Kino kūrėjas Mikas Žukauskas džiaugiasi likęs už kadro

Pernai režisierius Mikas Žukauskas virtualioje erdvėje užklausė, kokių turime pasikartojančių įpročių, iškrentančių už normalumo ribų. Taip Sheep Got Waxed klipo “Forro” kūrėjas pradėjo lipdyti ultra pedantišką personažą, kurį vėliau puikiai įkūnijo aktorius Rytis Saladžius. Nuo pat studijų Mikas susijęs su kinu: režisuoja, filmuoja ir montuoja TV laidas, dokumentinius filmus, klipus, dirba kino festivaliuose, dėsto įvairiuose kursuose. IMDb teigia, kad šiuo metu M.Žukauskas montuoja Aistės Žegulytės dokumentiką „Apie žmones, žvėris ir daiktus“.

Mikui Žukauskui neskambina Sel‘as prašydamas sukurti klipą. Užtat lyg mintis perskaitę Sheep Got Waxed‘ai pasisiūlė bendrai kolaboracijai ir praėjusių metų pabaigoje buvo pristatytas pirmasis tiek grupei, tiek Mikui vaizdo klipas “Forro”. Festivalio “Kino pavasaris” muzikinių klipų konkurse šis trumpojo kino esė buvo apdovanotas už geriausio muzikinio klipo debiutą. Kiek anksčiau, 2012-aisiais, režisierius kartu su kolege Gintare Valevičiūte buvo apdovanoti svarbiausiu Lietuvos kino apdovanojimu „Sidabrine gerve“ – už geriausią lietuvišką trumpametražį dokumentinį filmą „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“. Dar po kelių metų Mikas debiutavo teatre su spektakliu ,,Tiktaktika“ Vilniaus teatre „Lėlė“.

Mikas Žukauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė TV ir kino režisūros bei vaizdo montavimo studijas, šiuo metu aktyviai dirba kine ir pokalbio metu pasakoja apie režisavimą, įtakas bei klipo kūrimo užkulsius.

Kaip atrodo tavo diena?

Visos dienos labai skirtingos, nėra gerai, norėčiau, kad būtų pastoviau. O prasideda nuo šuns išvedimo į lauką, po to dažniausiai einu dirbti prie kompo, pavalgau, aišku. Dažnai turiu tokių taip vadinamų kavos svečių, kuriuos, kad ir kiek esu užimtas, stengiuosi visada priimti. Jų ypač padaugėja pavasarį, tada kieme galima pasėdėt ir pabendraut, tuo pačiu atsitraukt nuo darbų. O šiaip nieko ypatingo, jokių ritualų neturiu.

Kaip įstojai į LMTA? Seniai žinojai, kad nori būti režisieriumi?

Tokios kaip svajonės niekada neturėjau. Nemėgau filmų žiūrėt ir dabar negaliu pasakyt, kad man tai labai patiktų. Tiesiog nesu žiūrėjimo maniakas. O tapau paprastai – lankiau tokią teatro studiją “Elementorius” ant Tauro kalno, kurią įkurė V. Karalienė, o vėliau perėmė Gediminas Storpirštis. Man visai gerai sekėsi, tada galvojau, kad būsiu aktorius, vienu metu jau buvau pasirengęs stoti į aktorinį. Bet supratau, kad geras šioje srityje nebūsiu, mano fizionomija nėra universali ir tinkanti daugiau charakteriniams vaidmenims. Supratau, kad noriu būt susijęs su scena ir visais šitais reikalas, bet likti už kadro. Taip įstojau į režisūrą. Tikrai gerai, kad ne aktorinis. Tai va, tada pradėjau mokytis ir atsirado toks kaip ir gyvenimo mokytojas, režisierius Juozas Javaitis, kuriam aš labai už daug ką esu dėkingas. Jis mane jau antram kurse pakvietė į televiziją daryt laidą bei labai pasitikėjo. Man, 20-mečiui, davė visišką laisvę.

Kokia tai buvo laida?

Savaitinė laida “Laiko portretai” apie menininkus, LTV2 kanale (dabar – LRT Kultūra). Tuomet, kaip tik į Lietuvą atvažiavo Adolfas Mekas, Jono Meko brolis. Javaitis man sako: “čia tavo tema, tau patinka eksperimentinis kinas, padaryk laidą”. Buvo toks šokas, bet tai yra gero mokytojo bruožas, kai tavim pasitiki ir įmeta į tokias situacijas. Nors tada neįsivaizdavau nuo ko pradėti, pusvalandžio trukmės laida nacionalinėje televizijoje, kosmosas atrodė. Tiesa, ne vienas viską dariau, su kolege Virginija Vareikyte. Sugalvojau, kad noriu pats viską nufilmuoti, nors iki tol buvau laikęs tik buitinę kamerą rankose. Nuėjom į televiziją, davė profesionalią kamerą su krūva mygtukų, skyrė komandiruotę su viešbučiu Klaipėdoje. Papuolėm į tokią balą ir reikėjo kažkaip suktis. Nufilmavom, sumontavom tą laidą ir keletą dienų prieš eterį Juozas Javaitis, kuris buvo laidos prodiuseris, atėjo pasižiūrėti, ką čia mes padarėm. Žiūrėjo susikaupęs ir po to pasakė: “Fantastika, super, visiškai nereali laida!” Taip prasidėjo, toliau daugiau laidų darėm ir įsisukom į tuos reikalus. Labai svarbu pradžioje turėti kokį vyresnį “brolį”, kaip Juozas man buvo, iš kurio daug išmokau. Jis buvo labai geras mokytojas, visada siekė, kad mes jį pralenktumėm, nebandydamas savų tiesų įsūdyti.

Kokios kino režisierių įtakos, srovės, reiškiniai, studijų metais, ar vėliau, paveikė tavo dabartinę kūrybą?

Tuo metu kai įstojau, buvo du metai intensyvaus vartojimo – knygų, muzikos, filmų. Pamenu, pradžioje nuėjęs į filmoteką visai nesigaudžiau kine, nežinojau jokių pavardžių, tik Felinį, Tarkovskį ir dar kelias. Rinkausi pagal pavadinimus, žiūriu filmas “Ghost dog the way of the samurai”, na galvoju, šitą paimsiu, dar tokį Ettore Scola radau “Balius” (Le Bal). Tai tas Jim‘o Jarmusch‘o “Ghost dog” buvo mano pirmasis filmas įstojus į akademiją. Lyg ir atsitiktinumas, bet Jim‘as Jarmusch‘as mane stipriai įtakojo, labiau senesni jo darbai, pavyzdžiui “Patersonas” (naujausias J.Jarmusch filmas – ore past.) man nelabai patiko. Dabar apskritai yra totalus kino rodymo perteklius, kiekvieną dieną gali pamatyti ką nors naujo, o tada, kai įstojau, 2005 metais nebuvo beveik nieko, tik “Kino pavasaris”, keli festivaliai ir viskas. Tuomet sugalvojom akademijoje padaryti kino klubą, ką patys rasdavom, tą ir rodydavom. Atsimenu, tai buvo pirmieji interneto atsisiuntimai, dar net torrent‘ų nebuvo. Pavyzdžiui, atradom Bela Tarr‘ą, kurio iki tol pats girdėjęs nebuvo ir tik vėliau jo banga užėjo. Dar toks dokumentalistas Peter Watkins, kurio čia taip pat niekas nežinojo, labai didelę įtaką padarė Sergey Loznitsa. Tada su vienu draugu jautėmės, tarsi mes pirmi juos atradom.

Koks paskutinis geras filmas, kurį matei?

“Kino pavasaryje” šiek tiek žiūrėjau, buvo toks indų filmas “Sexy Durga”, labai keistas. Mažo biudžeto, labai man patiko. Dar vienas įdomus buvo, tačiau nebeprisimenu pavadinimo, Konge vyko veiksmas. Bet pats apskritai labai mažai žiūriu, nes yra daug darbų. Tad jei atsiranda laisvo laiko stengiuosi jau į ekraną nebespoksot, geriau į koncertą nueit, ar pakeliaut.

Ką šiuo metu skaitai?

Europos istoriją. Kai baigiau studijas, buvo taip intertiška, kažką dariau, chaltūrinau. Tai dabar toks laikotarpis, man trisdešimt ir aš viską, regis, pradedu iš naujo. Skaitau tą Europos istoriją, nuo pirmo žmogaus atkeliavusio, nuo nulio, nes pasidarė įdomu, kaip viskas susiklostė. Mes daug nesusimąstom, iš kur tautos atėjo, kaip finougrai susiformavo ir kodėl jiems priklausantys estai ir suomiai šalia, o vengrai kažkur vidury Europos. Kai pradedi domėtis, kaip kalbos, vietovardžiai sudaryti, daug labiau supranti apie dabartį. Šiuo metu skaitydamas apie Senovės Graikiją, išmokau naujų dalykų, ko anksčiau nežinojau, pavyzdžiui, graikų filosofų teiginiai yra Amerikos konstitucijoje, vienas jų skamba maždaug taip: nesibodėkime mirties ir sunkumų bei džiaukimės gyvenimu.

Grįžtant prie akademijos institucijos, bakalaurą baigei 2009-aisiais, po kelių metų petraukos tęsei magistratūros montažo studijas. Ar matai skirtumus tarp savo kartos ir jaunesnės, kurie tik dabar baiginėja? Ar jų pažiūros, teminiai laukai jau kitokie?

Manau, apskritai, mūsiškis buvo lūžio kursas. Tai – vienas stipriausių iš paskutinių 20-ies metų režisierių kursų. Vien dabar “Kino Pavasaryje” įvyko Andriaus Blaževičiaus premjera “Šventasis”, kurį labai rekomenduoju, geras, stiprus filmas kokio seniai Lietuvoje nebuvo. Taip pat Lina Lužytė, rudenį filmą išleido, dar kiti du kursiokai dabar pilnametražius darys. Taip pat, keli kolegos, ir aš tame tarpe, dokumentinių padarėm, tokių mažesnių darbų. Iš mano kurso 8 ar 9 žmonės aktyviai dirba kine.

Kiek jūsų iš viso buvo?

14, bet ir tie likę profesionaliai dirba pagal specialybę, dalis į televiziją išėjo. Mūsų kursas buvo toks lūžis, nežinau, kodėl taip atsitiko, gal dėl laikotarpio įvyko toks kartų kaitos taškas. Ir mes uždavėm nemažai tono. Iki tol, pavyzdžiui, būdavo tokia taisyklė, kad jei du režisieriai iš kurso daro filmus, tai jau neblogai. Iš vyresnių kartų, kurie buvo prieš mus, su kinu aktyviai dirba Kristina Buožytė, Ignas Miškinis, Jūratė Samuliuonytė, kiti – reklamoj daugiau. O kas ten skiriasi nežinau. Jei nuvažiuoji į užsienio festivalį, neatrodom mes taip jau beviltiškai kitų mokyklų kontekste. Man atrodo, kažkas Lietuvoje tuoj labai pasikeis, jaunesni negu mūsų kursai ateina su kitokiu požiūriu. Į ateitį žiūriu pozityviai.

Kaip prasidėjo darbai su Sheep Got Waxed?

Aš šiaip seniai svajojau padaryti klipą, tai buvo vienas tokių darbų, kurį norėjau pabandyti. Vis galvojau, gal siūlytis kažkam, tačiau buvo tik keli atlikėjai, tap kurių ir Sheep Got Waxed, kuriems norėjau kurti. Negalėčiau filmuoti klipo grupei, kuri man nepatinka. Aišku, galima formaliai dirbti, padaryčiau, jei reikėtų. Pavyzdžiui, dariau vieną dokumentinį filmą apie onkologinius ligonius. Gavau pasiūlymą iš šalies, nors gyvenime pats tokios temos nesiimčiau. Bet priėmiau tai kaip iššūkį, ar aš, kaip profesionalas, sugebu bet kokią temą atskleisti filmu. Dabar tas darbas man nelabai patinka, bet iš esmės pavyko. O grįžtant prie Sheep‘ų, norėjau daryt klipą, bet niekam taip ir nepasisiūliau. Vieną vasaros dieną man paskambino Paulius Vaškas iš grupės, klausdamas, ar norėčiau jiems klipą susukti ir aš vienareikšmiškai sutikau. Jie galvojo, kad mes paprasčiau viską atliksim, sako, gal tu iš youtubo surinktum vaizdų ir pamontuotum ką nors. Bet aš buvau tos nuomonės, jog jei daryt, tai normaliai ir, regis, mums pavyko tuo klipu sukurti kažkokį savo vaibą.

Sheep Got Waxed muzika instrumentinė, be konkrečios siužeto linijos. Kaip atsirado naratyvas klipui ir kas jį konstravo?

Pirmiausia jie iš albumo išsirinko kūrinį, jų nuomone labiausiai naratyvinį, o prie idėjos priėjom bendrai. Aš daug klausiau tos muzikos ir tada kalbėjomės, nors labai abstraktūs tie pokalbiai buvo, sunku su Sheep’ais konstruktyviai šnekėt, pajaust labiau reikia. Klausdavau jų, kaip įsivaizduoja kas klipe bus, o jie : nu, žmogus eina. O kur jis eina? Tiesiog eina. Tada labiau perėmiau visą vystymą ir siūliau jiems idėjas, kad bendrą kompromisą pasiekt, tik labai nenorėjau kažko primest. Temą galvojau, kas man tuo metu buvo įdomu – normalumas, nenormalumas, klaida. Viskas vis labiau racionalu tampa, visos sistemos veikia, bet vis tiek kažkokių klaidų pasitaiko, kurios tampa verte. Mačiau O.Koršunovas daro spektaklį apie normalumo fašizmą. Normalumas tapo nebepakeliamas, viskas tapo normalu. Taip paprastai ir kilo idėja. Žinojau, jog klipas turėtų atrodyti kaip trumpametražis filmas, o ne koks padrikų vaizdų rinkinys, būtų tema, problema ir jausmas. Ir kad tiktų su muzika, o tą visai sunku buvo surasti. Pirma sumontuota versija grupei nelabai patiko. Klipas trunka 3.40 min., bet aš jį literally montavau diena iš dienos beveik tris savaites. Šiaip ilgai darau dalykus, nors nesijaučiu pedantas, bet norisi maksimaliai išspaust.

Ar sunkiai išeini iš filmavimo aikštelės ir nusimeti režisieriaus rolę?

Ne, aš apskritai gyvenime ganėtinai minkštas, gal todėl man geriau su draugais dirbti. Jei mane įmestų į Holivudą, ten būčiau suvalgytas turbūt. Yra toks Wim‘as Wenders‘as, kuris sėkmingai kuria filmus Europoje. Vienu metu jį M.Scorsese pakvietė į Holivudą, kur Wenders‘as statė filmą, bet jo taip ir neužbaigė, ta mašina jį sulaužė tiesiog. Iš viso, man atrodo, žmogus pats prisišauki tam tikrus dalykus, kaip pačiam su Sheep Got Waxed įvyko. Būna, kas nors pasako, jog pavydi, nes įdomų darbą dirbu. Bet tu pats kreipi, dalykai tave susiranda. Nepaskambina man Sel‘as dėl klipo. Nors ir jam gal visai ir įdomų būtų padaryt.