įskaitoma „Tu prikin!“ veido išraiška. Tai vyksta filmo metu. Po kino juostos tradiciškai stoji į rūkančiųjų – diskutuojančiųjų ratelį ir šiuo atveju neišvengi kažko panašaus į „Vau, kaip jis taip sugalvojo?“. Būtent pakankamai pažįstamo filmo scenarijaus pateikimas šiek tiek kitu kampu, atradimas kažko naujo ir neįprasto yra Interstellar gerai atrinkti prieskoniai. Christopher‘is ir Jonathan‘as Nolan‘ai – puikūs kulinarai.
Keli nedori minusai, kad nesupykintų nuo džiovintų datulių saldumo liaupsių
Pernelyg nesinorėtų mėtytis akmenimis, tačiau subjektyvume reikėtų ir kruopos objektyvumo. Nors ne, kvailystė – koks čia objektyvumas? Turbūt tiesiog tai, kas pernelyg nesužavėjo:
- Terminologija. Būtų kvaila tikėtis, kad kino juostos siužetas bus pasakojamas elementariais pradinių klasių lygio sakiniais, bet vietomis Interstellar kalba man, kaip astronomijos nestudijuojančiam žmogui, pasirodė per sudėtinga. Kartais dialogai galvoje vertė būgnų lėkštėmis ploti beždžionę, o akyse šmaikščiai mirgėjo termodinaminiškai plazmolobotominis šviesos tąsos transfunkcionierius. Kas jis toks? Aš irgi nežinau.
Tiesa, kalbos sudėtingumas užkūrė ir malonius pamąstymus. Filme eskaluojama laiko, gravitacijos tema, juodosios skylės mįslė – tai skatina pafantazuoti apie dabartį ir galimą ateitį.
- Jau minėti pokalbiai apie meilę. Pastarieji žiaugčioti neprivertė, bet pasirodė neskanūs. Tupi protu nesuvokiamai nutolęs(usi) nuo Žemės – erdvėje, kurios visiškai nepažįsti ir kuri yra mažų mažiausiai pavojinga, sprendi Žemės ir žmonių gyvavimo klausimą, prisidedi prie lemtingo sprendimo ir sugebi svaičioti apie tai, kad visata ir jos paslaptys yra paremtos… meile? Seriously?
Tiesa, to buvo išties mažai, tad arbata nebuvo sugadinta, o meile sprogstančius pumpurus verčia atsiminti tik noras parašyti kažką ne Interstellar naudai.
- Pasikartosiu dar kartelį, tik plačiau: nerealios situacijos. Taip, šioje kino juostoje sutinkame tai, kas skamba ir atrodo absoliučiai neįmanoma. Turint galvoje, kad žiūrime fantastinį filmą, lyg ir nieko keisto, bet vietomis spragsi kibirkštis, kurios vardas – „Nu jau tikrai nerealu“. Tiesa, mėgautis filmu man tai visiškai netrukdė. Svarbiausia, kad Christopher‘is Nolan‘as sugeba įtikinti.
- Neatsakyti klausimai. Po Interstellar peržiūros lieka keletas neatsakytų klausimų, o tai neduoda ramybės. Tačiau ar būtina išduoti visų mįslių atsakymus? Turbūt, kad ne.
Reziumė: Interstellar – pavykęs atitrūkimas nuo realybės
Beveik trys valandos klaidžiojimo didingoje kosmoso erdvėje, neišvengiamas laviravimas tarp išlikimo ir pražūties, minčių spiečiaus ir visiškos tuštumos kombinaciją sukuriantys nenumanyti istorijos posūkiai, iš paskos lydintis intriguojantį maršą grojantis Hans‘as Zimmer‘is ir skani fantastika: Interstellar, man malonu susipažinti.
Po filmo peržiūros su broliu sėdome į automobilį, jis užkūrė variklį ir automobilio kolonėlėse pasigirdo prieš tai klausytas indie rock‘as. Norėjau muziką išjungti, bet, dar nespėjęs suprasti, ką aš darysiu, brolis mane aplenkė ir pasakė: „Turbūt taip bus geriau“. Ir išties – Interstellar palieka tylos poreikį, norą tapti kosmonautu arba užgaidą bent vieną naktį į žvaigždes paspoksoti pro teleskopą. 9/10.
Komentarai