Žaidimas gyvenimais “Žalioje pievelėje” Visagine

Pamenu, labai didžiavausi aptikęs Lietuvos pavadinimą 1988-ųjų leidimo Gineso pasaulio rekordų knygoje, kurią mama parvežė iš… Indijos. Atsiverčiu ir pageltusiame popieriuje randu tą asketišką paminėjimą: “The largest single nuclear reactor is the 1,450-MW (net) reactor at Ignalina station, Lithuania, USSR, put on full power in Jan 1984”. Tuo metu kilusio Sąjūdžio judėjimo vienas tikslų buvo uždaryti šitą monstrą. Vėliau tai tapo būtina stojimo į ES sąlyga. Šiandien elektrinė iš didžiausio elektros gamintojo virto į didžiausią vartotoją… tuo pačiu “suvartojusią” ir specialiai jai pastatyto Visagino gyventojus.

Sutapimas ar ne, rusiškos (nes likęs pasaulis švenčia dieną prieš) Pergalės dieną, gegužės 9-ąją, Visagino kultūros centre įvyko spektaklio „Žalia pievelė“ premjera. Tai – pirmasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinis spektaklis, kai istorijas teatro scenoje pasakoja ne aktoriai, o jas išgyvenę žmonės. „Žalioje pievelėje“ savo pasakojimais dalijasi dešimt vienaip ar kitaip su Visaginu ir atomine elektrine susijusių žmonių. Visaginiečiai spektaklyje cituoja išsamius politikų sveikinimus, o šiandien gyvena spengiančioje tyloje – akivaizdus įrodymas, kad mūsų valstybė dar labai jauna, kad mūsų politika dar labai nestabili, kad Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos, todėl spaudoje visas dėmesys nukreipiamas į „žvaigždžių“ gyvenimą, maistą, rūbų stilių, o kuo gyvena politikų sužalotos bendruomenės, niekam neįdomu. Tiksliau, neturime toliaregiškos valstybės politikos.

„Žalios pievelės“ kūrėjai yra Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner, scenografė – Paulė Bocullaitė, kostiumų dailininkė – Inga Skripka, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis. Gegužės 19 dieną įvyks šio spektaklio premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.

„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko, tik žalia pievelė. Šiandien oficialiai skelbiami elektrinės uždarymo metai – 2038-ieji. Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje. Ką jie išgyvena, ardydami tai, ką statė? Kokia miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi nuolat blaškomi tarp besikeičiančių politinių prioritetų ir direktyvų? Ką apskritai reiškia tokio objekto uždarymas ir kokie jo ilgalaikiai padariniai Visaginui, Lietuvai, pasauliui?

„Žalioje pievelėje“ – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai. Savo rankomis statę elektrinę ir miestą, atvykę į jį Nepriklausomybės laikais arba jame užaugę. Inžinieriai, teisininkai, apsaugos darbuotojai, menininkai, moksleiviai. Abejojantys Visagino ateitimi arba ja tikintys. Vienas tokių mūsų šiandieninis pašnekovas, vienas spektaklio aktorių Dmitrijus Marčenko.

Ignalinos atominės elektrinės statybos - foto: AE archyvas

Tavo tėvai atvažiavo iš Pripetės Ukrainoje, pats gimei Visagine, kai miestas dar vadinosi Sniečkus? Kokie pirmieji vaikystės atsiminimai išplaukia?

Viskas teisingai, tėvai ten kurį laiką dirbo: tėvas montavo antrąjį (Černobylio – ore.lt past.) bloką, mama nuo nulio statė radijo gamyklą “Jupiter”. Apie 1980-uosius jie persikraustė į Sniečkų… nors iš tikrųjų tuo metu pačio miesto dar nebuvo. Tik dalis mikrorajono ir vaikų darželis vidury miško. Visi gyveno netoliese statybininkų miestelyje vagonėliuose.

Iki 1994-ųjų mažai ką prisimenu, labiau įsiminė kelionės pas artimuosius į Ukrainą. Atsimenu, perestroikos laikais pakeitė miesto pavadinimą, o šiaip… Sovietinės parduotuvėlės, žanro klasika – didžiagabaritinės pardavėjos už prekystalio, didžiulės senos svarstyklės (ant jų mėgdavo užkabinti magnetus, kad netiksliai rodytų), vasarą gatvėse – giros ir pieno cisternos… Dar buvo tokios mažos užeigos “Vanduo ir sultys”, ten buvo užburiantys aparatai, kurie sukosi ratu ir plovė stiklines. Sulčių skonio neatsimenu, tačiau kažkokia nostalgija išliko. Taip pat įsiminė veidrodinės “vaikų pasaulio” lubos – beje, tai geriau nei saugumo kameros, nes iš vieno rakurso matosi visa parduotuvė).

Bobulės pardavinėdavo semkes laikraščių tūtelėse, berods, 5-10 kapeikų kainuodavo (buvo toks mitas, kad negalima iš jų pirkti, nes jos tose saulėgrąžose kojas šildo).

Žmonės gatvėse sveikinosi su kiekvienu sutiktu, dabar irgi… Bet greičiau todėl, kad dvigubai mažiau žmonių liko. Daug svečių užeidavo, dainuodavo virtuvėje, pyragus valgė :) Neatsimenu, kad būtų kažkas panašaus per paskutiniuosius 15 metų. Durų niekas nerakindavo.

Dažnai grupėmis eidavom į žygius, asmeniškai pažįstu visus užkietėjusius žygeivius iš pirmųjų miesto statybininkų. Tiesa, jie jau ne taip lengvai juda… vis dėl to amžius. Jaunimas dabar tęsia šią tradiciją, nes Aukštaitijos kraštas turtingas miškais ir ežerais.

Būdami vaikais visur žaidėme, bėgiojome, landžiojome, žiemą užpildavo ant kalnelių ledą ir kaip tik mes nuo jų nesileisdavome – snouborderių festivaliai Prancūzijos Alpėse tik pavydėtų. Kiemai susitelkdavo, jei kas nors mesdavo iššūkį, šiandien juokinga prisiminti… beje, katinai panašiai savo santykius aiškindavosi :)

Salonai su žaidimų priedėliais ir videokasečių nuoma. Čia audringai vystėsi kompiuterizacija ir internetas. Aš nuo 1996-ųjų, kai tik pamačiau, iškart sėdau ant elektronikos ir iki šiol nepaleidžia.

Turbūt pats pirmasis ir ryškiausias prisiminimas – mano vyresnės sesers pasirodymas sporto mokykloje, kaip ją apdovanojo ir daug žmonių buvo aplink (turbūt buvo jaudinanti akimirka, todėl atsimenu). Po to mane irgi į akrobatiką užrašė. Man buvo 5-eri. Oi, tie tempimo pratimai šeštadienio rytais.

Visaginas buvo mažas utopinis Sovietų Sąjungos modelis, kur suvažiavo įvairių tautybių žmonės. Kaip jie sugyveno tavo pasaulyje?

Aš čia gimiau ir man tai buvo normalu. Visiškai nesvarbu, iš kur tu, tautybės nevaidino jokio vaidmens. Bet štai jei kas nors kur nors išvažiuodavo – apsikabindavome ir verkdavome. Išlydėdavo visas kiemas.

Pasakojai, kad kurį laiką gyvenai Italijoje, kur dalyvavai gatvės cirko veikloje, vaidinai klouną. Papasakok, kaip visa tai nutiko?

Gatvės teatrų festivalyje “Mozaika” Vilniuje susipažinau su kolektyvu “Feniks” iš Maskvos. Jame buvo dvi puikios merginos, vėliau tapusios beveik giminėmis – administratorė Nataša Griniova ir režisierė Klima (Evgenija Klimova). Nuostabi istorija, bet jei trumpai, trise išvažiavome į Florenciją pabandyti uždarbiauti gatvėje. Netrukus, kovo 27-ąją, Teatro dienos proga, nusprendėm įkurti savo kolektyvą “Pololo”. Toks pavadinimas buvo įrašytas į festivalio programą (neatsimenu, ar “Našestvije”, ar “Kubana”).

Pavadinimą neegzistuojančiam kolektyvui sugalvojo nuostabus žmogus ir organizatorius Andrejus Kliukinas. Dėl visa ko. Merginos įsiminė ir pasiūlė pasinaudoti. Paskambinome Andrejui, jis davė sutikimą. Pasirodė, kad tai buvo likimo pirštas, nes Andrejus įrašė mus kaip rezidentus į savo naują projektą – “Dikaja Miata”. Na, ir prasidėjo. Užsakymai, gastrolės…

Pas esi IT specialistas, bet iš pradžių tapai klounu, dabar – aktoriumi teatre. Visada buvai linkęs prie meno?

Manau, kad menas yra visame kame ir dažnai stengiuosi jį rasti ir pritaikyti, atrodytų, ne visai kūrybiniuose užsiėmimuose. Gali būti, mane vaikystėje įtakojo Rytų išmintis: filmai apie kovos menus, įvairūs išminčiai, budistai ir pan. Ir apskritai, beveik visi artimieji vienaip ar kitaip susiję su menu. Sąmoningame amžiuje prisimenu mamą, kai ji susidomėjo floristika ir fitodizainu. Sesuo visą laiką kažką veikdavo ir man tai labai patiko. Senelis labai kietai tapė. Nerodydavo paveikslų, kol jie nebūdavo visiškai baigti. Jo namuose Ukrainoje pusė Tretjakovo galerijos kabėjo.

Aš taip pat, tai dizainu užsiimu, tai muzika, tai dar kuo nors. Mėgstu judėjimą, ypač kokybišką :)

Tavo draugas nusprendė išvažiuoti į Grenlandiją, o tu pasilikai Visagine. Nebuvo minčių ieškoti savęs jei ne užsienyje, tai bent jau Vilniuje ar Kaune?

Jis vis dėlto neišvažiavo, sakė, kad ten – žmonės-veltiniai :)

Minčių buvo, yra ir bus. Stengiuosi nesėdėti vienoje vietoje, ieškau nuotykių ir naujų pažinčių, istorijų, patirčių, ištranzuoju ir pasimetu kituose miestuose, gerdamas vietinę pasaulėžiūrą.

Ne kartą gyvenau ir dirbau Vilniuje. Ir dabar dažnai važiuoju į tą pusę darbo reikalais. Šis kryptis tiek nuvažinėta, kad galvoje net išsitrynė atstumas. Man tai, kaip nueiti į parduotuvę duonos – nuvažiuoti į Vilnių ar tą patį Kauną. Turėjau planų išvažiuoti, tačiau kol kas nusprendžiau palaukti ir likau Visagine. Užsiimu daugiau žemiškais reikalais – šeima, be to, ir “Žalios pievelės” premjera ant nosies.

Kalbama, kad viena Visagino problemų – monoindustrinė visuomenė, tampriai susijusi su atomine elektrine. Kaip pasikeitė miestas po sprendimo uždaryti IAE?

Manau, daugeliui žmonių buvo skaudu matyti, kaip jų miestas, jų visa pašėlusiose statybose praleista jaunystė ritasi į niekur. Man pačiam miestas pasikeitė po Sovietų Sąjungos griūties. Iš pradžių vyko naujos statybos, viskas vystėsi, o paskui viskas sustojo, buvo išplėšta ir nunyko. Viskas dar buvo gana ramu, kol dirbo elektrinė, nes nuo jos priklausė visas miestas. Dauguma namų pastatyti negalvojant apie šilumos sąnaudas, nes energijos buvo su kaupu. Sustabdė. Tarsi smūgis į kepenis. Ekonomiško šildymo alternatyvų nėra. Normalaus darbo, kad užtektų padengti užgriuvusius komunalinius mokesčius, nėra. Prasidėjo abejotini renovacijos projektai, dalis išlaidų buvo padalinta gyventojams. Prasidėjo žmonių nutekėjimas. O čia dar šalyje pradėjo diržus veržtis. Bendrai, liūdnas vaizdas…

Kaip manai, kokios veiklos kryptys galėtų išgelbėti miestą ir kompensuotų pagrindinio Visagino “generatoriaus” praradimą? Išoriškai miestas man primena Druskininkus – panašus miestas miške prie ežero, tačiau Visagine nėra kurortinės infrastruktūros, netgi pagrindinį viešbutį planuojama uždaryti…

Šia tema galima ilgai galvoti. Manau, galima padaryti bet ką, gerai pagalvojus ir suplanavus.

Ar tiki galimu “žalios pievelės” scenarijumi? Ar įmanoma visiškai atsikratyti atominės praeities? Kaip suprantu, visi jau suprato, kad švarios “pievelės” nebus, greičiau – “rudasis laukas”…

Seku įvairius mokslinius tyrimus, norėtųsi tikėti, kad pasaulinė ekonomika leis sugalvoti geresnius ir efektyvesnius radioaktyvių atliekų tvarkymo sprendimus. Kad žmonės, darantys sprendimus, ras naują kelią, jei toks bus. Deja, kol kas mano draugai, susiję su radiologija, apie tai kalba skeptiškai.

Ką naujo sužinojai dirbdamas su spektaklio “Žalios pievelės” komanda? Galbūt atsiskleidė nauji požiūrio į gimtąjį miestą rakursai?

Sužinojau kitų nuomonių apie elektrinės uždarymą, apie atominių objektų saugumą. Pajutau, kaip jaučiasi žmonės, kurie statė šitą “vaikelį”. Taaip, pamačiau miestą naujomis spalvomis, kaip jį mato atvažiavusieji. Miglotas vaizdas išryškėjo. Jis nuostabus! Supratau, kad istorija prasideda nuo pirmosios dienos. Mažuose miesteliuose įpratome, kad visus pažįsti arba esi matęs. Komandoje sutikau naujų nuostabių žmonių su savo ne mažiau įdomiomis istorijomis. Tai įkvepia.

Koks tavo asmeninis santykis su Lietuva? Daug kas sako, kad Visagino gyventojai buvo savotiškame burbule, kol staiga tapo nepriklausomos valstybės piliečiais. Galbūt dalyvavimas spektaklyje padėjo pasijusti dalimi kažko didesnio, ne vien savo miesto?

Myliu mūsų Lietuvą kaip vietą. Tačiau viskas, kas susiję su politika… Jau netgi nebejuokinga. Linkiu jai išminties ir klestėjimo. O kol kas mėgaujuosi saulėtekiais ir saulėlydžiais. Visaginas, be abejo, burbulas ir informacine prasme ir šiaip savo problemomis. Ir kažkodėl susidariusią situaciją bandoma spręsti pagal bendrą šalies situaciją. Tikiuosi, spektaklis sukels atgarsį, privers susimąstyti, o ateityje žmonės bus protingesni ir nekartos praeities klaidų. Juk tokių istorijų kaip Visagino jau daugiau nei pakankamai.

Jei reikėtų išrinkti Visagino garso takelį, ką pasirinktum? Kokią muziką pats mėgsti?

Man patinka visa gera muzika. Beveik visose kryptyse galima atrasti kažką nuostabaus. Sunkoka pasirinkti, man miestas asocijuojasi su įvairiais gabalais. Galbūt šiuo metu pasirinkčiau Alinos Orlovos (beje, taip pat kilusios iš Visagino – ore.lt past.) ir SunSay kūrinį “Home”.