Kovo paskutinę savaitę el. pašto dėžutė ima lūžti nuo kvietimų pamatyti neatrastų grupių koncertus, o siunčiant laiškus iš kas antro gauni automatinį atsakymą ,,Išvykau į Talino muzikos savaitę – susitikime ten‘‘. Bemaž 250 skirtingų grupių ir atlikėjų iš 32 pasaulio šalių (šįkart tarp jų – 6 ir iš Lietuvos) – visi tikisi Taline sulaukti didžiojo savo karjeros sprogimo. Vienas reikšmingas sprogimas šiemet tikrai įvyko – Talino muzikos savaitėje patenkinti savo muzikinius poreikius galėjo beveik visų muzikos žanrų gerbėjai. Visgi suprantama, kad ir labai norint, pavyksta aplankyti tik labai mažą festivalio dalį. Netgi skrupulingai išsirinkus norimus pamatyti koncertus, dalis jų vyks vienu metu skirtinguose miesto galuose, kita vertus, tai atveria galimybes netikėtumams. Savąjį pasirinkimą prieš festivalį pristatė Giedrė, o savo subjektyvius įspūdžius iš savaitgalio Taline pasakoja Julija ir Ugnius.
—–
Jaukiai vis dar žiemos miegu snūduriavęs Talino senamiestis visiškai pakeitė savo veidą – festivalio dėka duris muzikai, meno instaliacijoms, kulinarų eksperimentams ir mados dizainerių saviraiškai atvėrė 80 skirtingų erdvių. Keturias dienas apie 37 tūkst. festivalio lankytojų nepaliaujamai judėjo visomis įmanomomis kryptimis – iš galerijų į knygų parduotuves, iš pop-up restoranų į dizainerių botique’us, iš amatininkų namų į loftus.
Ketvirtadienio vakaras prasidėjo nuo senamiestyje įsikūrusio „Von Krahl“, kurio antrajame aukšte jau ketvirtį amžiaus veikia, berods, pirmasis nepriklausomos Estijos teatras. Tądien veikė tik apačioje esantis baras, nors ir su pakankamai didele scena bei erdve žiūrovams. Čia vyko “Made in Canada” – keturių kanadiečių grupių prisistatymas, kuriame buvo sudominę ispaniškai dainuojantys ir teatralizuotus koncertus rengiantys The Mariachi Ghost. Tačiau spėjau pamatyti tik belipančius nuo scenos jų calaca stiliaus skeletais išmargintus veidus (kurie, beje, Taline šmėkščiojo ir visą penktadienį). Po jų į sceną lipęs reperis Def3 nelabai sudomino (lyg nujaučiant, kad šiuo žanru vėliau dar pavyks pasimėgauti), bet dar sulaukiau The Stanfields, kurie drėbė keltiško folko melodijomis apipinto amerikietiško pankroko – tarp fullcap’ais pasidabinusių muzikantų išsiskyrė po sceną energingai besitaškantis ilgaplaukis smuikininkas.
Vakaras tęsėsi netoli Talino uosto įsikūrusiame „Kultuurikatel“. Čia kadaise veikė miesto šiluminė elektrinė, o Tarkovskis joje filmavo keletą scenų savo kultiniam “Stalkeriui”. Šiuo metu didžiulėse vamzdžiais išvagotose industrinėse erdvėse įrengtas kūrybinis inkubatorius, kuriame vyksta koncertai, parodos, dizaino mugės, paskaitos, įsikūrusi įrašų studija. Erdvės aukštomis lubomis paliko tikrai gerą įspūdį, tačiau koncertų čia, deja, nepavyko išgirsti, nors eksperimentinė tarptautinė elektronikos ir beatbox kolaboracija su pripažintu estų dirigentu Kristjan Järvi, matyt, buvo verta dėmesio.
Dar vienas dalykas, padaręs įspūdį besiblaškant tarp muzikos Taline – erdvios koncertinės salės ir jų gausa. Žinoma, kai kuriose jų koncertai kiekvieną savaitę turbūt nevyksta: teatruose, kultūros namuose, kino salėse, kavinėse, baruose. Ir būtent pastarųjų (nors šiaip jau senokai nesu didis vakarotojas) išplanavimas, lyginant su Vilniuje įsikūrusiais koncertus rengiančiais barais, teigiamai įstrigo. Patiko tai, kad ten, kur įrengtos scenos, palikta pakankamai erdvės stebėti koncertą, o čia pat už kampo prisėdęs prie staliuko netrukdomas triukšmo sienos gali bendrauti neprarėkdamas balso. Tą pastebėjau tiek vakaro pradžioje “Von Krahlyje”, tiek „Sinilind“, kur tą vakarą pavyko trumpam nugirsti pagal seną legendą pasivadinusius estų rokerius Põhja Konn. Nors šiaurinis drakonas (ar visgi varlė?) grojo užtikrintai tačiau ketvirtadienio vakarą man laimėjo vidurnaktį mažame “Kuku” klubelyje grojęs duetas TAU.
Dueto ašis – italu kažkodėl pristatytas airis Nunutzi gyvena Berlyne, bet pats sakosi kilęs iš Pangėjos. Jo psichodelinės kelionės po Meksikos dykumą gan stipriai įtakojo TAU muziką. Keistai skambanti monotoniška gitara, šamaniški venesueliečio perkusininko akustiniai ritmai, subtiliai paskaninti elektronika ir dainos bei giesmės, persmelktos įvairių genčių mitologija – visa tai išlieta su pliūpsniu energijos, nuvedusios į garsinį transą, tad pusvalandžio showcase‘inio pasirodymo pasirodė negana ir ovacijomis juos apipylusiai publikai. Tikiuosi artimiausiu metu pasirodys ir Lietuvoje. Beje, gerai skamba ir albumas TAU TAU TAU, kur rankas prikišo ir daugiau muzikantų.
Penktadienis prasidėjo oficialiomis „Creative Impact“ konferencijos atidarymo kalbomis, kur dalyvavo ir Estijos prezidentė. Buvusio prezidento ir žinomo melomano Toomas Hendrik Ilves dalyvavimas ankstesniais metais buvo savaime suprantamas, o štai naujosios prezidentės Kersti Kaljulaid palaikymas nudžiugino – šis tarptautinis renginys ir toliau turi vis didesnę reikšmę šaliai. Ji pabrėžė inovacijų, kūrybinio požiūrio, kompromisų paieškos ir bendradarbiavimo galimybių svarbą. “Tallinn Music Week” organizatoriai deda dideles pastangas, kad ši konferencija taptų stipria platforma tarptautinių pažinčių mezgimui ir tolimesniam bendradarbiavimui tarp viso pasaulio muzikos profesionalų (atlikėjų, jų agentų, žiniasklaidos atstovų bei renginių organizatorių). Atrodo, tai jiems sekasi, nes delegatų kasmet vis daugėja, o ir lietuvių grupės, berods, vis dažniau užmezga kontaktų ir vyksta groti į koncertus užsienyje.
Įdomiausia konferencijos diskusija pasirodė apie muzikos cenzūrą. Čia norvegų dainius ir aktyvistas Moddi papasakojo apie savo pernai metų projektą „Unsongs“, kuriame į anglų kalbą išvertė ir perdainavo dėl vienokių ar kitokių priežasčių tam tikrais laikotarpiais įvairiose šalyse uždraustas dainas. Kiekviena jų turi savo istoriją – nuo 1982-ųjų dainos apie Izraelio kariuomenės pulkininką Eli Geva, dėl moralinių įsitikinimų atsisakiusį vesti savo kariuomenę į Beirutą, iki už savo dainas Rusijoje įkalintų Pussy Riot ar net nužudytų čiliečio Victor Jara bei alžyriečio Lounès Matoub.
Grupės Laibach, pernai grojusios Lietuvoje, narys Ivan Novak, taip pat pasakojo apie panašią idėją, kuomet prieš dešimtmetį išleistame albume “Volk” į vieną kūrinį apjungė kariaujančių Izraelio ir Palestinos himnus, taip pat pasakojo apie grupei nuolat lipdomą nacių etiketę bei savo nuotykius derinant koncertą Šiaurės Korėjoje. Filmas apie tai buvo pristatytas ir šių metų “Kino pavasaryje”. Diskusija tęsėsi apie šiuolaikinę propagandą, kurią galima rasti ne tik diktatoriškose, bet ir laisvo pasaulio valstybėse, o taip pat cenzūrą radijuje bei televizijoje. Moddi net papasakojo ovacijų sulaukusią savo istoriją nutikusią prieš tiesioginį BBC eterį, kai jis prodiuserio buvo spaudžiamas vengti tam tikrų temų. Diskusija vis kaito ir palietė toli gražu ne tik muzikines temas, tad labai tikiuosi artimiausiu metu ją bus galima rasti internete.
Viena įdomesnių grupių, kurias teko matyti penktadienį, buvo Bahreine (!) susibūrusi eksperimentinės indie elektronikos grupė Flamingods. Įspūdį kiek sumenkino tai, kad dėl su kita dominusia grupe besidubliuojančių jų pagrindinio koncerto laikų teko stebėti dieninį pasirodymą prekybcentryje. Visgi pareigybėmis tarp dainų besimainantys muzikantai dėl to neatrodė sutrikę ir nustebusiems praeiviams energingai driokstelėjo multikultūrinę, elektrifikuotais egzotiniais instrumentais paįvairintą programą.
Vakaras prasidėjo klausant plačiai pripažinto vokiečių kompozitoriaus Hauschka, kurio virtuoziškas įvairiausiais daiktais preparuoto pianino derinimas su elektronika vedė nuo klasikos iki dub, per techno iki avangardinio performanso ir atgal. Skliautuotos ,,Mustpeade Maja‘‘ erdvės pasirodymui pridėjo sakralumo pojūčio. Haushkos pasirodymas buvo įsimintinas ir paveikus – kažkada Lietuvoje praleidau, tikiuosi atvažiuos dar, nes eičiau vėl.
Penktadienio kelionė tęsėsi išreklamuotame dviejų grupių renginyje prašmatniajame rusų kultūros centre, kur buvo turbūt didžiausia festivalio scena. Pirmasis čia grojo jau ir pasauliniu mąstu įvertintas ir pripažintas estų trio Trad.Attack! Tik prieš du metus pirmąsyk būtent “Tallinn Music Week” metu koncertavę muzikantai per tą laiką spėjo sugroti jau 28 šalyse. Moderniai į liaudies muziką pažvelgę muzikantai naudoja autentiškus archainio estų folkloro semplus, pavyzdžiui, įrašytą gitaristo prosenelės vokalą. Prie jų prijunk dūdmaišiu ir kitais pasaulio muzikos instrumentais grojančią merginą, efektų pedalus, būgnininką ir dainas apie sviesto mušimą – štai jums ir diskoteka bei įrodymas, kad ne priverstinai tautinius kostiumus rengiant susidomima savo šaknimis.
Po estų ant scenos lipo gausus būrys ukrainiečių Onuka. Koncertas skambėjo taip švariai, kad su kolega net susiginčijom, kiek iš viso to buvo gyvumo ir kiek playback‘o. Beje, čia turbūt būtų įdomu paminėti, kad veiksmas vyko po palubėse išlikusia šio istorinio pastato sovietine simbolika, tad čia pabaigoje nuskambėjęs „Слава Україні!“ skambėjo išties simboliškai.
Tarp šiųdviejų grupių mėginau (Ugnius) suspėti į kitoje vietoje grojusius Lietuvoje praleistus ir gerų atsiliepimų sulaukusius lenkus Coals, tačiau dviejų dainų buvo tikrai per mažai…
Didelės ovacijos tą vakarą priklausė ir lietuviams Sheep Got Waxed. Nors ir grojo mažame klubelyje, bet sugebėjo sudominti ir būtent ten pritraukti krūvą įtakingų ausų (juk būtent to grupės čia ir važiuoja). Apie juos ypač teigiamai atsiliepė ir žymus britų muzikos veikėjas John Robb, savo apžvalgoje lietuvių pasirodymą apibūdinęs kaip „stunning show of sharp and angular dynamics and fierce high IQ energy“, o jo kolega buvo dar tiesmukesnis: „this band are killer“!
Panašu, šiemet muzikos žurnalistus, Anglijos įrašų kompanijų įkūrėjus ir Amerikos radijo stočių vedėjus labiausiai traukė kažkada undergroundin’e vadinta intelektuali instrumentinė muzika, karts nuo karto pasipildanti triukšmu, bet neišduodanti melodikos. Į tą pačią kategoriją su Sheep Got Waxed drįstu kelti ir iš Zagrebo kilusią merginų trijulę Žen, pritraukusią tų pačių įtakingų ausų. Jau beveik dešimtmetį kuriančios post-rock, math-rock, prog-indie, synthwave garsus ir už stereotipų išlaisvinimą, feminizmą, gamtosaugą ir kitas vertybes pasisakančios Žen merginos šiemet jau du kartus lankėsi Lietuvoje ir buvo išsamiai kalbintos ore.lt.
Prieš miegą dar užsukom į naktinį reivą požeminėje Talino traukinių stoties perėjoje bei erdviame paviljone. Lokacija tam pasirodė tinkama, tačiau paryčiais turėjusio savo setą groti mūsiškio grad_u sulaukti jau nebuvo jėgų.
Šeštadienį aplankėme dar keletą koncertinių lokacijų. „Kino Soprus“ vyko latvių festivalio „Positivus“ prisistatymas. Įdomiomis butaforinėmis dekoracijomis išmargintoje scenoje klausiau indie grupės Less Acrobats iš Izraelio bei trumpai nugirdau esto Mick Pedaja ambientą, prieš jo koncertą vienas maskvietis prasitarė, kad Rygoje žada atidaryti vinilo plokštelių fabriką. Ten pat vėliau pasirodė latvių “I Love You Records” mylima ir mums karštai rekomenduota grupė Židrūns, kurios pasirodymo metu nevalingai išsitraukiau ausų kamštukus – nuo scenos ritosi galinga banga energingų elektrinių gitaros rifų, sudėtingų bosinės gitaros pasažų ir latviškų tekstų scream‘as. Klausytojai stovėjo pakilę nuo kino teatro kėdžių ir pritariamai lingavo galva, nes sėdėti, skambant tokiai muzikai, tiesiog nepadoru.
Toliau sekė keturi koncertai skirtingose Talino rusų teatro salėse. Tiek belgų ir estų jungtinis projektas Estbel, tiek ir baltarusiai Shaman Jungle puikiai tiktų “Mėnuo Juodaragyje”, o pastarieji dar nustebino originaliu albumo leidybos sprendimu – savo muziką įrašė ir platina medžio formos USB rakte.
Atsipalaidavimui nuo dažniausiai garsios muzikos puikiai tiko latvės Elizabeta Lāce akustiškai meditaciniai arfos garsai, o tamsesnės elektronikos mėgėjams turėtų patikti rusai IVATU.
Tuo tarpu soul, disco ir funk muzikos vakarėlių organizatoriai ,,Estonian Funk Embassy‘‘ šiemet vėl kvietė į išskirtinę ,,Erinevate Tubade Klubi‘‘ vietą – keturaukščio blokinio pastato, į kurį iš išorės žvelgiant tikėtumeisi viduje rasti vien senolių ir kačių gvardiją, viršutiniame aukšte įsikūrusi stilinga susitikimų ir darbo erdvė. 20 minučių atstovėjus eilėje vis labiau vėstančioje lauko temperatūroje, drąsiai, o vėliau – desperatiškai, mojuojant visus Sezamo vartus Taline atveriančiu delegato pasu abejingai į gyvenimo tolius žiūrinčiam apsauginiui, kuris tik linkteli, atseit pasas gražus, bet laukti vistiek teks, įspūdis patekus į “Erinevate Tubade Klubi” tik sustiprėja. Palikus sunkius paltus rūbinėje, o kojas išlaisvinus iš batų (viduje galima judėti tik su šlepetėmis) oficialiai tampi klubo dalimi – kilimai, žalia gyvų augalų siena, milžiniškos odinės sofos, vintažinė gėjų erotikos knyga moterų tualete (,,ak, kodėl ne vyrų?‘‘ – išgirstu iš gailiai atsidususio homoseksualaus svečio už nugaros), 60-metį perkopęs pražilęs DJ, į mikrofoną šaukiantis ,,I‘m a white man in the black room‘‘ ir vengrų funk atstovai ,,Kéknyúl’’, ką tik pabaigę savo pasirodymą. Gaila, juos pavyko išgirsti tik akustiškai atliekant vieną dainą dienos metu, tačiau vokalisto charizma, balso tembras (maniera ir diapozonu artimas Jamiroquai), valdymas ir dainos groove’as, kartu su balsais pritariančia pučiamųjų sekcija užnugary, paliko įspūdį gerai susigrojusios, atsipalaidavusios ir profesionalios komandos.
Showcase festivaliuose dauguma grupių klausytojui sudominti ir parodyti ką sugeba teturi pusvalandį. Kartais žinoma apsispręsti užtenka ir kelių minučių. „Kultuuriklubi Kelm“ klubo antrajame aukšte grojusiems lietuviams Deeper Upper pavyko šansą išnaudoti maksimaliai – sausakimšoje salėje bisui buvo bandomi kviesti ir antrąsyk. Na, o festivalį puikiai užbaigė naktinis Black Daniels repas „Sinilind“ klube. Jo dar nebuvo tekę girdėt, nors, pasirodo, jau net keletą kartų koncertavo Lietuvoje. Žemų dažnių kupini jo prodiuserio Shield instrumentalai, jungiantys hip-hop ir drum‘n‘bass stilius patys judino kojas, o afrikiečių kilmės dano Black Daniels bei jo kolegės MC Alvarado repavimas abejingų šokių aikštelėje nepaliko. Pasirodymą Black Daniels baigė nulipęs nuo scenos ir kūrinį atlikdamas publikos apsuptyje. Kaip tą patį vakarą savo renginį pristatė mūsiškiai hip-hop scenos korifėjai: „Tiems kas nieko nebijo“. Tiko ir čia. “Early morning yawning, I ain‘t got no sleep, I‘ve been raving since last week“.
———-
Festivalio metu teko sutikti melomanų iš Australijos, Amerikos, Vokietijos ir D. Britanijos, į Estiją užsukusių vien dėl šio renginio – per 9 gyvavimo metus TMW ryškiai išaugo ir išsiplėtė, pateisindamas savo vardą jau ir už Europos ribų. O mes džiaugiamės, kad visa tai vyksta taip arti mūsų.
Internete:
Komentarai