Po atlikėjo Elliott Smith įkvėptu Condor Avenue pavadinimu slepiasi Lietuvos indie scenoje kojas jau apšilusi roko grupė iš Vilniaus. „Kondorai“ susiėjo 2013-aisiais ir jau spėjo sugroti įvairiuose festivaliuose bei klubuose, įrašė debiutinio minialbumo “The Crown” kūrinius „Big Jelly“ studijoje Anglijoje, o gegužę sugrįžo į Albioną tam, kad atstovautų Lietuvą viename pagrindinių Europos showcase festivalių “The Great Escape” Braitone.
Minėto renginio anonse lietuviai pristatomi kaip “indie roko kvartetas, manantis, kad post-punk nemiręs, U2 “Joshua Tree” – vis dar šviežiai skambantis albumas, o The Cure “Disintegration” sintezatoriai yra nepakankamai sunkūs.”
Prieš pusantrų metų tuomet dar tik pradedantys indie rokeriai pateko į melomanų Karolio Vyšniausko ir Jono Oškinio sudarytą “Lietuvos indie dainų top 50″, o šį pavasarį pristatė savo naujausią kūrinį “Madness” bei su scenos kolegomis Kite Art sugrojo seriją koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose.
“Madness”– pirmoji grupės pasikeitimų užuomazga. „Daina – tamsi, kaip naktis po vandeniu. Bent jau mums, pratusiems groti lengvą indie rokelį. Tai yra sunkiausia daina, kokią esam sukūrę”. Džiugu, kad grupė toliau ieško savo skambesio ir nebijo nerti giliau. Savo ruožtu linkime “kondorams” papilkti savo komforto “lizdą”, atrasti gelmių grožį, nebijant užgauti ir aštresnių rifų.
Šiandien Condor Avenue yra: Tadas Lukoševičius (gitara, vokalas), Julius Ramanauskas (gitara, klavišiniai), Einaras Matijošaitis (bosinė gitara) ir Antanas-Dominykas Noreika (būgnai). Su vadybininkės Eglės priežiūra Tadas, Julius ir Antanas sutiko pasikalbėti apie pasirodymus Anglijoje, svajonių festivalius bei savo kūrybą.
Kaip prasidėjo Condor Avenue?
Antanas: Prieš tris metus Julius ir Tadas išvarė į “Open’er” festivalį…
Tadas: Mes ten susipažinom ir pradėjom groti. Va, šiemet planuojam vėl išvažiuoti ten ir išsiskirstysim.
(Antanas piktai nužvelgia Tadą)
Dalyvavote “The Great Escape” festivalyje Didžiojoje Britanijoje. Kaip ten patekote?
Julius: Eglė Gedminaitė (vadybininkė) išsiuntė užklausą ir nieko labai nesitikėjom – manėm, tai tik dar vienas kartas, kai pabandėm ir nieko nesigaus. Čia buvo pirmas, kuris atsakė ir iškart tokio dydžio festivalis. Pradžioj net nelabai tikėjom, kad jie rimtai klausė mūsų muzikos – galvojom, kad gal čia pagal abėcėlę: a, b, C, op!
Tadas: Turėjom teoriją, kad jie iš lietuvių rinkosi pagal abėcėlę. Paėmė Aliną Orlovą, B nebuvo, Condor Avenue, Deeper Upper ir tada į pabaigą su Without Letters.
Koks jausmas groti tokiame festivalyje? Kuo tai skiriasi nuo grojimo Lietuvoje?
Julius: Daug streso. Ten yra 400 grupių ir trys dienos. Lietuvoje būna šiek tiek mažiau ir galima daugiau visko daryti, o ten viskas vyksta labai greitai: tu ateini, sound check’ui nustatytas laiko limitas ir jeigu nespėji – lipk nuo scenos ir leisk kitam.
Antanas: Lygiai tas pats ir su grojimu – porą minučių ilgiau ir jau visi šaukia „get out“. Ten ne tavo koncertas, kad galėtum parodyti kažkokią programą, nuotaiką, pakilimus bei nusileidimus. Ten turi sudėti viską, ką turi geriausio ir pateikti, kaip gali geriau.
O kuriame festivalyje labiausiai norėtumėte sugroti?
Antanas: “Glastonbury”!
Julius: Būtų smagu ir “Open’eryje” kažkurį grupės gimtadienį paminėti. Būtų gana simboliška – čia susipažinom ir čia grotumėm.
Tadas: Realistiškiausia būtų “Positivus”. Nors jis ir vyksta Latvijoje, bet tai – labai stiprus festivalis.
Antanas: Lietuvoje nėra tokių didelių festivalių, nes labai daug mažesnių, kurie neturi savo išskirtinio identiteto. Kažkas sakė, kad geriausias festivalis būtų, jei dabartiniai stipriausieji susijungtų į vieną.
Ką darote, kad netaptumėte konvencine indie grupe?
Antanas: Mes patys pernelyg daug nesistengiame tapti išskirtiniais. Bandome groti, kurti ir net negalvodami apie išskirtinumą buvom pakviesti į tą patį “The Great Escape”, kuris išskyrė būtent mus iš Lietuvos grupių.
Julius: Ten netgi gavom komentarų, kad esam įdomiausia indie grupė!
Tadas: Būna, kad grojam ir užčiuopiam, kad čia kažkas, ką galėtų daryti visi arba kad skamba per daug panašiai į kažkokią grupę. Tada ieškom naujų idėjų, ieškom, ką pakeisti. Dabar dirbdami su naujomis dainomis daugiau eksperimentuojam. Bandome semtis iš kitų žanrų, kad ir elektronikos – turim labiau ekstremalių sintezatorių.
Antanas: Jau jaučiasi, kad bręstam kaip muzikantai – idėjos ateina pačios, nebereikia sėdėti ir per daug galvoti. Tobulėjam kaip grupė ir su tuo ateina nauji dalykai – sukūrę naują dainą jaučiam, kaip tai skiriasi nuo to, ką darėm prieš metus.
Ar roko muzika jau atgyveno savo ir jos susijungimas su elektronika neišvengiamas?
Tadas: Elektronika yra prieskonis, o rokas su ja jungiasi jau apie 40 metų, gal daugiau. Iš mūsų pačių pusės vyksta ieškojimas – va, Julius nusipirko sintezatorių, tai atsirado daugiau sintezatorių linijų. Būtų nusipirkęs indišką gitarą, būtų atsiradę tokių partijų.
Antanas: Jungimasis neišvengiamas, kai muzika iš savęs juda ir tobulėja. Pradedant nuo 6-ojo dešimtmečio, kai kasmet ateidavo grupė, atnešdavusi kažką naujo, taip ir dabar – ateina kažkas, parodo naują trendą ir visa muzikos srovė bando kažkiek tuo sekti. Tai – natūralus judėjimas į priekį. Manau, pačiai muzikai toks jungimasis yra gerai – tai vis tiek atneša kažką naujo bei įdomaus.
Kaip atrodo jūsų kūrybinė virtuvė?
Tadas: Anksčiau atsinešdavom įrašytą demo ir bandydavom atsispirti nuo jo, bet dabar nebeturim labai daug laiko dėl savų darbų, ruošimosi koncertams ir t.t., tad susirenkam garaže (taip vadinam savo repeticijų salę), jam’inam ir kažką kartu galvojam.
Julius: Kartais šiek tiek kitaip pagrojus kažką seno atsiranda idėjų, kaip tai panaudoti naujai dainai. Gaunasi lyg puzlės dėliojimas – sugalvoji kokią nors vietą, ją laikai metus ir kai atsiranda nauja daina gali tai panaudoti ir tinka. Arba ne.
Didžioji dalis jūsų muzikos buvo įrašyta užsienyje. Ar Lietuvoje neįmanoma padaryti gero įrašo?
Tadas: Įrašyti EP užsienyje pasitaikė labai gera galimybė. Jeigu ne ta galimybė, galbūt išvis nebūtume taip greitai įsirašę. Gal būtume iširę.
(Antanas meta į Tadą žiebtuvėlį)
Julius: Garso inžinierius Andrius Kačanovas dabar kasmet pasikviečia lietuvių grupę įsirašyti D. Britanijoje. Jis žino, kad Lietuvoje truputį sunkiau, ne visi turi pinigų ir technikos, tad suteikia galimybę pasidaryti kokybišką įrašą, kas kartu ir duoda daug motyvacijos jaunoms grupėms. Po mūsų įsirašinėjo Ministry of Echology, Umiko, o dabar buvo ir Sheep Got Waxed. Jei mūsų nebūtų pakvietę, tai būtumėm arba labai vėlai kažką įrašę, arba leistumėm po vieną dainą, o ne EP. Tokie dalykai būna lyg motyvacijos bombos.
Ar muzika vis dar veiksminga kaip protesto forma?
Julius: Kol kas nematau daug grupių, kurios neštų tą protesto vėliavą, anksčiau jų buvo daugiau.
Tadas: Manau, būna protesto išraiškų, tik šiek tiek mažesnių. Mesijaus „Tu Pareigūnas“ per “Lofto” festivalį, Pussy Riot ir t.t. Reikia rasti, prieš ką protestuoti.
Antanas: Galbūt nebėra prieš ką protestuoti? Neprotestuosi juk dėl to, kad Masiulis kyšį paėmė!
Artėja naujas Condor Avenue albumas?
Tadas: Užvakar apie tai kalbėjom, truputį rėkėm vienas ant kito, nes kalbėjom, kada tai bus. Čia toks balansavimas, nes kartu norisi ir greitai išleisti albumą, ir daug prie jo dirbti. Darai dainą ir galvoji, kad galėtum dar kažką jai padaryti, tada dar kažką ir tai gali tęstis metus, du, tris.
Julius: Vasarą šiek tiek mažiau grosim, tad galbūt galėsim daugiau laiko skirti dainų rašymui. Idėjų turim nemažai, bet prie jų reikia daug sėdėti.
Antanas: Lietuvoje muzikantai leidžia albumus labiau dėl savęs, nes piniginės naudos iš to nėra labai daug. Nebent esi Jazzu. Prieš leidžiant albumą norėtųsi labiau išsigryninti save, kad išleidus nereiktų gailėtis. Galbūt tai užtruks laiko, bet tikrai išleisim kažką, kas mums patiks.
Internete:
Komentarai