“Sangailės vasaros” skrydis

Šio filmo praleisti negalėjome dėl kelių priežasčių – didelė jo dalis vyksta… ore arba svajojant apie skrydžius tiesiogine ir perkeltime prasmėmis. Juostos garso takelį kūrė ir prižiūrėjo legendinio dueto Air (vėl oras!) narys Jean-Benoit Dunckel. Žinoma, link kino teatro pastūmėjo ir tai, jog Prancūzijoje gyvenanti lietuvių režisierė Alantė Kavaitė išrinkta geriausia užsienio režisiere prestižiniame JAV kino festivalyje „Sundance“, o jos režisuota „Sangailės vasara“ pripažinta geriausiu lietuvišku vaidybiniu filmu šių metų „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose. „Poetiškas siurprizas iš Lietuvos“ – „LA Times“, „Nuostabi Julijos Steponaitytės ir Aistės Diržiūtės vaidyba“ – „Variety“, „Besiveržiantis jaunos moters seksualumas“ – „The Hollywood Reporter“.

Salėje gęsta šviesos, ekrane akrobatinius triukus raižo lėktuvas – seansas prasideda.

Prieš daugiau nei du metus gavome pirmąjį pranešimą apie pasiruošimus “Sangailės vasaros” gamybai. Režisierė Alantė Kavaitė? Praėjusio amžiaus pabaigoje ji pradėjo gilintis į vizualiuosius menus Prancūzijos Avinjono Nacionalinėje aukštojoje dailės mokykloje bei prestižinėje Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje. Lietuvoje primiršta, nors karjerą kine pradėjo dar būdama 18-kos, sukūrusi įsimintiną pagrindinį Beatričės vaidmenį Raimundo Banionio filme „Džiazas“. Tuomet ji dar buvo Alantė Kavaliauskaitė, o filmavimo aikštele dalinosi su tokiais vėliau išgarsėjusiais jaunuoliais kaip Rolandas Kazlas, Dainius Kazlauskas ir Kęstutis Jakštas.

Alantės Kavaitės režisūrinis pilno metro debiutas, mistinė drama  „Ecoute le Temps“ („Laiko garsai“) buvo išleistas Prancūzijoje ir Anglijoje 2007-aisiais. Filmas apkeliavo daugiau nei dvidešimt tarptautinių festivalių, įskaitant ir „Kino Pavasarį” bei „Šeršėliafam“ tarptautinį moterų filmų festivalį.

Bet grįžkime į vieną vasarą šalia romantiškai industrinių Elektrėnų. “Mane labai įkvepia jaunoji aktorių karta, dabartinis Lietuvos jaunimas. Mano pačios gyvenimas susiklostė taip, kad Lietuvą palikau dar būdama beveik paauglė, todėl grįžimas čia kurti filmo būtent apie paauglystę man turi daugiaprasmę reikšmę,“ – sakė režisierė, sukūrusi impresionistinį paaugliškų emocijų paveikslą. Kai viskas atrodo juoda arba balta, kai nuolat ieškai, kas ir kodėl esi, kai draugystė ir meilė maišosi tarpusavy, o tėvai nieko nesupranta apie gyvenimą. Net jei jie yra išsilavinę, užsiimantys joga ir maudosi pirtyje nuogi. Tiesa, pats dažniausiai irgi supranti ne viską. A.Kavaitės nuomone, paaugliškos krizės tiesiog būtinos, norint sutvirtėti ir suprasti save, todėl tai normalu ir būtina. Ji ir pati prisipažino, kad filme yra šiek tiek autobiografinių fragmentų.

Dviejų merginų meilė nėra pagrindinė juostos tema, nors galbūt Marijos žemėje kai kam tai ir taps filmo ašimi. Taip pat sėkmingai, čia galėjo atsidurti ir du vaikinai. Klasikinės poros nesinorėjo, nes iškart atsiranda lyčių sufleruojami stereotipai, o šiuo požiūriu lygiavertė pora leidžia išlaikyti pusiausvyrą emocijose ir santykiuose. Toks tonas ir fonas atrodo gerokai įtaigiau nei kartais rėksmingi ir verksmingi LGBT kalimaisi prie kryžiaus. Žiūrint filmą apie tai net nelabai galvoji, taip natūraliai ir poetiškai atrodo merginų suartėjimas.

Po filmo peržiūros “Ore” uždavė klausimą A.Kavaitei, kaip pavyko prisivilioti Air pusę JB Dunckel. Režisierė anksčiau dirbo viename projekte, kuriam muziką kūrė Air duetas ir jai padarė įspūdį, kaip nuoširdžiai dirba muzikantai, bet pradėjus “Sangailės” montažą net negalvojo ieškoti jam autorinės muzikos. Pati surinko, savo nuomone, tinkamus kūrinius nuo Royksopp, Elephant iki lietuviškos estrados klasikos “Vėjas man pasakė” ir kitų, bet visa tai skambėjo chaotiškai, todėl paprašė Air padėti. JB Dunckel atėjo į montažinę pasakyti “Ne”, bet pamatęs filmą apsigalvojo. Galbūt įtakos turėjo… trapi suicidinio moteriškėjančio mergaitiškumo tema, sklidusi ir legendiniame “Virgin Suicides”, kurį įgarsino Air?

„Filme „Sangailės vasara“ rodomi peizažai, miškas, ežeras – vaizdiniai, kurie dera su mano kuriamos muzikos stiliumi. Daug romantiškų, oreivystės scenų, pasakojama meilės istorija, ir istorija apie aukščio baimę – man tai labai patiko“, – filmo pristatyme Prancūzijoje prisiminė muzikantas ir muzikos prodiuseris. O A.Kavaitė buvo sužavėta jo atsidavimu darbui, klasikinės muzikos išsilavinimu ir jos kūrybos… gyliu.

Gylis ir aukštis – “Sangailės vasaros” raktai. Kai rašau šias eilutes, “žmonės” jau blizginasi ir kvėpinasi filmo raudono kilimo premjerai. Dažnam jų nerūpi nei gylis, nei skrydis, nei tai, ką veikia jų vaikai. Gali būti, kad skrenda jie ne su akrobatikos asu Jurgiu Kairiu ar jo kolega Eltonu (!) Meleckiu, o kokiu nors profanu. Dar vienas filmo leitmotyvas – skrydis. Nebūtinai oro balionu virš Vilniaus, nors gali būti ir toks. “Sangailės vasaroje” tai – svajonių skrydis, noras pakilti virš įprastos kasdienybės. Ne pavalgyti ir išgerti šampano virš miesto.

Kaip ir paauglystė, “Sangailės vasara” nėra tobula. Taip, tai puiki Lietuvos gamtos prezentacija, net Elektrėnų kaminai čia atrodo romantiškai ir puošia peizažą. Sangailės šeimos vasarnamis labiau primena nemažos įmonės poilsio bazę, o jau Austės kambarys ir stilius, ypač antroje fimo pusėje, atrodo kiek perspausti. Smagu, kad nėra atskirties miestas-kaimas ir Vilniaus bei Elektrėnų jaunimas puikiai randa bendrą kalbą. Nors Sangailė – Julija Steponaitytė labiau patyrusi kine, nei Austė – Aistė Diržiūtė, būtent pastaroji dalyvavo Europos kino žvaigždėms skirtoje programoje „Shooting stars 2015“ ir gavo apdovanojimą tiesiai iš Natalie Portman rankų. Bet Sangailės intonacijos ne visada skamba natūraliai, o gal tai kaip tik – kompleksuotos paauglės manieros? Kita vertus, užsieniečiai skaitys titrus ir greičiau pastebės Julijos grožį. Ar tikrai galiu nueiti į oro uostą ir paprašyti paskraidyti su lakūnais-akrobatais? Dokumentiniai Sangailės skrydžio kadrai rodo, kad tai – ne pačios smagiausios akimirkos. Nors pati aktorė tikino, kad vėliau jai tai labai patiko.

Lietuvos kine senokai nebuvo tokio universalaus paveikslo, kuriame siužeto gijos nėra svarbiausios, o prisimerkęs prieš saulę pajunti pušų spyglių ir ežero drėgmės kvapą. Kai aplanko čia-ir-dabar pajauta ir įsižemini. Tai negali būti nuobodu, nes bent kartą gyvenime tai esame patyrę visi.

Salėje užsidega šviesos, ekrane akrobatinius triukus raižo lėktuvas – seansas baigiasi.