kOREkcija: valstietiškos sutartinės ar korporatyvinis rokenrolas? Renkuosi tylą

Alkoholizmą Lietuvoje nieko nenustebinant galima įvardinti kaip rimtą socialinę problemą, tačiau nematau galimybių palaikyti nė vienos iš dviejų, šiuo metu ryškiausiai matomų susipriešinusių pusių. Nuo pagirių neišgelbės nei etnokultūrine ezoterika apsėsti, lino drobulėmis apsikarstę konservatyvūs valdantieji, nei su alkoholio gamyba ar prekyba susiję verslai, metę didžiausius išteklius savo interesų gynybai.

Verygos ir ko siūlomi sprendimai mena JAV vykdytą prohibicijos politiką, kai infantiliai buvo tikimasi, kad visuomenė paprasčiausiai nustos gerti ir visiems laikams užmirš kaip skamba sudaužtos putojančio gėrimo taurės. Išmokta pamoka – pasirodė, kad puikiai organizuotas kriminalines struktūras pažaboti sudėtinga, o juodoji rinka visad noriai pasiruošusi pakasyti ten, kur piliečiai negali pasikasyti legaliai.

Valstiečių siūlomi sprendimai ne ką gudresni, nes kova su alkoholizmu reikalauja kompleksiškesnių, labiau apgalvotų sprendimų bei įvairesnių priemonių, ne tiesmukų draudimų, alkoholio kultūros bei vartojimo stigmatizavimo ir paniekos alkoholizmu sergantiems asmenims.

Alkoholizmas visuomenėje dalinai reflektuoja socialines problemas – skurdą, nedarbą, susvetimėjimą, pilietinio solidarumo nebuvimą, psichikos sveikatos sistemos krizę – jos nepranyks gydant jų simptomus, lygiai kaip nepasveiksta džiovininkai, kosulį besigydantys pertusinu.

Nekyla daug abejonių, kad nepamatuoti prekybos ribojimai skaudžiai atsilieptų viešiems renginiams, nes mūsų kultūroje, kaip ir daugelyje kitų, jie neatskiriami nuo alkoholio vartojimo ir tai nebūtinai problematiška, nes didžioji dalis publikos vis dėlto mėgaujasi atsakingai.

Tačiau yra kita medalio pusė. Verslai, uždirbantys iš alkoholio, visiškai nėra suinteresuoti socialinėmis problemomis. Vienintelis jų interesas – parduoti kuo daugiau alkoholio. Ir kelia šleikštulį, kai tai ciniškai pakuojama į blizgantį popierių, bepozuojant atsidavusiais laisvės kovotojais.

Vienas klasikinių itin sėkmingos rinkodaros kampanijos pavyzdžių: JAV, kai moterims rūkyti dar nebuvo socialiai priimtina, cigaretė, masinės reklamos pagalba, pasitelkus Laisvės statulos vaizdus, buvo sulyginta su laisvės fakelu, o rūkanti moteris paversta pačios laisvės personifikacija.

Ir šiandien, kaip jau standartinė viešosios komunikacijos praktika, laisvė pirkti skiestą “Kalnapilį” už 3 eurus PR agentūrų rėminama kaip fundamentali pasirinkimo teisė, o kova už šio pasirinkimo galimybę patetiškai sulyginama su Sąjūdžio kova už valstybės nepriklausomybę.

Tuo tarpu Laisvosios rinkos instituto klapčiukai, klaidingai interpretuodami nepilnus duomenis(1), „kaltę“ už visą šurmulį mėgina suversti skurdžiausiems provincijų gyventojams. Besdami pirštu mekena – „bauskite juos, ne mus, mes normalūs žmonės, vidurinės klasės profesionalai, niekuo neprasikaltome, juk alkoholizmas – varguolių liga“.

Galiausiai, “Švyturio” PR agentūra, pasinaudodama alkoholio pramonei palankia anti-drug isterija, teisina dehumanizuojančius naktinių klubų reidus, kuriuose kaukėti pareigūnai su automatais įrodinėja, kiek vertas jų šūkis „ginti, saugoti, padėti“ ir siūlo, kad alkoholis yra puikus ginklas kare su narkotikais(2), nepaisant to, kad jis, pagal žalos ir priklausomybės potencialą, tupi toje pačioje kategorijoje su vadinamais stipriaisiais narkotikais(3).

Tuomet, vėlgi, eilinį kartą, linksmybėms pasibaigus, visi kolektyviai gūžčioja pečiais ir stebisi emigracija, savižudybėmis. Išdidžiai džiaugiamės būdami #šiaurėseuropa. Gyvenimas tęsiasi.