Su Kauno kultūrinio gyvenimo judintoja Viktorija Mašanauskaite mūsų keliai susikirto ne kartą. Ne kartą bendravome su ja, kaip su tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio “Centras” ar kitų renginių iniciatore. Pavasarį Viktorija su bendraminčiais suorganizavo pirmąjį “Gallery Weekend”, o šiandien ją dažniausiai galima sutikti gimtojo miesto fotografijos galerijoje.
Tačiau šįkart su Viktorija bendraujame ne apie vietines realijas. Nors užbėgant įvykiams už akių, galima paminėti, kad JAV lietuvė spėjo sudalyvauti ne tik “Burning Man” festivalyje, bet ir pristatyti Lietuvos fotografijos leidinių kultūrą Niujorko meno knygų mugėje. Jos socialiniame tinkle pamatę nuotraukas iš Nevados dykumos, pagalvojome, kad būtų įdomu išgirsti Viktorijos įspūdžius apie šį margaspalvį renginį. Juolab, šiemet paskelbta, kad kitais metais oficialus “Burning Man” organizuojamas ir Europoje. Nors, kaip pripažįsta mūsų pašnekovė: “Burning Man” be Nevados dykumos nėra “Burning Man”. Bet apie viską nuo pradžių…
Užsimerk ir pagalvok apie “Burning Man” – kokios mintys ir vaizdai pirmiausia iškyla?
Pirmiausia, atsiranda šypsena veide, o po to, vienas po kito, sutiktų žmonių veidai. Tuo pačiu viskas paskendę dykumos dulkėse, kurių jau pasiilgau…
Čia neišeina atvažiuoti tik su miegmaišiu, reikia gerai pasiruošti. Kaip pavyko iš Lietuvos organizuoti pasiruošimo darbus JAV?
“Burning Man” reikalauja tikrai nemažai pasiruošimo. Nors į Ameriką keliavau viena, man pasisekė, kadangi gyvenau “Lituanica Birds” stovykloje, kurios gyventojai yra sukaupę ne vienerių metų patirtį. Dar gegužės pradžioje įvyko pirmasis susitikimas, kurio metu senbuviai supažindino ‘nekaltuosius’ (pirmą kartą besilankantis Black Rock City’je vadinamas virgin) su situacija.
Susitikimas vyko ne vienas, visą vasarą buvo pildomas sąrašas, kada kas ir kaip atvyksta bei išvyksta, kas turi/neturi miegmaišius, kilimėlius, palapines, dviračius ir t.t. Dar Lietuvoje sudarėme produktų sąrašą, meniu, pasiskirstėme, kas kokius produktus atveža; taip pat budėjimo grafiką, kas kada atsakingas už maisto gamybą, stovyklos tvarkymą ir pan. Yra ką veikti organizuojant 40-ties žmonių gyvenimą dykumoje.
Kuprinėje būtina turėti bent dvi gertuves, puoduką, uždarus akinius, galvos ir nosies apdangalus, daug šviečiančių daiktų ir asmens pažymėjimą. Miegmaišį taip pat vežiausi iš Lietuvos, kilimėlį nusipirkau San Franciske, palapinę ir dviratį radau stovykloje.
“Lituanica Birds” kelinti metai nuomoja konteinerį, kuris prieš festivalį atgabenamas į stovyklai paskirtą vietą Black Rock City’je, o tame konteineryje – per kelerius metus užgyventas turtas: nuo kilimų iki “šešėlio”, indų, puodų ir viryklių, stalų ir baro, palapinių, miegmaišių, dviračių, apšvietimo ir kolonėlių! Taigi pasiruošimo nemažai, bet viską apgalvojus iš anksto, savaitė dykumoje tikrai tampa įveikiama.
Šiemet festivalio pasas kainavo panašiai kaip minimalus atlyginimas Lietuvoje, virš 400$. Skaičiuojant lėktuvo bilietus ir pasiruošimo išlaidas, “Burning Man” skamba kaip turtingųjų klubo susirinkimas (ne veltui, festivalis jau tapo savotiška Silikono slėnio ir Holivudo garsenybių susitikimo vieta). Tačiau viduje pinigai nebeegzistuoja, tiesa?
Tiesa, dalyvavimas šiame festivalyje suma sumarum kainuoja nemažai, tačiau būdamas ten labai greitai tuos pinigus pamiršti ir netgi atpranti, taip pat kaip ir mobilų ryšį. Pinigai dykumoje neegzistuoja, galbūt tie ‘turtingieji’ to ten ir važiuoja?. Kai norėjau išsiųsti atviruką namo, dykumos paštas turėjo labai mažai pašto ženklų. Atrodo, galėtum paimti ir nusipirkti, tačiau ten veikia kitokie pinigai, todėl man davė užduotį – pakviesti šokiui šalia esančius nepažįstamus žmones. Galiausiai, ne tik kad išsiunčiau porą atvirukų, bet ir susipažinau su šauniais žmonėmis. Daug kuo žmonės dalijasi, dovanoja – šypsena ar tiesiog ačiū yra geriausias atsidėkojimas.
“Burning Man” yra savotiška geresnio gyvenimo utopija, bet visiems anksčiau ar vėliau tenka grįžti į savo daugiau mažiau “kvadratinius” gyvenimus. Ar norėtum tokioje aplinkoje praleisti likusį gyvenimą?
Manau, ten keliaujantys žmonės sąlyginai jau gyvena “nekvadratinį” gyvenimą. Tikrieji burneriai, tikiu, jog panašiai, tik kitomis sąlygomis, gyvena ir išvažiavę iš dykumos, bet reikia nepamiršti, jog ten susirenka 70 tūkst. labai skirtingų žmonių. Nors tik įvažiavus į dykumą, ties pirmuoju postu, tau sako “Welcome home” – tik dalis žmonių čia jaučiasi kaip namuose. “Burning Man” visuomenė ir gyvenimas Black Rock sityje yra labai įvairiapusiai, bet dauguma kalba tik apie tą utopinę versiją. Tai nėra tik linksmybės, nuogybės, besąlygiškas atvirumas ir saviraiška. Sutikau nemažai uždarų žmonių, kurie į dykumą važiavo, kad išmoktų atsiverti, išlaisvėti, užkalbinti svetimą ar priimti iš nepažįstamo dovaną. Žmonių, kurie taip ir neatsipalaidavo, bet suprato jog jie tiesiog tokie yra ir nieko nereikia keisti. Nors, kita vertus, be abejo būtų smagu, jei paprastą dieną einant Laisvės alėja tave nepažįstami žmonės kviestų į svečius ir pasiūlytų bulvinių blynų ar karščiausią dieną už kampo pavaišintų ledais, o prie fontano nuolat vyktų šokiai, bet iš kitos pusės suvoki, jog tai nerealu.
Vis dėlto tai – tik laikinas pabėgimas nuo kasdienybės. Toks savotiškas legalus išprotėjimas. Ar nėra pavojaus, kad gali iš ten nebegrįžti?
Kiti ir negrįžta arba grįžta ir kardinaliai pasikeičia, bet visgi dauguma, manau, parkeliauja tiesiog dar labiau sustiprėję ir su geru, stipriu bei teisingu vidiniu užtaisu daryti toliau tai, ką veikė iki tol. Dykuma duoda ne tai, ko nori, o tai, ko reikia. Jeigu nebegrįžti, vadinasi, gal buvai neteisingam kelyje. Bet tai – suaugusių, protingų žmonių festivalis, iš tikrųjų dar vadinamas “suaugusiųjų smėlio dėže”, ir jeigu pasiklysti, tai tik klaidžiame dykumos mieste, bet kelią atgal namo visada randi.
Vienas pagrindinių festivalio principų – visų įsitraukimas ir dalyvavimas. Buvai žiūrovė ar dalyvė?
Dalyvaujant pirmą kartą neišvengiamai būni daugiau žiūrovu, tačiau prisijungiau prie meninio lietuvių projekto ir stengiausi dalyvauti. Šiais metais “Burning Man” tema buvo Da Vinci ir Giedrius Goku su savo komanda surengė Renaissance of Musical Instruments dirbtuves, kurių metu kvietėme ir mokėme žmones pasigaminti instrumentus iš keisčiausių medžiagų. Taip pat “Lituanica Birds” kiekvienais metais rengia bulvinių blynų ir moonshine vakarėlius. Nerealus jausmas ne tik viską imti, bet ir dalintis.
Dar vienas “Burning Man” bruožas – dovanojimas. Gavai ką nors dovanų?
O taip! Pirmąją ir geriausią dovaną gavau po valandos dykumoje, tai buvo tatuiruotė su Black Rock City žemėlapiu ir degančiu žmogumi. Toliau sekė įvairiausi pakabukai, apyrankės, o bedegant Žmogui, ant kaklo atsirado šviečianti kaukolė. Šviečiančios dovanos, drįstu pasakyti, suteikia ypatingai daug džiaugsmo, nes nakty playoje jų niekada nebus per daug. Pati, beje, taip pat radau ką ir kuo nustebinti.
Organizatoriai ragina nepalikti savo buvimo pėdsakų, t.y. šiukšlių. Ar tikrai 70-ies tūkst. gyventojų miestelyje neskraido tušti bokalai ir maišeliai?
Gal skamba keistokai, bet tikrai neskraido. Visi nuoširdžiai vadovaujasi leave no trace principu. Viską, ką nori išmesti, laikai prie savęs, o grįžęs į stovyklą išrūšiuoji, kadangi mieste ir playjoje šiukšliadėžių nėra. Tiesa, vandens ant žemės pilti taip pat negalima! Visi žino, jog po festivalio dykumą šukuos savanoriai ir kiekvieną stovyklą vertins balais, nuo kurių priklauso kitų metų vieta. Visi sąžiningai prižiūri miestą, kuriame tą savaitę ar net daugiau gyvena.
Kiek žinau, muzikine prasme “Burning Man” melomano nesužavėtų – skamba komercinė šokių muzika?
Muzikos daug ir labai įvairios, priklauso nuo to, kur atsidursi. Tačiau problema yra kita, gali groti ir labai gerai, bet nežinosi kas, kur ir kada, nėra skelbiama tokia programa. Vienas stovyklos draugas rado line-up’ą, sudarytą tiesiog vieno iš dalyvių, gaila, jog tai buvo paskutinis vakaras.
Festivalio nuotraukose – daugybė nuogo kūno. Kodėl hiperseksualumas toks svarbus “Burning Man” aplinkoje? Smėlėta dykuma neatrodo tam maloniausia aplinka…
Karšta :) O šiaip vienas festivalio principų yra radikali saviraiška. Iš tikrųjų tiesiog norisi leisti sau daugiau, apsirengti taip, kaip galbūt paprastai neišdrįstum.
Prieš ir po festivalio matei ir “normalią” Ameriką – ar didelis skirtumas kalbant apie žmones?
Tiesa, jog žmonės kitoje Atlanto pusėje yra laisvesni, tiek dykumoje, tiek išvažiavus iš jos. Nors ir egzistuoja short talk kultūra: klausimai, kaip tu, iš kur tu ir pan., tačiau kas penktas toks pokalbis visgi gali būti ir tikras.
Kitais metais “Burning Man” pirmą kartą vyks Europoje – važiuosi?
“Burning Man” be Nevados dykumos nėra “Burning Man”. Bet kad į dykumą vieną dieną grįšiu tai tikrai. Ačiū, kad suteikei progą išsamiau viską prisiminti!
Internete:
Komentarai