“Senekos diena”: kelionė į save be detalaus turistinio plano

Rudenį Lietuvos kino teatruose pasirodys naujas lietuviškas filmas „Senekos diena“. Režisierius Kristijonas Vildžiūnas atsigręžia į savo jaunystę 9-ajame dešimtmetyje, kai jaunatviškas maištas ėjo greta istorinių permainų, o dažnai ir jų priekyje. „Senekos diena“ – pasakojimas apie jaunuolius, kurie įkuria Senekos draugiją, besivadovaujančią šūkiu „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Pasak režisieriaus, „Senekos diena“ yra filmas apie gebėjimą nugalėti inerciją, apie pastangas kasdienybėje įžvelgti viltį – nepaisant nuoskaudų, praradimų, baimių. Šis ir ankstesnis „Aš esi tu“ sudaro diptiką; jie abu yra apie tikėjimą asmenine, vidine žmogaus kaita.“

“Senekos diena” projektas pripažintas geriausiai pristatytu projektu didžiausiame Šiaurės ir Centrinės Europos bendros kino gamybos forume “Baltic Event” Taline, tarptautiniame “Black Nights Film Festival”. Prancūzų kino žurnale „Cahiers du cinéma“ kritikas Arielis Schweitzeris apibūdino kaip įdomiausią iš visų Baltijos šalių bendros gamybos filmų. Apžvelgdamas „Meeting point – Vilnius 2016“ renginį, jis rašo, kad festivalio „Kino pavasaris“ industrijos dienomis jam pavyko pamatyti ar susipažinti su 24 naujais Baltijos šalyse jau sukurtais ar gaminamais filmais. „Lietuvio Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“, pirmoji koprodukcija, sujungusi tris Baltijos šalis, buvo įdomiausias šio reiškinio pavyzdys. Filmas pasakoja apie kino kūrėjo, buvusio roko grupės dalyvio, jaunystę komunizmo žlugimo metu – entuziazmo ir optimizmo laikotarpiu.”

Filme vaidina: Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Ina Marija Bartaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Vesta Grabštaitė ir kiti.

Kristijonas Vildžiūnas yra sukūręs ne vieną gerai Lietuvos žiūrovui žinomą ilgo metro filmą: „Nuomos sutartis“, „Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“. Šie filmai yra dalyvavę Venecijos, Kanų kino festivaliuose. Be to, K. Vildžiūną turėtų žinoti ir lietuviškos gerbėjai. Jis buvo vienas iš grupės Šiaurės kryptis įkūrėjų ir vokalistas. Dar 2011-aisias buvo perleistas savo laiku melomanų juostose nuklausytas grupės albumas “Netiekto”, ta proga dabartiniai atlikėjai perdainavo Šiaurės krypties kūrinius. Kolektyvas paliko Lietuvos nepriklausomos muzikos istorijoje ryškų pėdsaką savo melancholiška nuotaika ir poetiškais tekstais – kiekvienas jų pasirodymas sutraukdavo minias bohemiško jaunimo.

Kaip tik dėka šio filmo Šiaurės kryptis buvo atgaivinta ir „Senekos dienoje“ skambės 1986-1989 m. sukurtos šios grupės dainos. Tiems, kurie vis dar serga Šiaurės krypties nostalgija ir negali atleisti už tai, kad originali, avangardinė jų muzika 1994-aisiais dingo iš Lietuvos muzikos pasaulio, iliuzijų tegu nelieka ir šįkart. Grupė atsikūrė tik todėl, kad įrašytų garso takelį kino filmui „Senekos diena“.

Apie praėjusią epochą, muziką ir kiną kalbame su režisieriumi K. Vildžiūnu.

Kada ir kodėl gimė filmo „Senekos diena“ idėja?

Nebuvo taip, kad vienu metu gimtų idėja. Viskas kristalizavosi po truputį. Iš pradžių atrodė, kad filmas bus tik apie praėjusį laiką, bet paskui man to pasirodė maža. Devinto dešimtmečio epocha įdomi pati savaime, bet tuo pačiu ji yra atskaitos taškas dabarčiai. Bent jau mano kartai.

Kodėl jūs pasirinkote retrospektyvos momentą, apie kurį jūs dabar ir kalbate? Ar ką nors prideda tas atminties momentas? Simono gręžimasis atgal, ką tai priduoda?

Filme dvi epochos egzistuoja nepriklausomai viena nuo kitos. Žiūrovas gali pats jas sugretinti ir pasidaryti savas išvadas. Kartais, nors ir jausdamiesi nekaip, nebūtinai prisimename tiksliai, kas iš praeities mus įtakoja. „Senekos diena“ bando atkurtį tokį pojūtį. Kažkas labai svarbaus yra pamiršta, bet tuo pačiu negali būti pamiršta, nes praeitis slypi dabartyje. Dažnai praeitis veikia mus kaip tie smėlio maišai, kurie neleidžia pakilti oro balionui.

Tai bendras Baltijos šalių projektas. Gana simboliška. Koks šių valstybių indėlis į filmo kūrimą?

Be finansinio indėlio, yra bendra praeitis. Ir ji filme yra apžvelgiama. Mūsų visų dabartis skiriasi, nors, aš manau, kad ji irgi yra gana panaši. Atrodytų niekuo neypatinga epocha, kurioje gyvename kiekvienas kas sau, velkame savo naštą ar džiaugdamės gyvenimu. Bet iš tikrųjų mūsų gyvenimai yra panašūs vien dėl to, kad bendri istoriniai įvykiai nulėmė mūsų gyvenimo būdą. „Senekos diena“ – tai filmas kelionė, kelionė į save. Tačiau yra ir fizinis kelionės motyvas. Personažas keliauja iš Vilniaus į Taliną, keliu, kuriame prieš dvidešimt su virš metų rankomis susikibę stovėjo keli milijonai žmonių.

Praeitis visad sukelia nostalgiją, jos ideologizavimą. Tačiau Lietuvos atveju tai buvimas SSRS sudėtyje. Kaip suderinti tą jaunystės ilgesį ir sistemos baisumus? Gal ta praeitis daugiau ideologizuojama dėl jaunystės ir tai ne apie praeitį kaip tokią?

Tuo metu sistemos baisumai nebuvo juntami. Sistema aižėjo. Buvo žmonių, kurių dramatiškus likimus mes sužinojome tik vėliau. Tačiau dauguma žmonių nebebijojo sistemos, nebent kažkaip iš įpročio. Viskas tiesiog byrėjo, byrėjo pastatų tinkas, ideologija byrėjo, viskas buvo pajudinta iš savo vietų. Tai buvo kaip tik labai graži epocha. Žmonės gyveno viltimi – viltimi ir tikėjimu, kad galima pakeisti savo gyvenimą, kad galimos permainos.

Aš esu girdėjusi, kad net porą metų prieš niekas tarsi nesitikėjo, kad taip staigiai viskas ims ir sugrius, kad sugrius Sovietų Sąjunga.

Tai įvyko labai staiga. 1987-ais metais atrodė, kad dar nieko čia tokio nebus, net nekvepėjo tuo. Galbūt ėmė rastis daugiau minties laisvės, kažkoks sambrūzdis ėmė kilti. Bet tai galėjo būti ir toks miegančiojo pasivertimas ant šono, kalbant metaforiškai… Staiga 1988 m., 1989 m., 1990 m. dramatiškai viskas pasikeitė.

Ar šis filmas ne tik apie tautos išsilaisvinimą, bet ir apie asmeninį išsilaisvinimą?

Filmas tikrai ne apie tautos išsilaisvinimą. Baltijos kelią vaizduoju kaip universlų žmonių vienybės simbolį, priešingą Berlyno sienos statybos simboliui, kuriuo užbaigiau ankstesnį savo filmą. „Senekos diena“ nešališkai fiksuoja pagrindinio veikėjo kasdienio gyvenimo fragmentus. Didelė dalis jo gyvenimo energijos liko izoliuota praeityje kartu su prarasta meile ir jaunystės idealais. Šalies istorija atskleidžiama per asmeninę prizmę.

Kiek filme yra jūsų asmeninės istorijos?

Galima sakyti, kad yra panaudota nemažai mano gyvenimo medžiagos. Bet faktai ir personažai sumaišyti, supainioti iki neatpažįstamumo. Dėl to filmas nėra autobiografinis. Filmuojant man realesnės buvo aktorių asmenybės, kaip jie priima į save personažus. Aktoriai, daiktai ir vietos filme yra realios, o fabula – tai fikcija, žiūrovo vaizduotės produktas.

Dėl filmo atgaivinote savo grupę Šiaurės kryptis, ką tai duoda filmui? Ar grupės atkūrimas padėjo emociškai sugrįžti į tą laikmetį ir pačiam filmo kūrimui?

Tik per tai ir galėjome sugrįžti. Štai spausdinimo mašinėlė „Erika“, kiek ji gali sugrąžinti mus į tą epochą? Kažkiek, labai nedaug. Jau to seno popieriaus į ją nebeįsuksi. Kaip dabar jis atrodo aš nebeatsimenu. Dabar gali tik naują baltą įsukti, o tada buvo kažkoks gelsvas. O tada reiks kitų dalykų padėti ant stalo. Atkurti viską. Tai toks kruopštus darbas, kaip dėlioti dėlionę. Ką mes ir darydavome aikštelėje. Ilgai dėlioji, vaikštai, medituoji. Ne, kažkas ne taip, vėl dėlioji. Su muzika vienu metu epocha sugrįžta, kaip banga užlieja. Nuo to viskas prasidėjo ir tuo viskas baigėsi šio filmo kūrime. Kai nuskambėjo pirma daina, visiems pasidarė aišku, ką mes darome.

9 dešimtmetyje muzika buvo kaip pasipriešinimo forma?

Nesinori kažkodėl to vadinti pasipriešinimu. Anties atveju pasipriešinimas labiau išreikštas. Man rodos, paprasčiau – teigimas, kad esi autentiškas, kad tu jauti. Esi čia ir dabar ir tau įdomu, tau svarbu. Visa Perestroikos roko banga, man atrodo, ir kilo iš tokio dalyvavimo gyvenime. Autentiško dalyvavimo, ne bandymo pritapti jame. Tai pozicija – tu esi, tu jauti, tu tą išreiški. Tai buvo nauja. Bet kokia spontaniška gyvenimo išraiška iki to buvo gesinama. Po ilgos stagnacijos, brežnevinio laikotarpio, staiga Gorbačiovo politika išjudino užsistovėjusią pelkę.

Kaip kilo idėja sukurti grupę?

Zigmantui kilo šita idėja. Užsidegiau ja neiškart. Kai pasakiau, kad norėčiau grupę pavadinti Šiaurės kryptis, Zigmantas nuėjo mokytis groti gitara, nes nemokėjo. Man jis taip pasakojo. Bet man atrodo, kad kai nuvažiavome į Šiaurę, keliavome į Chibinų kalnus, tik ten pajutome, kad esame grupė ir sugalvojome pavadinmą. Bet kokiu atveju, sukūrėme planą, kaip gauti instrumentus, pradėjome vesti diskotekas Statybos technikume, Antakalnyje. Pažinome reikiamus žmones tame technikume, kurie gali pagelbėti, ir gavome prieigą prie instrumentų.

Kodėl grojote ne klasikinį roką, o, kaip kažkas įvardijo, postpanką?

Visų pirma, kai pradėjome groti, postpanko era jau buvo besibaigianti Vakaruose. O Lietuvoje buvo užsitęsusi, atseit, hardroko era. Išskyrus Antį, kurie grojo kažką naujo, ir Foje – daugiau nieko nebuvo. Dar pankų kelios grupelės ir Bix, kurie pradėjo groti prieš pat mus. Buvome atsilikę kokiu dešimtmečiu. Su Foje ir Bix teko varžytis dėl muzikantų. Postpanko grupės Vakaruose specialiai ieškodavo muzikantų, kurie nemoka groti roko standarto – tai buvo laikoma vertybe. Taip Siouxsie and the Banshees pasiskolino iš The Cure Robert Smith, nes nesurado tinkamo gitaristo. Pas mus tokią muziką suprantančių, o dar ir mokančių groti, muzikantų beveik nebuvo.

Jūsų veikėjai filme lankosi Chibinuose, jūs jaunystėje taip lankėtės tuose kalnuose Kolos pusiasalyje, Rusijoje. Ar prikėlė kažkokius prisiminimus kelionė dabar su kūrybine grupe?

Niekas iš esmės nepasikeitė, viskas tas pats. Internetas ir mobilus ryšys iki ten taip ir nebuvo atvestas. Tiesa, meškų atsirado. Aš stebėjau mūsų jaunuosius aktorius, kaip jie reaguoja į tą kelionę. Daug kas iš jų savo gyvenime jau buvo kažkur keliavę ir į kalnus taip pat. Tačiau Chibinai jiems buvo kažkas nesulyginamo. Nežinau kodėl, gal, kad taip necivilizuota, nieko nėra. Ir galbūt dėl to, kad jie taip įsijautė į aną epochą. Pradėjo jaustis keliautojais ne tiktai geografiškai, bet ir keliautojais laike. Į juos žiūrint man atrodė, kad gal pavyko atkurti tą neapčiuopiamą kelionių į Chibinus pojūtį.

Kadangi prakalbote apie jaunuosius aktorius, kaip jiems apskritai sekėsi įsijausti į laikmetį, kurio jie neišgyveno?

Kaip supratau, jie patyrė nemažą stresą. Visų pirma, tas bendravimas, kurio aš reikalavau, kad jie būtų kartu ir bendrautų, dalintųsi vienas kitu kaip galima daugiau ir atviriau – tai buvo jiems sudėtinga. Man sunku pasakyti, ar dabartinis jaunimas bendrauja kažkaip kitaip, kažkokiais kitais savais būdais. Tie būdai, kuriais bendravome tada mes, jiems atrodė kažkokie nesuprantami.

Kaip bendravote jūs?

Nebuvo mobilaus telefono, nebuvo “Facebook’o”, nebuvo jokio būdo kažkaip kitaip save elektroniškai pozicionuoti ir susirasiti kitus. Galų gale, dabar pirmiausia visada yra vardas, o paskui tiktai kiti dalykai. Tada sutikdavau žmogų kavinėje, nusitrešdavau iš jo cigaretę arba jis iš manęs ir pradėdavom kalbėti filosofinėmis temomis, bet nepaklausdavome viens kito vardo. Svarbiausi buvo egzistenciniai klausimai, kodėl mes gyvename, ką patiriame, bandydavome tuo dalintis.

Kaip suprantu, tuo metu buvo tam tikros nusistovėjusios susitikimų vietos?

Geografija, susitikimų taškai įgaudavo tam tikrą aurą, kurią nesunku perteikti kine. “Facebook’as”, sakykim, tokios kinematografiškos auros neturi. “Rotondoje” rinkdavosi panašios pasaulėjautos žmonės ne vieną dešimtmetį. Tas pastatas buvo tarytum portalas į kitokį bendravimą. Vien atėjimas ten kažką keisdavo, nesvarbu, kad nieko nesutinki. Nusiperki limonado, atsisėdi prie stalo, jautiesi gerai, jautiesi namie. Nieko dar nėra, rytas – pabėgai iš paskaitų. Paskui kažkas ateina. Ne tas, ko tu lauki, galbūt kažkas kitas, bet netikėtai viskas pasikeičia, sužinai kažką apie kažką, pasiskolini knygą, nueini kur neplanavęs. Taip pat ir Chibinai. Vieta, kur niekas netrukdo tau pajusti save. Tokia kelionė į save be detalaus turistinio plano.

Kiek šiame filme yra dabarties – kiek bendražmogiška yra tai, kas vyko 9 dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje?

Gal atsakys kiti. Filmas atviras interpretavimui. Kas yra laikas, kaip jis mus veikia? Kodėl kyla priklausomybė praėjusiam laikui? Pati kino materija yra praėjęs laikas kurį matome čia ir dabar. Tai yra įdomus paradoksas. Dėl to flashback’ai kine man dažnai atrodo juokingi, nes veiksmas ekrane vyksta čia ir dabar. Visgi, kino filmas kino materijos prasme visada yra prabėgęs, užfiksuotas laikas…

Internete:

facebook.com/SenecasDay