Prieš kelias žiemas likimas nunešė į namą Tilto gatvėje. Čia jau daugelį metų gyvuoja savotiška menininkų komuna, o tą vakarą vienoje virtuvių vyko a.a. Los Turbos ir šiandieninių mūsų pašnekovų Parranda Polar suneštinis koncertas. Grojant pirmiesiems “gesinti garso” atvažiavo pareigūnai, todėl Parranda Polar trio buvo priversti groti akustiškai. Tačiau tai tik dar labiau užkaitino vakaro atmosferą ir nė kiek nesugadino jų pasirodymo. Niekas negalėjo jų sustabdyti.
Grupės idėjų generatorius Adomas Koreniukas dvejus metus gyveno Peru, kur keliavo po šalį ant vienaračio grodamas armonika vietines folkloro melodijas. Čia jis pamilo Lotynų Amerikos šokių muziką cumbia. Grįžęs į Vilnių drauge su Pietų Amerikoje sutiktu Vytautu ir čia jų laukusiu draugu Jonu (daugybės įvairių projektų būgnininku, tarp jų – Garbanotas Bosistas ir solinis Jono projektas Kabloonak) sukūrė Parranda Polar . Nuo to laiko muzikantai sėjo kumbijos sėklą įvairiausiose dirvose: nuo Kirtimų kultūros namų iki “Sūpynių” festivalio, nuo meno centro iki… traukinio.
Netrukus Adomas ruošiasi kuriam laikui išvykti iš Lietuvos, bet prieš tai sausio 26-ąją grupė pristatys ribotu 100 vnt. tiražu išleistą kasetę “Mucho Frio”. Albumą išleido (nepri)klausoma muzikos agentūra “Tilto namai”, pasivadinusi pradžioje minėto pastato vardu. Na, o mes trumpam pokalbiui sėdame su “šiaurės grupės” siela Adomu.
Ar važiuodami į Peru, kur, galima sakyti, neoficialiai prasidėjo grupės istorija, jau mokėjai ispaniškai?
Ispaniškai nemokėjau. Ir apie vietinę kultūrą irgi, tiesą sakant, nesupratau beveik nieko. Apskritai prieš keliaujant buvau šiek tiek nusiteikęs prieš lengvą požiūrį į gyvenimą, linksmus šokius ir tokią paprastą muziką, tuo metu galvojau, jog gyvenimas turi būti sudėtingas ir labai labai rimtas. Bet, matyt, ten, kur gyvenimas išties labai sudėtingas ir vyksta labai rimtų dalykų, žmonės išmoksta lengvumo lankstumo ir paprastumo.
Adomai, ekonomikos studijos ir avantiūra Peru. Šiandien gyveni su muzika, o kaip su ekonomika?
Šiuo metu muzika man padeda su ekonomika, o gal ateis laikas, kai ekonomika padės su muzika.
Kiek jūsų programoje Pietų Amerikos folkloro, ir kiek jūsų kūrybos?
Berods perpus, kartais išgirstam tokį gabalą, kuriuo taip ir norisi pasidalint su kitais, net pažiūrėt kaip žmonės reaguos. Šią vasarą, kai buvau Kolumbijoj, mokytojas Bernardo iš Loricos išmokė tokį keistą laužytą ritmą, morengu vadinasi, nes labai sabroso skanus. Parrandai buvo iššūkis ir pramoga tą ritmą sugauti ir prisijaukinti. Pirmuosius kartus, kai sugrojome, taip susitelkėme, jog visai išskridom, tačiau jo nevakarietiška pulsacija yra didelis iššūkis ir klausytojams, o dar didesnis norintiems judėti į ritmą. Tai štai morengį parsivežėm, o sabrosūros vis mokomės ir mes, ir klausytojai.
Salsa – miesto, cumbia – kaimo žmonių muzika. Jūs – savotiški kaimiečiai mieste?
Yra toks utopinis kaimas, į kurį kartais nukeliaujame ir per repeticijas, per koncertus net gal ir publiką nuvedame. Kartais ant asiliuko į Lehanos Kampos, kartais paskui Pava Congoną į Campo Alegre. Tas utopinis kaimo jausmas kilo iš susidūrimų su tarpusavyje gražiai sugyvenančiais žmonėmis ir su juos supančia gamta, kalnuose, džiunglėse ar net dykumoje. Gamta įdeda kažką į tokių žmonių akis ir žvilgsnius, idėjo tą patį ir Kumbijos ritmą. Šią vasarą susipažinau su Manuel Avendanyo. Jis tikras tos utopijos gyventojas: lūšnelėje, su šeima, apsuptas tunto gyvūnų, su begalo didele širdim. Nors temoka groti uacharaka (tarka), visada kuria dainas, yra sukūręs per du šimtus, nemoka spausdint, būna, surašo viską į sasiuvinį ir neša į miestą, kad kas suspausdintų ir išprintintų, tada jau tvarkinga daina, tekstas, tik melodijos pasimiršta. Ir gražu, jog visose dainose, yra visai nedaug subjekto, tik stebėjimas, gyvenimas, gamta, skruzdės, asiliukas, ar net plaktukas.
Beje, turbūt girdėjote ne vieno Pietų amerikiečio atsiliepimus apie savo kūrybą? Turėtų būti neįtikėtina išgirsti žemateška tarme traukiančius vietinius…
Na čia keista, tikrai, sakyčiau folkloro globalizacija arba globali folkorizacija.
Psichodelinėse lietuvių sutartinėse galima pajusti tą savotišką transą, kuriuo pulsuoja ir cumbia “traukinukas”. “Objektas – nesvarbu, svarbu – gebėjimas į jį pažiūrėti šiltai”?
Pusryčiaujant per LRT išgirdau sutartines ir prisiminiau šį klausimą ir iš tiesų iškilo aiški paralelė tarp sutartinių ir kumbijos, tačiau senosios kumbijos, kuri grojama ne su armonikom, o su Gaitom, tokiom didelėm fleitom su juodais vaškiniais pūstukais, viena groja melodiją, kita ritminį pritarimą ir dar kokie penki būgnai. Matyt, to aidai atsispindi ir dabartinėje ritmikoje.
Patys grojat klasikinę cumbia, o ką galvojate apie flirtą su kitais žanrais? Negalvojot padaryti kokio projekto ar remikso? Ar jūsų sėkmingas pasirodymas techno festivalyje “Sūpynės” rodo, kad tam nėra reikalo?
Yra nuostabių grupių su šiais ritmais išdarinėjančių neįtikėtinų dalykų. Stavaris, kuris valio sutiko pagrot Parrandos afterfiestoje Pavilijone, savo World music laidoje groja tokių saldainiukų, kad ir kumbiją villera, su detroit techno, ir klasikiniais prieskoniais. Išbėgimo iš žanro minčių mums yra buvę, ir net pradedu tikėti, kad mūsų kuriama kumbija kažkada apsirengs apdarais, labiau tinkamiems lietuviškam klimatui.
Viename jūsų videoklipų, pradžioje matyti, kaip Adomas dalyvauja kažkokiame vietiniame Pietų Amerikos “auksiniame balse”. Ką sakė žiuri po tavo kūrinio?
Seniai labai tai buvo “Peru Got Talent”.
Įrašėte savo pirmąjį albumą “Mucho Frio” ir išleidote jį… kasetėje. Vakarų pasaulyje kasetės yra savotiškas melomanų fetišas, o Pietų Amerikoje, turbūt, vis dar vienas populiariausių formatų?
Pietų Amerikoj populiariausas formatas – piratinis cd, nuoširdžiai tikimės, jog Lietuvos kumbijos mėgėjai pasidarys ir piratinių kasečių, arba bent jau draugiškų ripų. Iš tiesų geras draugas Kipras Britkus valdo keturių takų kasetinį įrašytuvą, (jam esame begalo dėkingi), tad įrašėme kasetę, o po to kilo idėjų apie daugiau kasečių, albumą ir net ateinantį koncertą.
Viename interviu sakėt, kad “artimųjų kalboje esame įvedę keletą terminų – sabrosusa, penumbra, caderona.” Ką tai reiškia?
Per tą laiką atėjo dar keli, žodynas vis platėja, kelis parsivežiau iš Loricos miestelio, kiti išsprūdo iš pasąmonės, kai kurie iš jų bandė prasprūst ir į tarpus tarp dainų kasetėje. Tai papildant žodyną: nohoa, yentonses, lare, aipapi, įdomu, jog daugelis žodžių įgauna neįvardijamą lietuviškai reikšmę, bet nebūtinai turinčio ką bendra su ispaniškąja, tai tampa tarsi atskira tarpukalbe.
“Svajonių „parranda“ vyktų ežero, apie kurį mėgstame dainuoti, saloje. Giedrą ir karštą vasaros naktį. Į salą susirinktų visi, ir seni, ir jauni, ir turčiai, ir sėdintys kalėjimuose, ir sveiki, ir sergantys. Visi dalintųsi džiaugsmu bei padėtų vieni kitiems.” Koks jūsų koncertas buvo arčiausiai “svajonių parrandos”?
Na iki tokios utopijos dar reikia padirbėti, tačiau buvo itin ypatingas momentas, kai praėjusį pavasarį su dideliu būriu publikos, po koncerto “Downtown Forest”, su dainomis ir šokiais nuėjome prie Užupio prūdų.
Kaip ispaniškai pasakyti “viskas ore”?
No pasa nada arba aaaaaya, arba bien, puravida, etc…
Internete:
Komentarai