Antroji Paryžiaus džiazo festivalio dalis nebuvo tokia džiaugsminga kaip pirmoji. Vos spėjome apraudoti prancūzų rinktinės pralaimėjimą Europos futbolo čempionate (bent mano kaimynai paryžiečiai jį dramatiškai įvardino kaip fin du monde – pasaulio pabaigą), minint Bastilijos dieną Nicoje įvykdytas kruvinas išpuolis. Pamažu, po sausį įvykdytų teroristinių atakų atsigaunantys prancūzai vėl pateko į uždarą baimės ratą: atidėti masiniai renginiai, suaktyvėjo nacionalistinės grupės, itin aršiai reaguota į neadekvačius politikų, skatinančių „susigyventi su terorizmo idėja“, pasisakymus… Norėjosi kuo greičiau pabėgti nuo šios įtampos, bent mintimis nusikelti toli toli, vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.
Laimei, Paryžiaus džiazo festivalio organizatoriai nepasidavė raginimams atidėti suplanuotus koncertus ir patys skatino klausytojus nepabijoti ištrūkti iš savo „panikos kambarių“ taip duodant atkirtį terorui. Muzikinį atkirtį. Du pastarieji džiazo savaitgaliai gausiai susirinkusiai publikai išties padovanojo dvi nepaprastas keliones: kartu su netikėtu Renaud Garcia Fons&Dorantes duetu nusikėlėme į aistringais flamenko rintmais pulsuojančias Ispanijos gatves, o Macha Gharibian grupės atliekamos meistriškos liaudies dainų interpretacijos tiesiog pakėlė aukštyn ir nuskraidino iki pat Armėnijos kalnų.
Renaud Garcia Fons&Dorantes – stebinanti jazz ir flamenko sintezė
Liepos 9 d. koncertas išties buvo išskirtinis. Visų pirma, publika tiesiog ūžė nuo ispanakalbių klausytojų. Nenuostabu, juk čia pat Euro 2016 finalas, kuriame rungsis portugalai, o scenoje – du bene didžiausi ispanų muzikos tradicijos meistrai – kontrabosistas Renaud Gracia Fons bei flamenko genijumi tituluojamas Dorantes. Su pastaruoju susipažinau prieš gerus dvejus metus taip pat Paryžiuje vykusiame ispanų ir portugalų kultūros festivalyje. Gitara koncerto metu skambinęs atlikėjas tiesiog negalėjo palikti abejingų. To, ką pamačiau ir išgirdau, neįmanoma pavadinti kitaip nei įgimtu talentu, itin giliu ir intymiu santykiu su gimtosios šalies muzika. Prisipažinsiu, tarptautinių festivalių metu visuomet programoje atidžiai ieškau magiškų žodžių „tradicinės muzikos variacijos“. Visad knieti pamatyti ir išgirsti, kaip atlikėjai per asmeninį santykį su gimtuoju kraštu interpretuoja tradicinę muziką, liaudies dainose užkoduotas lyrines metaforas. Klausydamasi galiu tiesiog užmerkti akis ir … žalia šviesa vaizduotei keliauti kartu su muzikos garsais! Kartais tokios vizualinės – muzikinės kelionės „supurto“ net labiau, nei „tikrosios“.
Šį kartą muzikinėms Garcia Fons interpretacijoms Dorantes antrino pasitelkęs kitą savo „slaptą ginklą“ – fortepijoną. Žinant, kad koncerto metu bus ne kartą sugrįžta prie flamenko tradicijos bei tango variacijų buvo be galo smalsu išgirsti kitokį šio žanro skambesį – šiek tiek subtilesnį, sudžiazintą, bet tokį pat aistringą ir veržlų. Klavišinių atliekamos partijos išties kiek suminkštino ispanišku temperamentu trykštančias kompozicijas, tačiau tenka pripažinti, kad nepaisant kelių itin stiprų emocinį krūvį publikai perdavusių fortepijoninių viražų, melodinę kryptį šį kartą scenoje diktavo kontrabosas. Pirmos dvi kompozicijos paskatino suklusti ir dar kartą pasitikrinti, ar gerai perskaičiau programą. Ispanija? Akimirkai pasijutau esanti Vidurio Rytų šventykloje besiklausanti mistiškos persų – sufijų muzikos. Atsargiai smičiumi vos vos užgaudamas kontraboso stygas Renaud Garcia Fons sugebėjo išgauti melancholiškus rytietiškus garsus, tarsi prie savęs glaustų ne už save gerokai didesnį klasikinį džiazo instrumentą, o elegantišką ir trapų kamanche*. Pamažu, orientalistiškos melodinės figūros užleido vietą kietesniu charakteriu pasižyminčioms, bet ne ką mažiau jausmingoms klasikinės ispaniškos muzikos temoms. Jau nuo pirmojo takto „perjungiau“ savo vaizduotę į „kelionės režimą“: užsimerkiu ir prieš akis iškyla pietietišku temperamentu trykštančios flamenko šokėjos. Ritmas vis greitėja, įtampa auga ir … olė! Publika tiesiog ošia iš pasitenkinimo, bravo į kairę, magnifico į dešinę… Beveik kaip portugalams laimėjus čempionatą (tik be fejerverkų ir iki antros valandos ryto besitęsiančių atomobilių signalų).
Macha Gharibian ir armėniška nostalgija
Armėnų kilmės atlikėją Machą Gharibian, scenoje pasirodžiusią kartu su savo grupe ir projektu „Trans Extended“ galiu drąsiai pavadinti savo asmeniniu didžiausiu šių metų festivalio atradimu. Sunku patikėti, kad vienas atlikėjas gali savyje sutalpinti (o svarbiausia – harmoningai suderinti!) tiek skirtingų muzikinių ir emocinių spalvų, tiesiog „sprogstančią“ charizmą, neįtikėtiną jautrumą ir atidumą gimtosios šalies muzikinei tradicijai bei įgimtą smalsumą dar neištyrinėtiems melodiniams klodams. Talentingai žongliruodama džiazo žanro suteikiama improvizacine laisve ir gaivališkumu talentinga pianistė bei vokalistė nuo pirmų akimirkų pakerėjo gausiai susirinkusius klausytojus savo atvirumu, vaikiškai nuoširdžiu tikėjimu gėriu, grožiu, draugyste, muzikos ir apskritai meno jėga, kuri, pasak atlikėjos, „nepavaldi nei terorui, nei baimei, nei privartai“. Sodrus, velvetinis Machos altas darniai įsipynė į armėnų folkloro ritmais pulsuojančias muzikines kompozicijas, meistriškai atliekamas Matthias Mahler (trombonas), David Potaux – Razel (gitara), Tosha Vukmirovic (saksofonas, kaval, klarnetas), Theo Girard (kontrabosas) bei Fabrice Moreau (mušamieji).
Atspirties tašku pasirinkta armėnų liaudies muzika bei rytietiškai „ornamentuotos“ fortepijono partijos, išmoningai įkomponuojamos į šiuolaikinės muzikos kontekstą per vis pasikartojančias pop&rock stilių aliuzijas, kūrė išskirtinę tarp realybės ir sapno balansuojančią kultūrinę patirtį klausytojui. Bene labiausiai onirizmo kerai buvo jaučiami Machai atliekant armėnų liaudies dainą „Kele Kele“. Pasak atlikėjos, tai kūrinys, kuris ją sužavėjo dar vaikystėje nepaprastai minkšta ir svajinga melodine linija ir dainos tekstu, skatinančiu (pasi)tikėti pasauliu. Šie žodžiai itin sujaudino publiką, ne vienas braukė ašarą, o grupei teko į sceną sugrįžti ne vieną ar du, o visus tris kartus. Tiesiog nenorėjome paleisti šio vilties spindulio, savo kūryba pripildžiusio klausytojus beribio optimizmo.
Nepaisant niūrių aplinkybių, antroji festivalio dalis pateisino visus lūkesčius, o svarbiausia – buvo bene gražiausia ir prasmingiausia iniciatyva ne tik suvienijusi žmones, bet ir, kaip teigė Macha Gharibian, įrodžiusi, jog muzika gali suteikti jėgų, drąsos ir vilties.
*kamanche (pers. kamancheh – mažas dubuo) iš Irano kilęs styginis instrumentas, plačiai naudotas Armėnijoje, Azerbaidžiane, Turkijoje, Uzbekistano ir Kurdistano regionuose. Kamanche buvo vadinamas Bizantijos lyra ir yra laikomas Europietiško smuiko „protėviu“.
Komentarai