Laisvas reivo krytis: Madžiūnai 1996-97 m.

Pavažiavus A4 keliu apie 30 kilometrų, beveik iškart už Paluknio oro uosto, dešinėje pamatysi patrešusį motelį “Maldis” (nakvynės kainos, beje, ne tokios ir patrešusios), o truputį toliau už jo, pamiškėje, merdi didžiulis kompleksas. Beveik prieš dvidešimt metų čia vieną sezoną buvo… Lietuvos reivo centras. 1996-aisiais čia įsikūrė klubas “Hesperus”. Negirdėjai tokio? Iki pokalbio su vienu klubo ir viso LT reivo judėjimo iniciatorių DJ Saga irgi nežinojau. Nes visi šią vietą vadino pagal šalią esančią gyvenvietę tiesiog “Madžiūnais”. Ir tai buvo kažko paslaptingo, nežinomo, neragauto, neišbandyto, viliojančio, šokamo, šiuolaikiško.

Prisiminti šią vietą paskatino internete paskelbta fotogalerija, kurioje užfiksuota, kaip dabar atrodo “Madžiūnai”. Anot legendų, klubą atidarė pagyvenęs verslininkas, investavęs pinigus, uždirbtus iš Madžiūnų cechuose iškeptos duonos. Šiandien jis netoliese vysto kaimo turizmą ir turbūt nelabai nori prisiminti šios “investicijos”. Kaip ten bebūtų, Edgaras iš “Electronic Geyser” (jei tuo metu renginyje būdavo čilas, juo 99% rūpindavosi “geizeriai”) ir DJ Saga užsiėmė šia vieta iš pagrindų. Kas ten dėdavosi, žino tik buvusieji – viešas paslaptis reikia saugoti. Gerai, kad šis laisvas reivo krytis baigėsi be aukų.

Šiandien Edgaras geriau žinomas kaip Baltijos pluoštinių kultūrų augintojų ir perdirbėjų asociacijos direktorius nei dydžėjus. Tuo tarpu DJ Saga toliau suka juostas ir neseniai grįžo iš Ispanijos, kur visus stebino savo neįprasta dydžėjavimo technika. 2011-aisiais šis klaipėdietis buvo pagerbtas specialioje festivalio “Satta Outside” programoje “Reivo muziejus”.

Tais laukinio kapitalizmo laikais Katedros aikštėje Vilniuje laukdavo specialus autobusas, kuris veždavo reiverius į Madžiūnus, o paryčiais – pristatydavo juos atgal į miestą. Ar gali tai įsivaizduoti šiandien, kai net “Kablys” – per toli, o “takso neįmanoma išsikviest”? Praėjusio amžiaus pabaigoje visi buvome kantresni ir paprastesni. Ir turėjom daugiau vidinės energijos pasiekti reivo šalį. Mūsų pašnekovų keliai tais laikais tikrai susikirto: Rimantas buvo vienu reivobuso keleivių, o šios priemonės vairuotojas ir vienas Madžiūnų rezidentų buvo jau minėtas DJ Saga.

Pasakoja reiveris Rimantas

Kalbame apie praėjusio amžiaus pabaigą (1996-97 m.) Varėnoje. Kaip suprantu, vietinių šokių repertuaras jūsų netenkino. Iš kur tuo metu išgirdote apie elektroninę šokių muziką? Juk interneto dar (beveik) nebuvo…

Pirmą netiesioginę informaciją apie šokių muziką gavau iš spaudos. Kiek pamenu, “Lietuvos rytas” leisdavo priedą jaunimui “Mes”. Ten būdavo muzikos naujienų skiltis. Iš ten sužinojau apie tokias grupes, kaip Orbital, Art of noise, Front 242 ir t.t. Prisiskaitęs tokių naujienų, važiuodavau į Vilnių, taip vadinamą “plokštelinę”, pas Joną pirkti kasečių :))

Kaip kur kada pirmą kartą išgirdote apie reivus Madžiūnuose? Ne visi vilniečiai apie juos žinojo.

Apie Madžiūnus pirmą kartą išgirdau “Radiocentro” laidoje “Mixas”. Su draugu nutarėm ten apsilankyti. Po pamokų sėdom į traukinį ir atvažiavome į Vilnių, po to iki vakaro laukėm specialiai užsakyto autobuso, kad nuo Sereikiškių parko nuvežtų į Madžiūnus. Taip pirmą kartą atsidūriau Madžiūnuose. Po to teko dar ne vieną kartą ten pabuvoti.

Gal prisimeni, kokie buvo pirmieji įspūdžiai patekus į tą klubą? Kas labiausiai nustebino?

Pirmas įspūdis – erdvė. Daug vietos. Didelė šokių aikštelė. Klubas per du aukštus, balkonas, baras, chillout zona. Garso per akis. Lazeriai, neoninės lempos, dūmai ir, žinoma, go-go merginos. Privati saugos tarnyba prižiūrėjo tvarką ir vykdė facecontrol’ą.

Kuo skyrėsi atmosfera Madžiūnuose nuo šokių Varėnoje?

Na, Madžiūnai buvo klubas su savo atmosfera. Tuo tarpu Varėnos šokiai buvo kaimo šokiai su savo atributais: muštynės, šnapsas, policija ir jokios šokių muzikos. Tuo metu Varėnoje šokiai vykdavo dvejose vidurinėse mokyklose ir kultūros namuose. Atrodo, didelis pasirinkimas, bet tuometiniai Varėnos dydžėjai nesidomėjo modernia šokių muzika. Šokiai su tomis pačiomis dainomis lindo per gerkle :)

Ar prisimeni, kaip sužinodavot, kada bus reivas, juk jie vykdavo ne kiekvieną savaitgalį?

Tais laikais visą informaciją gaudavom per draugus, plakatus, skrajutes ir radiją. Kai kurie mano draugai palaikydavo ryšius su kitų miestų atstovais, taip sužinodavom apie artėjančius reivo vakarėlius. Bet svarbiausias informacijos šaltinis – radijas. Klausydavom “Ultra Vires” laidos “Dūžiai”, “Radiocentro” laidos “Mixas” su R.Šapausku ir DJ Saga. Iš čia gaudavom daug informacijos apie įvairias grupes, naujas gabalus ir numatomus artėjančius reivus.

Kaip manai, kodėl buvo pasirinkta tokia egzotiška ir nuo miestų nutolusi vieta?

Atvirai pasakius, niekad nepagalvojau, kodėl progresyvus klubas atsirado būtent Madžiūnuose. Matyt klubo savininkams tuo metu svarbiausia buvo įgyvendinti savo tikslus bei idėjas. Ir buvo visiškai nesvarbu, kurioje vietoje.

Koks muzikinis kūrinys tau labiausiai primena tuos laikus?

Sunku atsakyti, bet turbūt geriausia daina, kuri primena tuos laikus yra:

Pasakoja DJ Saga

Kiek gyvavo reivo fenomenas Madžiūnuose?

Nepilnus metus, 1996–97-aisiais.

dubauskaite.lt rašo: “1996-aisiais komanda “Electronic Geyzer” bei DJ Saga įkūrė „klubą“ Vilniaus rajone, Madžiūnuose”. Kodėl buvo pasirinkta tokia egzotiška ir nuo miestų nutolusi vieta?

Mes vietos nesirinkome, greičiau ji mus pasirinko. Patalpų savininkas pakvietė Edgarą (“Electronic Geyser”), o Edgaras prikalbino mane, buvo pajungta ir daugiau žmonių.

Tuo metu buvai labai aktyvus elektroninės šokių muzikos pasaulyje – galvojai, kad ji išgelbės pasaulį?

Taip, tikėjau ir tikiu, muzikos dėka įmanoma perduoti daug informacijos, sintezėje su kitais menais muzika yra didelė jėga. Man pasisekė, kad gyvenau tuo metu, kai nepriklausomoje Lietuvoje kultūra kūrėsi, turėjau daug erdvės renginių organizavimo veikloje. Dar gyvendamas Klaipėdoje supratau, kad populiarioji muzika niekur neveda ir nėra prasmės jos groti. Buvau kritiškai nusiteikęs lėkštos muzikos atžvilgiu, pasirinkau hardcore ir techno.

Koks muzikinis kūrinys labiausiai primena tuos laikus? Kokia muzika ten skambėdavo?

Atsidarau savo plokščių keisą ir Madžiūnai stovi prieš akis. Pagrindinėje salėje skambėdavo platus techno spektras, kažkiek psytrance, kitoje salėje – labiau house, dar kitoje salėje – chillout ir dar, atrodo, viena salė buvo ir dar muzika bare. Nelengva išskirti vieną kūrinį.

Daug kas kalbėdavo apie autobusą Katedros aikštėje, kuris veždavo į mistinius Madžiūnus. Kaip sklisdavo informacija apie šiuos renginius? Internetas buvo ribotas, socialinių tinklų nebuvo, plakatų nespausdindavo…

Autobusiukų paslauga buvo būtina, nes jaunimas ne visi turėjo mašinas. Nuvykti tuos 35 kilometrus būdavo tikras išbandymas, kartais tekdavo tris ar keturis kartus važinėti pirmyn atgal, žinojau kiekvieną kelio posūkį. Apie renginius informacija sklisdavo iš lūpų į lūpas. Dirbau radijuje, kažkiek informacijos buvo spaudoje, na, ir turėjome skrajutes, kur keliomis kalbomis buvo pateiktas svarbus tekstas. Pogrindinės muzikos bendruomenė Vilniuje nebuvo labai didelė ir žmones reikėjo sudominti. Draugavom su latviais, estais. Tuo metu rengdavau daug reivų ir juose dalindavom skrajutes – ten rinkdavosi tikslinė Madžiūnų publika. Nors klubas turėjo ir pavadinimą (“Hesperus”), mažai kas jį prisimena, žmonių atmintyje taip ir liko prisirišimas prie gyvenvietės pavadinimo.

Kokia publika rinkdavosi? Kurie reivai labiausiai įsiminė?

Į reivus ateidavo progresyvus, iš socialinės rutinos nors trumpam norintis ištrūkti jaunimas. Aš visada pabrėždavau, kaip svarbu būti lojaliam kito atžvilgiu, skatinau domėtis technologijomis, nauja muzika, jos kūryba. Važinėjau į Latviją, Estiją, Rusiją, užmegzdavau kontaktus su dydžėjais, kviesdavau juos groti, gimdavo įdomios renginių vizijos ir tai patiko žmonėms. Stengiausi vystyti unikalią pasirinktą koncepciją. Buvo renginių serijos “Strokes Temple”, “Techno Valentino”, “Haloween night”, kiti gimdavo iš vizijų: “NeoRenaissance”, “Virtuality”, “Electrice”. Džiaugiausi galėdamas bendradarbiauti su prancūzais ir vienais metais tik padėjau, o 1999-aisiais jau savarankiškai organizavau “Fete De La Music”. Būtent šis renginys ir “Strokes temple” festivalis 1996 metais išlieka atmintyje ryškiausiai, abu vyko “Kablyje”. Apie kiekvieną projektą galėčiau ilgai pasakoti.

Praėjusio amžiaus pabaiga Lietuvoje buvo gana nerami, ar neteko susidurti su kriminaliniu pasauliu? Kitaip sakant, “stogo” nesiūlė?

Tiesiogiai nebuvo jokios grėsmės, bet yra tekę evakuotis laukan dėl dujinio pistoleto panaudojimo, dar buvo šaudyta vieną kartą. Būdavo, atsineša ginklą į renginį, jį padėdavome į seifą ir paskui grąžindavome. Niekada neskambindavau policijai. Kalbant apie Madžiūnus kitaip – ten kartais atvykdavo grupuočių žmonės ir kažkas bendro su “stogu” buvo.

Iki šiol groji, pastaruoju metu keliavai Ispanijoje, matai, kaip atrodo šiuolaikinė scena. Ar kas nors pasikeitė per tuos kelis dešimtmečius šokių muzikos aikštelėse?

Be abejonės, pakilo techninis lygis, ištobulėjo supratimas apie garso kokybę, atsirado gerų video menininkų, dekoratorių, daugiau vyksta unikalių renginių, vystomi nauji stiliai, atsirado charakteringi įdomūs projektai. Gimsta muzikos kūrėjai, dydžėjai. Viskas eina į priekį ir tai džiugina. Gali rinktis kur eiti.

Madžiūnų privalumai buvo šios vietos nelegalumas, neapibrėžtumas, paslaptingumas, “daryk-ką-nori-tik-netrukdyk-kitiems” atmosfera ir tuo metu progresyvi muzika. Kodėl ši vieta, palyginus, greitai užsidarė?

Iš tiesų ten viskas buvo legalu, o atstumas nuo miesto atribojo nuo atsitiktinių lankytojų. Tai leido sukurti privatumo jausmą kiekvienam. Viduje patekdavai į kitą pasaulį, nes visos sienos buvo tapytos įdomiais piešiniais, nuo įėjimo ir koridoriaus iki didžiosios salės viskas buvo išpiešta, dabar galėčiau apibūdinti – psichodeliniais darbais, kuriuos dieną naktį tapė šaunuoliai klaipėdiečiai.

Ten galėdavai pasimesti, kiti net nežinodavo, kad antrame aukšte dar yra ir chillautas. Būdavo nelengva kiekvienai salei surinkti dyžėjus. Daug darbo reikėjo įdėti, kad renginiai pavyktų, o dar autobusiukų organizavimas. Lankomumas nebuvo nuolatinis ir didelis. Vėliau prasidėjo policijos reidai prie pat įvažiavimo į klubą, matėsi kažkoks grupuočių suaktyvėjimas, ekonominė situacija – tai ir privedė prie pabaigos.

Jei užsimerktum ir pagalvotum apie Madžiūnus, koks vaizdas, visų pirma, iškyla mintyse?

Didelė apvali salė, DJ pultas aukštai, tik kopėčiomis ten galėjai užlipti, stroboskopai ir dar piešiniai visur.