GoraParasit „Psycho“: tamsa graži arba pagauti psichopatą

Dvi valandos noir filmų scenų viena po kitos atliekamos trijų aktorių baltų lempų įrėmintoje kubo formos scenoje. Dvi valandos su psichopatais režisierės Gintarės Minelgaitės aka GoraParasit pirmojoje „Kaip kine“ kinomansų serijoje „Psycho“.

Kiekvienas mūsų pilnas paslapčių, pagundų, abejonių, neigiamų emocijų ir nuolatinio vidinio vaikščiojimo, apžiūrint moralę iš visų pusių. Visa tai, kas slypi šešėlyje, ką žinom egzistuojam, o aplinkiniai pamato tik esant tam tikrai „šviesai“, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms. Šiai tematikai, nugulusiai į kino juostas apibrėžti ir atsirado terminas film noir. Jis gimė retrospektyviai – kino kritikai taip įvardino filmus, kuriuose buvo eskaluojama tamsioji žmogaus elgsenos pusė. Retrospektyviai į šiuos filmus pažvelgė ir režisierė Gintarė Minelgaitė.

Ji atsirinko keliasdešimt scenų iš maždaug 1920-1990 sukurtų noir filmų ir patalpino jas į kubą “POST” galerijos salėje, Kaune. Žibinto šviesų apšviesta Laisvės alėjoje tamsų vakarą – ar čia tik mano sąmonė, paveikta lūkesčių neadekvačiai kuria atmosferą, ar pati aplinka tiesiog tokia ir yra? Tarpukario namai, jų bromos ir kiemai, vedantys iki galerijos durų. Sterilūs laiptai ir už lanko blausioje tamsoje stūksanti kelių dešimtmečių senovė, nepasikeitųsi ir, tikėkimės nepasikeisianti. Lipant į ketvirtą aukštą, mano neišgyventa nostalgija praėjusiems dešimtmečiams vis labiau auga.

Trys spalvos: juoda, geltona ir balta. Aktoriai juodais kostiumais, juodi daiktai, geltona siena ir baltos šviesos lempos. Tikiuosi modernaus konceptualumo, jį ir gaunu. Du vyrukai smokinguose, itin trumpomis šukuosenomis, juodomis lūpomis ir akių vokais. Mergina juodu kostiumu, dėvinti jojikės šalmą su pritvirtintu savotišku „antsnukiu“ ir juodu peruku. Pretenzingai dirbtina? Tikrai ne. Po poros scenų tai atrodo taip organiška, kad būtų keisčiau šiuos žmones pamatyti atrodančius kitaip. Galerijoje gimusi komiksų estetikos pasaulio karikatūra tokia pat natūrali, kaip apelsinų sultys iš koncentrato. Rūgštu, bet skanu. Prisukamas apelsinas trumpam įsiveržė į nuodėmių miestą.

Bežiūrint vieną sceną po kitos vis bandžiau išsirinkti, kuris iš šių įvairaus plauko ir lygio psichopatus iš filmų įkūnijančių trijų aktorių man favoritinis. Ir neišsirinkau.

Švelnių veido bruožų Ričardas Myka, aukštesnysis iš vyrukų, su fotomodelio žvilgsniu, apsaugančiu visus kelius į vidų. Jis – tamsus vanduo, tekantis naktyje: nesuprast, kas gelmėje, bet ten yra kažkas neįžvelgiamo, todėl bauginančio.

Griežto veido žemesnysis iš dviejų vyrukų – Marijus Mažūnas – ūmus, degančių akių ir skvarbaus žvilgsnio, signalizuojančio, kad jis galvoja vienu žingsniu toliau negu tu.  Jis – ugnis, kuri neatrodo grėsmingai, bet kurios negali prognozuoti.

Išraiškingoji Milda Alsienė. Didžiąją performanso dalį liekanti šalia vyrukų, paduodanti jiems rekvizitus scenoms ir sustingstanti psichopatiška veido išraiška. Ji – vėjas, kuris viską sujaukia ir atkreipia dėmesį vien savo buvimu, tas, kurio neįmanoma ignoruoti.

Šio trejeto verpetas įsisuka. Scena po scenos. Aktoriai keičiasi rolėmis, herojų lytimis ir energija. Ūmų kivirčą keičia lėtas svajingas šokis, bučinius – padrikas blaškymasis, betikslio šaudymo ir ekspresyvaus dainavimo scenos. Lyg užstrigusi plokštelė besikartojančios frazės iš „Tvin Pykso“ ir visiškai iš vėžių išmušantys aktorės, įkūnijančios berniuką, pasakojantį apie savadarbius ginklus, intarpai. Po antro karto pradedi jų laukti, bet kaskart jie tave vis tiek maloniai netikėtai nupliko kaip puodelis karštos arbatos jau pripratusį prie šalčio.

Performansui gerokai įsibėgėjus, bandydamas kiekvienoje scenoje herojų elgesyje įžvelgti psichopatijos apraiškas, paniręs į šį noir tranzą suvokiu, kad šiame performanse esu ketvirtas elementas. Aš – žemė, kuri yra lyg visa ko ramus pagrindas, bet, kurios gelmėse kartais vyksta vidiniai smūgiai, nesuvaldomu drebėjimu prasiveržiantys į paviršių.

Ir mes visi čia tokie, šioje scenos, o ir ne tik jos pusėje, manantys, kad esame normalūs, įsivaizduojantis, kad žinome, kokie turime būti, kokiais būti yra gerai, kokiais blogai ir neigiantys psichopatus savyje. Ne visa tamsa yra baisi, bet reikia drąsos, kad žengtum į ją, ypač, jei ji yra tavo, ir patyręs ją suprastum, kad ji egzistuoja ir yra visavertė tavo dalis. Kaip elgtis su ja ir kaip ją panaudoti – gėriui ar blogiui – tai jau kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.

Foto: Andrej Vasilenko