Intuityvus “Young Poor Artist” žaidimas estetika ir idėjomis

Jų kūrinys – veiksmas, apjungiantis skirtingų kartų menininkus bei jų vizijas į vieną bendrą, kaip patys sako, šiuolaikinio meno reginį. Tikrindami kuratorystės ribas, “Young Poor Artist” prieš kelerius metus drąsiai įžengė į vietinę meno sceną ir kartą metuose publikai pristato savo veiklos rezultatus renginio-parodos formatu. Paskutinė tokia vyko buvusioje advokatų kontoroje Jogailos gatvėje ir susilaukė didelio susidomėjimo.

Jauni ir neturtingi. Neturtingi ir dar menininkai. Kalbam apie meną, vizijas vilnijančias upes ir miglotus rožinius debesis.

Kas paskatino pradėti “Young Poor Artist” veiklą? Panašių iniciatyvų trūkumas, o gal noras ne pasyviai stebėti, bet prisidėti prie veiksmo kūrimo meno lauke?

Visi studijavome Vilniaus Dailės Akademijoje ir jautėme stiprų kūrybinės drąsos poreikį – ne bandyti įsitvirtinti į jau gerai žinomas, savo gerą vardą turinčias institucijas, o veikiau sukurti savo platformą – eksperimentą, po kurio vardu drąsiai ir nevaržomai galime užsiimti įvairiausia veikla – neriboti savęs teorijomis, trendais ir nekvestionuoti šios veiklos, kaip buvom pratę akademijoje.

Tą “drąsą” sietume su “noru kurti”, tik mūsų kūryba laike įgavo kiek nestandartinius atspalvius dėl mūsų požiūrio – visa mūsų veikla gali būti apibrėžta kaip vienas kūrinys, nepaisant to, kad realaus ir įprasto meno laukui objekto nepristatome (tarkime – skulptūros ar instaliacijos), bet apjungiame kitus dėmenis, kūrėjus ar galiausiai erdves vienam mūsų bendram kūriniui – rezultatui.

Kokia yra jauno kūrėjo padėtis Lietuvoje, baigus menininkus ruošiančias institucijas?

Daug kas priklauso nuo jaunojo menininko ambicijų, pasaulėvokos. Labai lengva likti akademijos (ar kitos mokslo įstaigos) rate – užmigti. Atrodo, kad šiose institucijose liko labai mažai įkvėpiančių asmenybių, kurių sėkmingi pavyzdžiai natūraliai skatintų judėti ir siekti savo tikslų. Tik nedaugelis baigusiųjų meno studijas pasirenka kūrėjo kelią. Iš pažiūros dauguma susiskirstę į viena kitai abejingas uždaras bendraminčių grupeles, į kurias reikia kažkaip patekti, bet tai – tik paviršius. Galbūt šiuo metu yra būtent tas laikas, kada mažos kūrybinės iniciatyvos ima įgauti konkretesnes formas ir atrasti savo vietą kultūriniame kontekste. Kas be ko ima kurti savąjį kūrybinį produktą.

Jūsų pavadinimas skamba taip, lyg būtumėt pasiruošę šioje situacijoje kažką keisti bei įtakoti..

Mūsų grupės pavadinimas – senas pokštas, kaip ir visi rimti dalykai, pati veikla prasidėjo pusiau juokais, bet iš pokšto greitai išaugome užsibrėžę naujus tikslus: iš pažiūros šaltą institucinį Lietuvos šiuolaikinio meno pasaulį atverti ir naujai pateikti platesnei auditorijai. Tuo metu pradėjo formuotis mūsų tikslas ne tik kurti savo brand’ą, bet ir ieškoti naujų šiuolaikinio meno šou formų, lokacijų, miksuoti jaunus ir geriau žinomus kūrėjus, suteikti jiems galimybę kokybiškai eksponuoti savo darbus, atsisakius rimtumo ir akinančios kubo erdvės pasikalbėti su savo žiūrovu akis į akį.

Kokią matot Lietuvos meno sceną?

Į šiuolaikinio meno padėtį Lietuvoje galima žiūrėti labai skeptiškai, galima įžvelgti ir pozityvių pokyčių. Vis dėlto, manome kad yra akivaizdu, jog dėl menko visuomenės susidomėjimo ir skurdaus finansavimo Lietuvoje vis dar nėra susiformavusi normali meno rinka, viskas laikosi ant keleto institucijų ir savarankiškų menininkų iniciatyvų.

“Young Poor Artist” organizuoti renginiai vyko labai skirtingose vietose: prekybos centre “Gedimino 9″, Umiastovskių rūmuose, pusiau apleistoje advokatų kontoroje. Visos turinčios savo išskirtinį kontekstą. Kiek jų pasirinkimas buvo planuotas bei sąmoningas? Ar ieškote labai konkrečių eksponavimo erdvių, ar atsitiktinai tokias radę, pritaikote prie jų renginio koncepciją?

Visuomet organizuoti renginį pradedame nuo bendros koncepcijos, o renginio vietos ieškome paraleliai. “Gedimino 9″ atveju erdvė pasitarnavo mūsų siekiui netikėtai užklupti žiūrovą. Bet ir kitos erdvės, nepaisant to, kad tenka adaptuoti pradinę viziją joms, papildo renginį savo specifika. Umiastovskių rūmų interjeras grakščiai susijungė su eksponuotais kūriniais ir buvo puiki galimybė apžiūrėti ne tik parodą, bet ir gan uždarų rūmų vidų. Advokatų kontora – vėl kitokia, išskaidyta, akivaizdžiai apeliuojanti į tam tikrą laikotarpį savo interjeru buvo adaptuota šių metų art social renginio vizijai. Taip, erdves pritaikome renginiui, bet jos dažniausiai ne atima dalį vizijos, o kaip tik ją praplečia.

Kaip atsirenkate kūrėjus ir kokiu principu dirbate su jais?

Dažniausiai vedami intuicijos žinome, kokį norime gauti ekspozicijos rezultatą, o tuomet ieškome autorių, kurių darbų dėka galime sukurti bendrą kūrinį. Kartais tai kontrastuojantys kūriniai, kruopščiai dedami į bendrą seką, tiek jaunų kūrėjų, tiek jau gerai žinomų menininkų. Kol kas tai – menininkų jau sukurti darbai, ateičiai tikimės suteikti menininkams galimybę kurti unikalius kūrinius tik mūsų renginiui ir erdvei.

Paskutiniame Jūsų organizuotame veiksme-parodoje, Jogailos gatvėje esančioje advokatų kontoroje buvo sausakimša, renginys sulaukė nemažai lankytojų. Kokių reflekcijų ar nugirstų pokalbių girdėjot iš ten buvusių?

Mes patys nustebome, kiek daug žmonių apsilankė mūsų renginyje, to nesitikėjome, nes šiemet koncentravomės į ekspozicijos kokybę, o ne į žiūrovų kiekį. Šiais metais prie organizavimo prisidėjo daugiau žmonių, muzikinę dalį kuravo Vitalijus Vaiper, taip pat atidarymo metu veikė “Delta” baras, tad natūralu, kad žmonės pabuvo ilgiau ir mūsų tikslas sukurti art social erdvę – išsipildė, tarp muzikos kūrinių ir maisto gimė puiki erdvė dialogui. Sulaukėme tikrai gerų atsiliepimų apie bendrą renginio atmosferą, kuri ir buvo mūsų tikslas.

Kaip patys vertinate šį renginį? Ar viskas ėjosi pagal suplanuotą scenarijų?

Mes visuomet matome daug trūkumų praėjusiuose renginiuose, turbūt natūralu, nes patys visa tai organizuodami ir nemažai laiko praleisdami su idėja jau nebematome jos iš šalies, tad pasitikime kolegų ir lankytojų nuomone. O scenarijaus planuotumas – tai jau požiūrio klausimas, ar nesklandumus priimame kaip iššūkį ar kaip natūralų ženklą kažką keisti renginio eigoje. Kaip taisyklė – visuomet nutinka kažkas, apie ką nepagalvojai arba lankytojai elgiasi / reaguoja taip, kaip visiškai nesitikėjai.

Kokia yra “Young Poor Artist” transliuojama žinutė? Ar dėliojat tam tikrus naratyvus kitų kūrėjų darbais ir ką turėtų pastebėti žiūrovas?

Menininkų atranka mums – intuityvus žaidimas asociacijomis, estetika, idėjomis. Tai, apie ką tik užsiminė vienas menininkas, kitas tai pratęsia, trečias tai galbūt išrėkia. Mūsų šou – vilnijanti upė, miglotas, rožinis debesis. Žaidžiame kontrastais. Daug nulemia atsitiktinumai. Šių metų šou – post internet estetika sumišusi su euro remonto persmelkta advokatų kontora, kurioje kur ne kur pasirodo naivūs pasakų herojai. Aštrus minimalizmas jungiasi su naivia gyvybės paieška. Beje, nebūtinai mūsų pasirinkti menininkai save mato tokiame kontekste, į kokį mes juos patalpiname.

Mūsų tikslas – sukurti savitą atmosferą, intensyvų šiuolaikinio meno reginį. Apjungti skirtingus dėmenis į šou, kuris pasiektų bet kokį svečią apsilankiusį mūsų kontoroje. Pristatyti jaunuosius menininkus, atnešti advokatų erdvei nebūdingus reiškinius, estetiką ir judesius, pakeisti kasdienybę Jogailos gatvėje.

Kaip manot, kas kiek laiko reikia organizuoti panašias iniciatyvas, kad neatsibostum lankytojui?

Nors mes organizuojame renginius tik trejus metus, bet akivaizdžiai matome, kaip įgyvendinto projekto patirtis padaro įtaką kitų metų vis kintančiai vizijai. Sunku atsakyti, kiek laiko toks projektas gali tęstis ir netapti nuobodžiu, veikiau kiek mes, kaip organizatoriai, turėsime motyvacijos judėti į priekį, nes tokių renginių poreikį jaučiame. Manome, kad tokie renginiai ne tik reikalingi visuomenei, bet ir patiems kūrėjams. Nuobodus jis gali tapti nebent mums patiems.

Internete:

youngpoorartists.com

facebook.com/youngpoorartists