Pats pirmas grupės Pindrops interviu turėjo vykti geriant kavą, bet baigėsi prie alaus “Yucatane”. Vietoje, kur grupės balsas Žygintas rašė Pindrops dainų tekstus. Žygintas patikslintų: „tik vieną, pačios pirmos dabartinei Pindrops sudėčiai, dainos“.
Vilniečių trejetas jau spėjo pakeisti ne vieną grupės narį, jų karjeroje – trys metai repeticijų ir krūvos sukurtų, tačiau niekur taip ir nesugrotų gabalų. Vis dėlto, scenos grindų vaikinai be reikalo nemindo – groja tik pasiruošę, ir tik vietose, kuriose jaučiasi gerai.
Viena tokių – klubas Pelėda, kur šį penktadienį, sausio 13-ąją, Irmantas (bosas), Justas (būgnai) ir Žygintas (gitara, vokalas) sugros tamsiai efektingą post–gaze ir shoe–punk pusvalandį kartu su kolegomis iš Turkijos She Past Away, Solo Ansambliu ir Matu Aerobica.
Vis garsiau skambant Pindrops vardui nusprendėme susipažinti su trim veidais už jo.
Amerikoje Pindrop pavadinimu pakrikštyta apsaugos sistema nuo telefoninių sukčių. Kaip atsitiko, kad jūsų trejetas pasivadino Pindrops?
Šito nežinojom (visi juokiasi).
Irmantas: Čia buvo momentinis dalykas, reikėjo groti ir neturėjom pavadinimo.
Justas: Nors galvojom jau kokius metus, atėjo tas paskutinis vakaras, kai reikia nuspręsti.
Žygintas: Anksčiau man didelę įtaką darė Steven‘as Wilson‘as. Vienoje jo dainų vartojama the pin drop metafora, kuri iš esmės reiškia, kai ant žemės krinta smeigtukas, žmonės būna arba ištikti labai didelio šoko, arba – labai didelio džiaugsmo. Toje tyloje ar ekstazėje tiesiog gali išgirsti, kaip nukrenta tas smeigtukas. Pasiūliau tą idėją, kažkaip taip ir gimė.
Papasakokit, kas jus subūrė?
Žygintas: Mes su Justu grojam nuo 15-16 metų. Buvo labai daug visokiausių bandymų kažką daryti… Atsimenu, ieškojom naujos grupės ir tada, sakykime, gimė ta pirmoji Pindrops versija. Tai buvo 2014 metai.
Irmantas: Mano patirtis buvo šiek tiek kitokia. Aš tų vyrukų nepažinojau. Grojau kitoj grupėj, mes irgi tokį post–punk‘ą daugiau grojom, pavadinimas nebesvarbu. Tiesiog žvalgiausi į skelbimus hardcore.lt. Dabar tiksliai nepamenu, bet radau vieną, kuriame paminėti žanrai post–punk‘as ar shoegaze‘as. Jis buvo Vytauto, mūsų pirmojo vokalisto. Aš su juo susitikau ir jis atsivedė pas Žygį ir Justą į studiją.
Žygintas: Užbėgant pasakojimui už akių – mes irgi ieškojom žmogaus, Vytautas mums parašė. Kartu į studiją atsivedė Irmantą. Čia buvo pirmoji Pindrops sudėtis, kuri gyvavo metus. Šiaip, daug kas iš jaunų grupių dažniausiai elgiasi taip – ateina, parepetuoja kelis mėnesius ir jau lenda groti. Daro daug klaidų, dėl to, kad nėra surepetavę. Tiek mes su Justu buvom tai pergyvenę, tiek Irmantas turėjo tų grupių, todėl, kai atėjom, iš karto pasakėm – nelįsim niekur, kol nebūsim pasiruošę.
Po kiek laiko išlindot?
Žygintas: Po metų. Vienerius metus repetavom.
Irmantas: Bet ir ten – buvo dar ne iki galo. Vis brandinom savo sound‘ą, visaip ruošėmės, bet Gytis (pažįstu jį iš “Kablio” – puikus muzikos selektorius ir renginių organizatorius) pasiūlė sugrot “Kably”. Man atrodo, tai buvo, sakyčiau, tokia visai respektabili grupė iš Niujorko.
Žygintas: Taip, pirmas koncas buvo su Cult of Youth. Apšildėm juos renginyje “Vilnius Psych Test”.
Irmantas: Į koncertą atėjo Gintas Rožė, Kirtimų kultūros centro veikėjas. Priėjo ir sako: „čia neblogai grojot, gal norit pagroti “Indie kirtimai” ?. Mes, aišku, neatsisakėm.
Žygintas: Viskas pradėjo suktis labai greit – maždaug po mėnesio turėjom dar vieną “Psych test‘ą” su Corners.
Irmantas: Vėlgi – grupė iš Amerikos skambiu pavadinimu. Iš Kalifornijos. Ironiška – apšildom tokias grupes, įėjimai į koncertus kainuoja apie 10 eurų, nors niekas apie mus dar nerašė, nieks nežinojo.
Foto: Žygintas ir Irmantas su amerikiečiais All Your Sisters
Beveik trys metai, bet visus savo koncertus dar suskaičiuojat ant rankos pirštų?
Žygintas: Ant vienos rankos galima suskaičiuoti. Niekada neturėjom intencijos daug groti. Ko gero, niekada nesijautėm, kad esame pasiruošę.
Justas: Ne tiek dėl pasiruošimo, kiek dėl to, kad visą laiką keitėsi sudėtis. Niekada nesurinkdavom programos. Jau, atrodo, paruošiam kažką, kuo norėtume pasidalinti, yra ir tematika, ir kažkoks dainų tęstinumas, ir tada viskas tiesiog vėl subyra.
Irmantas: Mūsų interesas nebuvo groti “Garaže”.
Žygintas: Apskritai visuose tokiuose konkursuose. Tas interesas iki šiol nėra pasikeitęs.
Nenorit su niekuo konkuruoti?
Žygintas: Manau, konkurencija yra labai geras dalykas. Koncerte pamatai savo, sakykime, potencialius konkurentus, kurie turi kažkokį žiauriai gerą gabalą ir galvoji „ei, kodėl mes nepadarom kažko tokio gero?“. Tada leki į studiją ir stengiesi sukurti kažką tokio, kad galėtum didžiuotis. Tokia sveika konkurencija yra žiauriai gerai. O “Garažas” ir visi kiti konkursai man visą laiką kelia abejonių savo komisija.
Irmantas: Subjektyvus vertinimas ir, bent jau mano nuomone, ten dominuoja soul, džiazas ir… funk‘as.
Justas: Įdomu, kaip galima soul palyginti su roku?
Repetuojat ir duodat interviu – tik saulei nusileidus. Kuo kiekvienas užsiimat dienomis?
Žygintas: Aš esu žurnalistas. Kiek save atsimenu, visą laiką būdavo – darbas, studijos ir menas. Ateini į darbą iš ryto, vakare – į paskaitas, po paskaitų – dar į repeticiją. Ir taip diena iš dienos. Visai laukiu, kada galėsiu tiesiog eiti į darbą, o po darbo – į repeticijas.
Justas: Ką tik baigiau studijas medicinos fakultete. Pradėjau dirbti farmacijos įmonėje, o šiaip, kol dar studijavau, pradėjau mokytis grot pianinu, grodavau būgnais, žaidžiau futbolą, keliose komandose vienu metu, skeitu važinėdavau. Po studijų liko darbas ir muzika.
Irmantas: Šiaip, visi dirbam. Dirbam iki vėlai. Aš – lietuvių start up‘e, nieko įdomaus, bet prieš tai dirbau mokykloje, turėjau gitaros pamokų. Buvo netgi taip, kad kai kuriuos Pindrops kūrinius duodavau mokiniams.
Ar kiekvienas jūs ir esate grupės branduolys?
Žygintas: Taip, esam tas tobulas trikampis. Jeigu vienos dalies nėra, reiškia – nėra nieko.
Justas: Todėl kartais būna labai liūdna, kai repeticijos nevyksta dėl to, kad vienas negali. Mes grojam trise. Čia – taisyklė, kitaip nebūna.
Žygintas: Šiaip, džiaugiuosi, kad man nereikia būti tuo “charizmatišku” lyderiu, nes be manęs yra dar charizmatiškas, nerealus bosistas ir būgnininkas, kuris holy shit, kaip kick’ina. Irmantas su Justu padaro visą pagrindą, o man tiesiog belieka užpildyti atmosferą, kažkiek pakoreguoti nuotaiką, kai kur ją pašildyti, kai kur – pašaldyti.
Kaip kuriat muziką ir žodžius?
Irmantas: Žodžiai yra Žygio. Aš, tarkim, boso liniją dažniausiai sugalvoju atsitiktinai, džeminant vietoje. Kiekvienas atsineša kažką savo, po to klijuojam.
Justas: Iš esmės, procesas vyksta kaip dažnoje grupėje. Nieko ypatingo. Iš kosmoso lyrics‘ų negaunam.
Apie ką grojat?
Žygintas: Man tai įdomios jūsų įžvalgos (žiūri į draugus).
Justas: Visą laiką, kiek grodavom, norėdavom kažkokio tęstinumo iš vokalisto. Tai būdavo mūsų prašymas. Suprantu, yra emocijos, meilės, ir visa kita, apie ką rašo vokalistas, bet vis tiek – turi būti idėja, kokia linkme jis tęsia tuos žodžius, dainos – sujungtos į vieną konceptą. Dabar, kai esame trise, mums lengva kalbėtis.
Irmantas: Labai sunku vertinti, apie ką grojam, nes auditorija yra vertintojas. Po pirmo pasirodymo “Kably”, kiekvienas rado, kas ką nori: ir the Cure, ir the Soft Moon... Vienas žmogus mane buvo susitikęs Kaune, sako „jūs labai gerai varot“, o paskui susitikom “Kably” ir tas pats žmogus sako „ne, jūs kažkokį indie grojat“. Jei sakytume post–punk‘as, tai galbūt įžeistume tai, kas yra true post–punk‘as, kažkoks Joy Division…
Žygintas: Tikrai negalim visiškai sietis su Joy Division ar the Cure. Gal net daugiau mūsų muzikoje yra post–punk revival elementų.
Irmantas: Bet, dievaži, nesitapatinam su kitais bendais. Aš paprastai semiuosi idėjų iš to, ką klausau.
Kaip tik ruošiausi klausti – ar klausot to paties, ką ir grojat?
Žygintas: Čia gal ir yra privalumas, kad visi klausom labai daug muzikos, kurios net negalim susieti su post-punk‘u ar panašiais žanrais… iš mūsų esu tas žmogus, kuris pasiklauso ir sunkiausios muzikos. Tikrai myliu progresyvų metalą, ir buvo laikai, kai klausiau jo žiauriai daug.
Justas: Aš užaugau su roku, viena mano mėgstamiausių grupių iki dabar yra Deep Purple. Rokas man visąlaik yra šalia, bet tuo pačiu, labai mėgstu elektroninę muziką, labai daug klausau drum’n’bass, nes ten, vis tiek – yra būgnai (juokiasi).
Kokios trukmės koncertą jau galėtų sugroti Pindrops?
Irmantas: Tikėkimės, grojam ne daugiau pusvalandžio.
Žygintas: Jau geriau trumpai ir efektingai, nei ilgai ir agoniškai.
Yra atlikėjas, kuriam parduotumėt sielą, jei jums leistų kartu pastovėti ant scenos?
Justas: Atiduočiau, jei galėčiau pasėdėt šalia ir pažiūrėt (juokiasi). Led Zeppelin gabale “Moby Dick” yra viena iš geriausių kada nors sugrotų būgnų solo partijų. Jų būgnininkas John Bonham buvo vienas tų, kurie paskatino mane pabandyt kažką padaužyt. Pabūti šalia jo tikrai būtų garbė. Teko būti R. Plant’o koncerte, bet country aš nemėgstu.
Irmantas: Aš norėčiau pagroti su Šiaurės Kryptimi. Kristijonas Vildžiūnas man yra vienas ikoniškiausių žmonių, kalbant apie lietuvišką muziką ir lyrics‘ų rašymą. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris taip išnaudojo lietuvių kalbą ir taip nebanaliai sudėliojo žodžius apie tą pačią merginą, apie tą pačią meilę. Aišku, būtų smagu ir su The Cure pagroti, ir su tais pačiais Joy Division, The Smiths, My Bloody Valentine, Slowdive. Reiktų pagalvoti, iš tiesų yra daug. Ką tu, Žygi?
Žygintas: Labai bijojau šito klausimo. Pakankamai gerai mane pažįsti, tai iškart atspėjai – norėčiau gyvai pamatyt kokių 93-ųjų pabaigos Nirvana Amerikos ture arba tiesiog ramiai pasėdėti jų “Unplugged” Niujorke, pajusti visą tą atmosferą. Beje, nežinau ką atiduočiau, kad 89-aisiais metais Vilniuje, Sporto rūmuose pamatyčiau Sonic Youth. Tai yra beprotiška ir net sunku suvokti, kad jie buvo čia, Lietuvoje, ir dar tais laikais.
Scena, kur save įsivaizduojat geriausiai?
Justas: Kol kas aš mus labai gerai matau “Kably”. Čia – namų stadionas.
Žygintas: Mes “Kably” visai gerai jaučiamės.
Irmantas: Nežinau, manęs niekad neviliojo opener’ai, nes manau, kad ten grupės sukomercėja. Matau mus tokiam apšnerkštam, pavadinkim, „bare” arba visai norėčiau pagrot “Yucatan Extensión”, kur prieitų belenkiek žmonių.
Žygintas: Man atrodo, festivaliuose prarandamas tam tikras intymumas. Dabar yra svarbiau būti arčiau žmonių.
Bet artėja 2017–ųjų vasara… Jos planuose nėra festivalių?
Irmantas: Tada galbūt “Velnio Akmuo”.
Žygintas: Jeigu pakviestų “Velnio Akmuo” – for sure!
Ką esat prisižadėję ateinantiems metams?
Irmantas: Labai norėtume padaryti pirmą vaiką (visi juokiasi).
Žygintas: Jau pradėjom, bet nežinia, kiek užtruks. Gal nereikės laukti pilno ciklo.
Jūsų žodis pabaigai?
Irmantas: Ateikit į “Pelėdą”. Ir mes jums papasakosim daugiau. Apie muziką. O kai bus daugiau naujienų – pranešim ant facebook’o sienos, per instagram‘ą…
Žygintas: Pasiimkit ausų kamštukus.
Irmantas: Metam smeigtuką.
Internete:
Komentarai