Laurynas Jukonis: sava vizija tarp garso ir muzikos

Lauryno Jukonio karjeros pradžia siekia paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai jis pradėjo groti metalo grupėje Anubi. Po šios underground’o legendos veiklos pabaigos 2002-aisiais Laurynas pasuko elektronikos keliu, daugiausiai grodamas vienas. Jį neabejotinai galima priskirti prie Lietuvos eksperimentinės muzikos pionierių.

Atlikėjas išleido apie dvi dešimtis albumų skirtingais vardais – Oro!Oro!, Girnų Giesmės, Svaixt, o su Leonardu Marozu vysto bendrą projektą Budrūs.

Liepos 22 dieną Laurynas Jukonis pasirodys “Ghia” organizuojamame festivalyje “Area” dar vienu pavidalu pavadinimu Nuli:S:S:S. Šis projektas, pradėtas 2013-ųjų žiemą, susiformavo iš medžiagos, užsilikusios nuo Girnų Giesmių albumų. Tai lėta ir ritminga industrial muzika.

“Area” pasirodysi alter-ego Nulis:S:S:S. Kuo jis skiriasi nuo kitų?

Pagrinde skiriasi skambesiu. Nuli:S:S:S:S orientuotas į masyvias ritmines garso struktūras su analoginių sintezatorių melodijų inkliuzais. Šiame projekte visa tai arčiau žemiškos materijos, daugiau judesio, daugiau draivo. Pavadinimas naujas, bet tai lyg Girnų Giesmių „S:S:S:S“ albumo skambesio pratęsimas. Dabar šis etapas man pačiam intriga – tai naujas kelias.

Iš pirmo žvilgsnio tavo kuriama muzika gali pasirodyti kaip triukšmas. Ar yra perskyra tarp muzikos ir tiesiog garso?

Mano muzika toli gražu ne triukšmas – yra smarkiai triukšmingesnių reiškinių. Viskas priklauso nuo klausytojo ir jo išprusimo. Kuo klausytojas labiau įsigilinęs, tuo jam triukšmo mažiau apskritai. Tarp tiesiog garso ir muzikos stovi atlikėjas su sava vizija. Matomai ta vizija garsą ir padaro muzika. Tiesa, man išvis nepatinka terminas muzika, kuris lyg ir reikalauja laikytis muzikinių kanonų. Kita vertus, jei kildinam nuo žodžio Mūza… tebūnie muzika.

Kokių tikslų sieki kurdamas?

Visgi tai – betikslė veikla. Tiesiog nenumalšinamas poreikis, neapčiuopiamų patirčių įgarsinimas ar įvardijimas. Yra ir šalutiniai efektai – bendravimas, komunikavimas. Kartu ateina ir patirtis, skonio aštrinimas, draugų ratas. Tai nėra tikslas, greičiau atlygis. Jau supratau, kad jachtos iš muzikos neteks man turėti.

Ar muziką geriausiai kurti vienam?

Man – taip. Čia kiekvienam skirtingai ir tai dažniausiai priklauso nuo stiliaus. Man patinka 100% valdyti situaciją, prisiimti visą atsakomybę, nors bendrame projekte su Levu – Budrūs, vienas nesugebėčiau pasiekti tinkamo rezultato. Tai lygiavertis 50/50 bendras projektas, kuris neegzistuotų be vieno iš mūsų. Ieškant naujų erdvių sveika išlysti iš savo kiauto. Tiesa, šioje scenoje dauguma esame individualistai – galbūt pasirenkamos temos yra per daug subtilios ar asmeniškos, kad pavyktų jas generuoti grupėje.

Nors tavo albumai leidžiami vos kelių šimtų egzempliorių tiražu, esi puikiai žinomas pogrindyje. Ar nėra noro parodyti savo kūrybą plačiajai auditorijai, kurioje atsirastų naujų gerbėjų, iki tol net neįsivaizdavusių esant tokios muzikos?

Absoliučiai neturiu jokio poreikio dirbtinai eiti į didesnę auditoriją. Manau, pogrindis tuo ir žavus, kad jis atrandamas. Tai sąlygoja nedidelę, tačiau įdomią auditoriją, kuri smalsi, turi savo nuomonę. Auditorijos kokybė yra daug svarbiau, nei kiekybė. Didelė auditorija čia ne prie ko – ne ta siekiamybė, ne tas tikslas.

Apskritai, bet kokia kūryba yra eilė atradimų, kuriuos pateiki klausytojui ir randi bendrą kalbą. Jei žmonių mažai, vadinas tų, su kuriais gali pasikalbėti tik tiek ir yra.

Su Anubi grojote gana tamsų metalą, bet grupei baigus savo kelią likai vien prie elektronikos. Kaip įvyko toks perėjimas?

Čia sukta tema. Įtariu, perėjimo nelabai ir buvo. Mano poreikis buvo ieškoti naujų formų ir skambesio. Iš mano ieškojimų ir Martyno Meškausko vizijų gavosi grupė. Atėjo laikas, kai nebesutapo požiūriai ir išsiskyrėme, bet tas nuotaikų ir formų paieškų poreikis liko, tiesiog pasikeitė instrumentai.

Anubi albumo “Mirties metafora” paskutinis kūrinys “Tylus tamsos alsavimas” buvo įžanga į tai, ką pradėjau vystyti su Girnų Giesmės. Pasirodė, tai daug platesnės galimybės perteikti tai, ką noriu. Beje, sąvoka elektronika čia sunkiai pritempiama, kadangi tų laikų technika tebuvo du reel-to-reel “Elfa” magnetofonai ir svoietinis “Integral” delay’us.

Lietuvos muzikos scenoje esi jau apie 20 metų. Ar tautiečių skonis ir kuriama muzika juda teigiama linkme?

Įtariu, jog procentiškai visokių marginalų ir ekstremalaus pop vartotojų balansas per tuos 20 metų nepakito. Jei vertinti pagal parduodamą produkciją, tai susidarytų įspūdis, kad kažkas eina į minusą ir tai matomai yra skonis. MP3, manau nereikia daug ginčytis, žudo ne tik leidėjus, bet ir muzikos skambesį. Dabar yra akivaizdi tendencija nebesigilinti į paties skambesio niuansus – viskas turi būti greitai ir paprastai virškinama.

Bet ar tie patys MP3 ir streaming svetainės neatveda naujų klausytojų, kurie remtų atlikėją koncertuose?

Žiūrint koks tikslas – ar išleisti užbaigtą albumą su savu dizainu ir skambesiu, ar pareklamuoti koncertus. Apskritai su MP3 formatu, kaip reklaminiu, viskas tvarkoje ir savo vietoje. Tačiau klausytojas nebesupranta kokios šaknys glūdi realiame įraše. Tai ypač svarbu ekstremaliuose stiliuose, kur gali būti galybė garso sluoksnių ar vos girdimų detalių, ant kurių viskas pastatyta. Visų pamėgtas “Bandcamp” transliuoja viso labo 128 kbps MP3, tad apie jokius subtilumus net nėra kalbos. Taip tiesiog prarandamas klausymo malonumas.

O ką manai apie kasečių ir vinilų sugrįžimą?

Manau, kad tai puikūs formatai, bet neišmesčiau ir CD. Kiekvienam tikslui savos priemonės. Pats turiu albumų, kurie vinile visai neskamba, tad kartais jaučiasi lyg tuščiai pasimauta ant fetišo. Beje, manau, kad vinilas niekada ir nebuvo išėjęs iš mados – greičiau CD nuduso dėl MP3 kopijavimo paprastumo ir klausytojų apatiškumo, o vinilas tiesiog išliko. Dėl savo, tipo, elitarizmo ir skambesio specifikos jis turi savo vietą, o svarbiausiai – jį daug sunkiau nukopijuoti.

Esi didelis kelionių gerbėjas. Kiek jos įkvepia muziką?

Tiesiogai įkvepia gal ne pačios kelionės, o potyriai. Tarkim išgyventas speigas ar pūgos duoda užtaisą lyg randą, kuris išlenda garsyne. Inspiracinės kelionės būna artimos – Lietuvoje, o tolimos kelionės – jau kiek kita stichija. Pastebėjau, kad jei kelionėje ausinėse sukasi dark ambientas, vadinasi kelionėje trūksta įspūdžio. Smarkioje kelionėje ausinėse turi suktis itališkas disko.

Kas toliau?

Artimiausias veiksmas – intriguojantis festivalis “Area”. Visgi džiugu, kad yra ir atsiranda naujų idėjinių žmonių su užmojais. Rugpjūtį laukia tradicinės vasaros pabaigtuvės su “Mėnuo Juodaragis”, o per kelis mėnesius tikiuosi paleisti viešumon porą albumų nūnai madingu MC formatu.

Internete:

girnugiesmes.bandcamp.com

terr0r.bandcamp.com/svaixt

soundcloud.com/budruus