kOREkcija: Ką turi omeny?

Kartais sunku susigaudyti, ko iš tavęs žmonės iš tikrųjų nori. Tiesa, kažkodėl daugumai susigaudyti visai nėra sunku – tą įrodo civilizacijos išlikimas. Žmonės supranta vieni kitus, kad ir kaip dviprasmiškai kalbėtų. Nes etiketas, mandagumo taisyklės, verslo etika, diplomatija ir t.t. – paremti sveiko proto numanymu, kuris už paliepimo: „Daryk X“ pamato tikrąjį jo turinį: „Daryk Y“. Kai šiuo supratingumu suaustame kasdienybės audinyje įvyksta trūkis, tam tikras kraštutinumas, kažkas ekstremalaus, mes išvystame šio audinio buvimą audiniu, jo nebuvimą savaime suprantamu.

Tačiau: įsivaizduokite (kaip jau kartą minėjau), tokią keistą figūrą, kaip „reklamos vergas“. Tai būtų žmogus, kuris atsiliepia į reklamos šauksmą visur ir visada – ir kompulsyviai. Atsispirti jis negali, nes neturi „vidaus“, kogituojančio ego, anot Rene Descartes‘o, o yra vien tik atvira įtakoms terpė, įtakos zonų susikirtimo vieta, todėl visas yra imanencijoje (šiapus, be jokio gilio) ir tik joje, o nesant vidaus, yra neapsaugotas nuo išorės. Toks žmogus automatiškai reaguotų, atlikdamas reklamos jam pavestą užduotį.

Jeigu manote, kad tai taip paprasta, klystate. Tęsdami šį mintinį eksperimentą, greitai įsitikintumėte, kad gana greitai susiduriama su sunkumais, kurie kyla dėl būtinybės priimti sprendimą, kam reikia agency, reikia būti individu. Jei toks žmogus eitų gatve ir, pamatęs skelbimą „Tualetinis popierius N – specialiai jums“, aišku, tuoj pat eitų ir įsigytų to tualetinio popieriaus, pakeliui pamatyta konkuruojančios firmos reklama galėtų viską sugadinti… Ką gi rinktis, jei žmogus viso labo vykdo paliepimus? Taip pat: kiek pirkti, jei tau nuolat siūloma pirkti dar? Arba: jeigu sakoma „Bandykite dar kartą“ (loterijoje), tai bandymai gali nesibaigti labai ilgai – pirmiau baigsis pinigai. Pinigai baigsis – ne problema. Tam yra vartojimo kreditai, greitieji kreditai, paskolos ir t.t. Tiesa, tokio „reklamos vergo“ egzistencija anksčiau ar vėliau prasitęstų psichiatrinėje ligoninėje ar kalėjime (už skolas). Visuomenė tam dar nepribrendo…

Tačiau grįžkime prie skirtumo tarp to, kas mums liepiama, ir to, kas mums iš tikrųjų liepiama, t.y., ko iš mūsų tikimasi. Svarbu pastebėti pačią schemą: „Daryk X (bet iš tikrųjų daryk Y)“, kur supratingumas padeda susigaudyti. Jei sakoma: „Būtinai ateik“, dažnai turima omeny „Neateik“; jei siūloma kavos ar arbatos, norima, kad atsisakytum (pavyzdžiui, Albert‘o Camus romane „Svetimas“). Sutikimas su tuo, kas literally siūloma gali būti suprastas kaip blogo tono ženklas.

Skirtumas tarp to, kas sakoma, ir to, kas numanoma, dažnai atsiveria per kraštutinumą, kylantį iš pažodinio paliepimų vykdymo. Kraštutinumai apnuogina spragas pačioje kasdienybėje, parodo slaptą patologiją, kurį glūdi „normalume“. Atsiveria distancija tarp žodžių ir jų reikšmės, tarp to, kas sakoma, ir to, kas numanoma. Bet šis trūkis kasdienybės audinyje verčia mus apmąstyti savo elgesį. Mes esame verčiami aiškintis ir grįsti savo poelgius. Todėl nėra geresnės provokacijos, negu elgtis taip, kaip tavęs prašoma.

Kraštutinumas taip pat atskleidžia absurdą, kuris glūdi daugelyje paliepimų, daugelyje elgesio modelių, absurdą, kuris iki šiol nepasireiškia, nes niekas viso šito nepriima rimtai. Kraštutinumas ir yra „rimto“ požiūrio sąlygotas kasdienybės demaskavimas. Slavojus Žižekas pasakoja, kaip Jugoslavijoje vienas studentų laikraštis patrolino komunistinės nomenklatūros surengtus „rinkimus“, nes… priėmė juos rimtai, ėmė rašyti straipsnius, kur neva nuoširdžiai spėliojama „Kas gi laimės rinkimus?“, o paskui stebėjosi „Neįtikėtina, bet komunistai ir vėl laimėjo!“ Komunistinio režimo „fantasmagorija“, kaip sakytų Ričardas Gavelis, rėmėsi prielaida, kad niekas to rimtai nepriima. Priėmus režimo žodžius rimtai, absurdas kaipmat iškyla aikštėn.

Tačiau, grįžkime prie atvejų, kai pažodinis perskaitymas atveria kasdienybės dviprasmiškumą. Šiuos atvejus galima suskirstyti į dvi kategorijas, kurios tarpusavyje susijusios: a) pažodžiui skaitomas paliepimas įvykdomas, nors neturi būti vykdomas, pvz., autizmo spektro sutrikimai gali tokį skaitymą išprovokuoti, arba, tarkim, kitos kultūros atstovas/ė gali suprasti viską paraidžiui ir iš to gali gautis keisti ekscesai (sakoma, kad Belgijoje pabėgėliai iš musulmoniškų šalių didžiai stebėjosi: visur aplink vaizduojamos pusnuogės moterys, tačiau, kad ir keista, paprašytos, jos atsisako lytiškai santykiauti!) – tai ir literatūroje populiari tema: ateivis ar svetimšalis parodo mums mūsų pačių kasdienybės absurdiškumą, kuris mums neprieinamas, nes perdėm artimas; b) paliepimas įvykdomas perdėtai, perdėm uoliai, ir todėl parodo paliepime glūdinčias absurdiškas ir grėsmingas implikacijas; pastarojo atvejo pavyzdys galėtų būti priklausomybė nuo interneto, socialinių tinklų, kompiuterinių žaidimų, azartinių lošimų.

Priklausomas nuo kompiuterio vaikas ar paauglys yra pernelyg uolus vartotojas, savotiškas „reklamos vergas“, kuris negali nepaklusti imperatyvui vartoti, dalintis, like‘inti, populiarėti, tapti žvaigžde, tapti sekso simboliu ir „mėgautis“. Tokie žmonės skaito socialinių tinklų paliepimus pažodžiui. Ir stebisi, kad tie, kas jiems žada, kad tai gera, teisinga ir atneš laimę, pasirodo, meluoja, nes ne tą turėjo omeny. Tas pažodinis skaitymas juos daro ir idealiais vartotojais, kurie daro viską, kas techniškai įmanoma, tačiau, ir išmeta juos už normalumo ribų, nes socialiniai tinklai numato, kaip ten bebūtų, sveiką protą, kurį peržengus, lengvai iš per didelio efektyvumo pereinama į visišką neefektyvumą. Svarbu pastebėti, kad priklausomybė nuo soc. tinklų yra ne hedonizmas, bet tam tikra asketizmo forma. Žmonės nori rasti savo „metafiziką“, kultą, kuriam atnašautų, nori būti geri.

Kitas pavyzdys galėtų būti socialinių tinklų „žvaigždės“ ir nevykėliai talentų show dalyviai. Jie nėra šiaip klounai, iš kurių reikia juoktis ar tyčiotis, jie atskleidžia tų show esmę, jų esminį absurdiškumą. Jei imperatyvas yra „Kiekvienas gali (ir turi) tapti žvaigžde/realizuoti save“, o mes esame tikinami, kad „Kiekvienas yra talentingas“, kas yra akivaizdus melas, šitie nevykėliai parodo, kad tikrai ne kiekvienas kažką sugeba, pasityčiodami iš mums peršamo sėkmės ir buvimo įžymybe kulto savo rimtu tikėjimu, kad tai, kas jiems sakoma, yra tiesa.

Socialinių tinklų žvaigždės, kurios imituoja madas ir tendencijas nevykusiai ir taip, kaip supranta, demonstruoja tų madų ir tendencijų absurdiškumą. Kai vaikai socialiniuose tinkluose imituoja kokią žvaigždę, suaugusieji pamato obsceniškumą, glūdintį „normaliame“ dalinimąsi selfie‘iais. Kita vertus, tokie atlikėjai, kaip Yung Lean visiškai nekritiškai transliuoja tikrąją vartotojiškumo esmę (tai, kad Yung Lean estetika visiškai nėra parodija yra ypač svarbu).

Kraštutinumai, mano galva, yra ne atsitiktiniai, kaip mes dažnai norime manyti kasdieniame gyvenime, o būtina sistemos dalis. Kraštutinumai apnuogina pačios sistemos klaidas. Jie parodo, kad iš pažiūros graži ir maloni tikrovė savyje slepia prieštaravimus. Pavyzdžiui, spūstys. Mums jos pateikiamos kaip atsitiktinumas, kaip sistemos glitch‘as, kurį galima nesunkiai įveikti padarius eismą efektyvesnį. Tačiau, mano manymu, yra visai kitaip: spūstys yra šiuolaikinio miesto gyvenimo ryškiausias elementas, ne marginalinis ir atsitiktinis, o esminis, būtinas. Jos parodo automobilių ir viešojo transporto, apskritai mūsų judėjimo mieste absurdiškumą, privesdamos reikalavimą būti mobiliam iki kraštutinumo, kuriame mūsų kasdienybė įgija absurdiškų savybių. Visuotinis mobilumas priveda prie imobilumo, sąstingio, prie stovėjimo kamštyje.

Kitas dalykas – patyčios. Mes tikinami, kad jos esą atsitiktinės, kad jos yra nelaimė, kad jos yra kažkas svetima mums, mūsų tradicijoms. Patyčios esą yra kelių labai blogų žmonių labai blogas elgesys, su kuriuo mes, gerieji, neturime nieko bendra. Ne, aš manau, kad patyčios atspindi mūsų visuomenės modus vivendi. Žmonės nėra geri; be to, nuolat akcentuojamas konkurencingumas, kova už būvį ir ambicijų svarba persiduoda visai visuomenei (kur, pvz., vaikai demaskuoja šiuos imperatyvus juos vykdydami paraidžiui) – to juk ir nori neoliberalizmo palaikytojai. Tada jie verkia, kad patyčios yra labai blogai, reikia kaip nors su jomis kovoti ir t.t. Kodėl? Nes savižudybės, depresija… Visi šitie dalykai mažina produktyvumą. Vėl matome tendenciją: per didelis uolumas pasiekia tašką, kai virsta nedarbingumu. Patyčios padeda žmogui būti konkurencingam, bet, persistengus, atima konkurencingumą. Tačiau pati jų, neoliberalizmo šalininkų, diegiama pasaulėjauta esmingai suponuoja patyčias (ne diegia, o numato).

Kitas, mano jau aptartas dalykas – „fake news“. „Fake news“, netikros žinios, tiesiog obsceniškai, per daug atvirai pateikia mums informacijos dviprasmiškumą. Lyg anksčiau nebuvo melo, lyg propaganda ir dezinformacija atsirado vakar. Žiniasklaida nuolat manipuliavo viešąja nuomone, tačiau „fake news“ radikalus absurdiškumas, kraštutinis absurdiškumas stebina. Kaip ir kraštutinis žmonių patiklumas, verčiantis patikėti keisčiausiomis sąmokslo teorijomis, kurios obsceniškai išnaudoja mūsų sentimentus.

Spūstys, priklausomybė nuo kompiuterio, patyčios yra ne atsitiktiniai, o esminiai dalykai. Mes nenorime matyti prieštaravimų, glūdinčių pačioje mūsų socialinės tikrovės esmėje, todėl bandome visa tai nurašyti kaip atsitiktinius defektus, kuriuos įmanoma nesunkiai pataisyti – oi, kad tik politikai ir verslininkai… Bet šie kraštutinumai parodo, kad kai kas nors priima tai, kas sakoma, rimtai, prasideda problemos.

Norint suprasti kasdienybę, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mes esame prašomi daryti viena, bet numanoma visai kas kita. Mūsų kasdienybė laikosi ant šito neatitikimo. Mes suprantame vieni kitus, veikiame, nors viena sakome, o kitą turime omeny ir turime pasitikėti Kito sveiko protu. Visa visuomenė laikosi ant šito tikėjimo, kad Kitam užteks sveiko proto suvokti, kad, jei aš sakau „Ar norėtum dar arbatos?“, tai noriu pasakyti „Gal jau gana, ką, žmogau?“ Ir kai kas nors rimtai ima daryti tai, kas jam/jai pasakyta, kasdienybė parodo savo keistą pobūdį.

Pažodinis paliepimų skaitymas ir vartotojiško gėrio ir grožio pavertimas absurdu ir skandalu yra ne atsitiktinumas, kurį galima nurašyti, kaip kažką patologiško (vieno žmogaus problemą) ir visiškai nesusijusio su tikrąja kapitalizmo esme, su technologijų esme, su kasdienybės esme apskritai, – tokie sistemos defektai yra esminiai, jie atskleidžia mūsų kasdienybės patologiškumą, ryškiai matomą per individų ar masių patologišką elgesį. Jis neatsiranda iš niekur, jis glūdi sistemoje in potentia. Priklausomas nuo kompiuterio paauglys, nevykėliai socialinių tinklų žvaigždės ar žmonės, visiškai nieko nesugebantys, bet einantys į talentų show yra ne verti pajuokos ekscesai, o pavyzdžiai, parodantys pačios mums siūlomos tvarkos esmę. Spūstys keliuose ir muštynės dėl nukainuotų prekių per išpardavimus parodo, kokie mes turime būti, jei darysime viską, kas sakoma. Tik parodo pernelyg aiškiai.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”