Lipimo nematoma struktūra vaizdinys kalba ne tik apie galimybes atrasti paslėptą, bet ir apie kažką svaiginamo bei nepasiekiamo. Ji kviečia „mus“ (menininkus ir publiką, kaip dalyvius) bandyti suvokti ir reflektuoti sudėtingą bei daugiasluoksnį nuorodų ir prasmių tinklą, persmelkusį mūsų socialinį gyvenimą ir disciplinuojančias praktikas. Tiesa, ir pati refleksija yra intymus slaptas procesas, kurio metu kruopščiai apmąstome ir atsirenkame. Ji yra, kaip nurodo lotyniška žodžio šaknis, mintis, „nulinkusi atgal“ prie savęs.
Šis vaizdinys atitinka plačiai žinomą analogiją tarp minties ir šviesos. Ji siūlo mintį, kad mes įsisaviname ir reflektuojame kitų apmąstymus ir idėjas taip pat, kaip medžiagos ir dangaus kūnai sugeria bei atspindi šviesą. Refleksija reiškia tiek veiksmą, tiek atoveiksmį ir neturėtų būti aiškinama vien kaip mentalinis procesas. Būti paveiktam kitų žmonių minčių, kitų šviesų ir ritualų yra visa apimanti patirtis – intelektinė, emocinė bei fizinė. Šia prasme bandyti suvokti meno kūrinius reiškia bandyti suvokti praeities ir dabarties disciplinas bei ritualus.
Ritualizavimas taip pat yra tam tikra refleksija, nes jis atgabena praktikas (iš praeities į dabartį), kurios nebėra reikalingos ar nebeveikia, tačiau mes jas išsaugome dėl istorinės ir simbolinės reikšmės. Ritualizavimas taip pat reiškia naujų ritualų, kurie atspindi šiuolaikines praktikas, kūrimą. Taigi refleksija ir ritualizavimas yra du aspektai tų pačių meninių strategijų, to paties metodo. Abu naudojami stengiantis suvokti, permąstyti ir perteikti paslėptą struktūrą, kuri formuoja mūsų supratimą ir tapatybes.
Šios parodos darbai byloja apie įvairiausias ritualizuotas praktikas, nuo senovėje gyvenusių žmonių veiklų iki šiuolaikinių ritualų. Nuo visiems žinomų socialinių bei dvasinių praktikų iki šiuolaikinių strategijų, formuojančių meno kūrybos ir vadybos sąlygas. Jie nagrinėja, tiria, klausia, trikdo, keičia ir beletrizuoja nusistovėjusius įsitikinimus, disciplinas bei kasdienius įpročius ir nubrėžia kryptis kurtis naujiems.
Paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. II dalis: Nida“ yra antroji iš keturių projekto parodų ir pirmoji, kurioje darbus eksponuoja visi dešimt projekto menininkų.Ši paroda – tai šešių institucijų rengiamo, du metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto trijose šalyse (Islandijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje) dalis. Kitos projekto parodos vyks rezidencijų centre JO JO, Žeimiuose (liepos 30 – rugpjūčio 28 dienomis) ir Lillestrøme, Norvegija (2017-ųjų vasario 10 – kovo 12 dienomis).
Paroda veikia iki birželio 19 dienos kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 12 iki 20 val. VDA Nidos meno kolonijoje, Taikos g. 43, Nidoje
Menininkai: Mo Abd-Ulla, Eglė Budvytytė, Tanya Busse, Victoria Durnak, Gunnhildur Hauksdóttir, Berglind Jona Hlynsdóttir, Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė, Robertas Narkus, Augustas Serapinas, Kristin Tårnesvik
Kuratoriai: Eglė Mikalajūnė ir Samir M’kadmi
Komentarai