kOREkcija: gyvūnų teisės – įteisintas nežmogiškumas

Tikrąjį, esminį <…> moralinį egzaminą žmonija laiko prieš tuos, kurie atiduoti jos globai: prieš gyvūnus. Čia žmoniją ir ištiko didžiausias krachas, svarbiausias, visi kiti tiktai papildė jį.

Milan Kundera

Visgi, savo svarstymą apie gyvūnų teises norėjau pradėti nuo kitos citatos… Theodoras W. Adorno neva yra sakęs: „Auschwitzas prasideda tada, kai, žiūrėdami į skerdyklą, sakome: „Tai tiesiog gyvuliai“.“ Gal ir jūs esate girdėję šią frazę, mat ji gana žinoma, atrodo…

Tiesa, atidžiau paieškojus, nesunku suvokti, jog tai visiškas fake‘as. Panaši Adorno mintis, kuri, atrodo, „turima omeny“, yra ta, jog pogromų prielaida glūdi akimirkoje, kai mirtinai sužeistas gyvūnas pažiūri žmogui į akis, į ką žmogus reaguoja, atmesdamas sentimentus, tardamas: „Tai viso labo tik gyvūnas“. Ši idėja, pasak Adorno, vėl ir vėl iškyla, vykstant nusikaltimams prieš žmones: būtina išmesti aukas už žmonijos ribų („Minima moralia“, 68 tezė).

Manau, nesunku suprasti, jog mintis visiškai kitokia. Svarbiausias skirtumas, manau, yra kad „skerdyklą“ netikroje citatoje tikrojoje pakeičia sužeistas gyvūnas (nenurodoma, kad žmogaus sužeistas). Aišku, Adorno iš tikrųjų kalba apie perskyros žmogus/gyvūnas etinę svarbą ir naudojimąsi ja, tačiau pateisinant žiaurumus prieš žmones. Beje, jis viltingai užsimena, kad žmogui nebūdinga iki galo tuo pasiteisinimu patikėti net gyvūno atveju.

Tačiau, geriau pamąsčius, – iš tiesų, tam, kad įvyktų Holokaustas ar bet koks tokio masto organizuotas žmonių naikinimas, buvo reikalingas metodas, kuris prieš tai buvo išbandytas su gyvūnais. Svarbiausia, pasižiūrėjus į biopolitines technikas (eugenika, koncentracijos stovykla, eksperimentai), kurias žmonėms taikė naciai, matosi, kad tai technikos, iš pradžių taikytos gyvūnams. Šiuo atveju, moksliniam metodui skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno, kaip objektų, seniai buvo nunykęs. Tereikia politinio sprendimo ir teisė prisitaiko prie mokslo.

Eksperimentavimas su gyvūnais remiasi jų panašumu su žmogumi. Fermose auginami gyvūnai, iš gyvo, svetimo objekto paversti tam tikra gamybos įmone, aišku, mums atrodo kažkas radikaliai kitokio, negu mes, laisvi individai. Su žmonėmis taip nesielgiama ir toks elgesys niekada nerastų pateisinimo – taip mums norisi manyti… Tačiau būtent nacių ir kitų režimų elgesys su žmonėmis, jų požiūris į žmogų yra visiškai tas pat, kas daroma su gyvūnais fermose.

Šiuo atveju, svarbu suprasti, kad tai, kam mes šiuo metu tyliai pritariame (tuo, kad vartojame ir tylime), – nežmoniškas gyvūnų išnaudojimas fermose, gyvūnų pavertimas medžiaga, iš kurios gaminami žmogui reikalingi produktai (visiškai ne tas pat, kas buvo medžioklė ar ūkininkavimas tūkstančius metų) – potencialiai gali būti bet kada pritaikytas žmonėms. Net jei mes norime tikėti, kad žmogus skiriasi nuo gyvūno, biopolitika, kaip teigė Michelis Foucault, sukelia „žmogaus sugyvulinimą“. Ji ribojama tik mokslo pažangos. Ir būtent fermose mokslas parodo, ką sugeba.

Tad, gyvūnai eina pirma. Išbandę būdus manipuliuoti gyvybe ir naikinti su gyvūnais, žmonės pritaiko juos žmonėms. Šie dažniausiai prieš tai perkvalifikuojami į ne-žmones.

Kokia yra alternatyva, paklausite jūs? Be abejo, peršasi kita debatų apie gyvūnus pusė: veganizmas, gyvūnų teisės, Peterio Singerio kvietimas kovoti su „specieism“ (rūšizmas), analogiška koncepcija „rasizmui“ ir „seksizmui“.

Iš pradžių aptarsiu veganus.

Vienas dalykas, kuris krinta į akis, skaitant, kaip jie patys apibūdina save bei savo veiklą (pavyzdžiui interviu Ore.Lt), yra aiškiai matomas faktas, kad veganizmas yra skirtas viduriniosios klasės atstovams/ėms ir hipsteriams. Būtent tokia yra tikslinė visos jų propagandos (vartoju šį terminą visiškai be neigiamų konotacijų) auditorija.

Jaunieji profesionalai, norintys pamaloninti savo ego ir „įsitraukti“ į kažką visaapimančio, kažką didingo, yra kviečiami rinktis šį madingą gyvenimo būdą. Slavojus Žižekas pastebi, kad reakcija „reikia kažką daryti“ į globalinį atšilimą yra ne ką mažiau beprasmiška ir bergdžia, negu tiesiog neigimas. Tai nepaliečia problemos šaltinio – kapitalizmo; panašiai kalbėjo ir Guy Debord‘as savo tekste „Serganti planeta“ (1971 m.).

Kita vertus, ši reakcija, kad „reikia kažką daryti“, nelieka nepastebėta korporacijų ir verslių individų. Štai, paskaičius minėtą interviu, į akis krenta ir tai, kad toks awareness („gyvūnai kenčia“, „klimato kaita“, „reikia pradėti nuo savęs“) yra pagrindas pasipelnyti. Rekrūtavus hipsterius, kurie trokšta „bendravimo“ ir „dvasingumo“ bei, aišku, „kažką daryti“, galima padaryti visai neprastą verslą. Tai įrodo, kad neoliberalizmas pasiekė fundamentalią pergalę – net jo oponentai perima jo sintaksę. Jie nebegali kitaip mąstyti.

Antras dalykas, vertas dėmesio, kalbant apie veganizmą, yra jo panašumas į kalvinizmą ar jo atšaką puritonizmą. Noras aprėpti visą žmogaus gyvenimą ir įvesti griežtą takoskyra tarp „godly“ ir „ungodly“, yra būdingas tiek puritonams, tiek veganams. Tai yra troškimas pasiekti privataus ir viešo sąjungą.

Kaip ir puritonai, veganai bando užgrobti pačią „mėsos nevalgymo“ kategoriją ir jaustis vieninteliais teisėtais tokio elgesio manifestuotojais; jie atmeta vegetarus, kurie „daro daugiau žalos, negu mėsėdžiai“, kaip puritonai mano, kad liuteronai yra nepakankamai protestantiški. Šis modernusis „kalvinizmas“ sukuria naują tikslinę rinką ir siekia tokį dalyką, kaip „mėsos nevalgymas“ paversti ne šiaip svarbiu žmogaus asmenybės vertinimo kriterijumi, bet ir priskyrimo jų tarpui rodikliu, pozicija „už gyvūnus“ yra uzurpuojama kaip „veganų pozicija“.

Metodiškumas (viso gyvenimo pajungimas metodui), kuris, sutapimas ar ne, puikiai padeda vystant verslą, užtikrina tiek puritonams, tiek veganams tiek moralinį pasitenkinimą bei righteousness jausmą, tiek finansinę naudą.

Savo priešininkus tokie žmonės nedviprasmiškai įvertina klasistiniais terminais: oponuojantis veganizmui veganams yra „barbaras“ ir „varguolis“.

Galiausiai, nedera pamiršti, kad dauguma šių žmonių yra nepasiruošę kažko paaukoti, ne, jie aiškina, kad jų gyvenimo būdas yra „sveikas“ ir t.t. Taigi, mąsto utilitaristiškai, orientuodamiesi į naudą. Jei jiems reikėtų rinktis poziciją „už gyvūnus“, žinant, kad tai tikrai pakenks sveikatai, manau, dauguma rastų daugybę pasiteisinimų, kodėl jos nepasirinktų… Tačiau savo savanaudišką mitybos pasirinkimą (kuriame, savaime suprantama, nėra nieko smerktino) jie vis vien pateikia kaip etinį. Iš vienos pusės, jie reikalauja, kad visi, kas nevalgo mėsos, būtų veganai, iš kitos pusės, patys teisina savo pasirinkimą tuo, kad tai naudinga.

Arba… jie, visgi, patys ne iki galo tiki savo pasirinkimo teisingumu, todėl bando jį pateisinti. Ir valgo „sojų mėsą“ bei geria „sojų pieną“.

Jausmas, kad yra progresyvūs, veganams teikia pasididžiavimą, kad kiti bus priversti (jei ne barbarai ir ne varguoliai) elgtis taip pat. Panašiai Laisvos visuomenės institutas aiškina, kad turėti šeimą yra sveika, o būti gėjumi – nesveika… Tačiau koks malonumas plaukti pasroviui?

Jau net neverta ir kalbėti apie tai, kad „žaliavalgiai“ (raw vegan) atstovauja visiškai medijuotą, nuo technikos priklausomą gyvybės formą, dingus elektrai tokie žmonės nebegalėtų funkcionuoti, o jų poreikis visus metus valgyti vaisius iš tolimų kraštų akivaizdžiai kenkia gamtai. (Kita vertus, mėsėdžiai neturėtų džiaugtis, mėsos jie vis vien beveik nevalgo – jie valgo, žino tik genetikai ir chemikai.)

Gyvūnų teisės, kita vertus, remiasi tokiomis prielaidomis, kaip kad principinė žmogaus lygybė gyvūnui, skiriant ne „žmones“ ir „gyvūnus“, o „human persons“ ir „non-human persons“ (angl. k. „žmogiški asmenys“ ir „nežmogiški asmenys“). Tačiau svarbiausia tai, kad pagrindas, dėl ko jų šalininkai atsisako žudyti gyvūnus maistui, yra tai, kad gyvūnai jaučia skausmą. Tą ypač pabrėžia utilitaristai, tokie kaip Singeris.

Jis atmeta minėtą savanaudiškumą, kaip motyvą atsisakyti mėsos, ir siūlo aiškiai etinį pasirinkimą. Šis pasirinkimas numato, kad gyvūnams būtų pripažįstami interesai ir jie laikomi tikslais savaime, o ne priemonėmis. Svarbiausia Singerio mintis yra ta, jog žmonės turi nustoti teikti pirmenybę savo rūšies atstovams, t.y., žmonėms, kai susikerta jų ir gyvūnų interesai, panašiai, kaip nebeteikiame pirmenybės baltaodžiams prieš juodaodžius.

Nors Singeris teisingai teigia, kad tokios savybės, kaip intelektas, genai ir t.t. nėra tinkamas pagrindas lygybei (nes nauji duomenys gali jį empiriškai paneigti), tokiu pagrindu jis laiko galimybę patirti kančią. Tačiau juk ne visos gyvybės formos jaučia skausmą, o dėl daugumos mes neturime pakankamai duomenų. Kaip su jomis? Kyla klausimas, ar, juos žalodamas, žmogus neparodo intencijos kankinti? Kita vertus, kriterijumi pasirinkus intelektą, „dirbtinis intelektas“ į teises pretenduotų dar logiškiau, negu gyvūnai, kriterijumi pasirinkus skausmo jutimą.

Kaip teigia Nida Vasiliauskaitė, atskaitos tašku pasirinkus skausmą, gyvūnų teisės pakeičia pačią žmogaus teisių sampratą (kuri, aišku, pati yra problematiška). Žmogus redukuojamas iki „jaučiančio“ ir „gyvo“, jam nebesant subjektu. Tad, čia grįžtame prie Thomo Hobbeso idėjos, kad žmonės yra lygūs, nes visi vienodai pajėgūs vienas kitą nužudyti. Dabar – nes visi pajėgūs gyventi. Singeris su pasididžiavimu praneša, kad mūsų skausmo, malonumo, lytinio susijaudinimo reakcijos nesiskiria nuo nekalbančių gyvulių reakcijų.

Gyvūnų teisės nepakelia gyvūnų į teisinį lygmenį, o veikiau nuleidžia žmones vienu laipteliu žemiau. Toks yra praktinis šių diskusijų rezultatas. Jei kriterijus būti laikomam asmeniu yra skausmo jutimas, mažiausias bendras vardiklis, tai pats buvimas asmeniu tampa miglota koncepcija. Ar mus tikrai sieja skausmas? Koks tai bendrumas? Tačiau, pasirinkus ne-žmogišką kriterijų, vis vien santykis išlieka asimetriškas: sprendžia viena pusė.

Žmoguje moderni valstybė mato ne asmenybę, o valdysenos objektą. Politika išnyksta, nes nebėra asmens autonomijos ir autentiško veiksmo. Viską galima prognozuoti, statistiškai apskaičiuoti bet kokio elgesio tikimybę ir tvarkyti duomenis, pamirštant, kad tai žmonės.

Gyvūnų teisių ideologija, ironiškai, prie to prisideda. Aišku, ne „gyvūnų teisės“ sukelia žmogaus sugyvulinimą, o atvirkščiai. Mokslas jau traktuoja žmogų kaip gyvūną, todėl dabar filosofija bando tai suvokti.

Jei atsisakoma matyti skirtumo tarp karvės fermoje ir žmogaus, tai nebūtinai reiškia, jog karvė bus išlaisvinta iš baisių sąlygų, kurioms dabar yra žmonių pasmerkta, o kad nelieka jokio barjero žmogui netaikyti tokių pat standartų.

Aišku, gyvūnų teisės reiškia bandymą išeiti, kaip jų proponentai tikina, iš antropocentrizmo – nustoti laikyti žmogų visa ko matu. Šis noras yra veidmainiškas, nes tai žmonės sprendžia, kaip traktuoti gyvybę Žemėje. Jie gali tikinti, kad vertina žolę ir karves lygiai taip pat, kaip žmones, laikydami save vien tik dalimi gamtos, kurią baudėmės valdyti, tačiau tą sako jie ir jie nusprendžia nuo šiol galvoti kitaip. Tikindami, jog nelaiko savęs svarbesniais už kitas gyvybės formas, žmonės meluoja, nes pats jų bandymas apie tai mąstyti, nedalyvaujant gyvūnams, yra antropocentrizmas.

Ši pozicija – dar vienas būdas atmesti politiką: viskas, kas buvo, tėra niekingas antropocentrizmas, laikas judėti pirmyn, nebesivaržyti galvoti apie žmogaus ir gyvūnų hibridus ir nebesijausti subjektu, spręsti viską globaliniu mastu, kur ekologizmas atstovauja kelią į priekį, o visi jo priešininkai – kelią atgal. Čia ideologijų laikai baigėsi, prasideda pasaulio gelbėjimas.

Ironiška, tačiau ir vadinamoji „pro-life“ stovykla žmogų traktuoja vien kaip gyvą ir jaučiantį, visiškai nekreipdama dėmesio į žmogaus asmenybę. Seniai baigėsi „kūno marinimo“ laikai, dabar kūnas, o ypač lytiškumas – dėmesio centre. Nevaidinkite asmenybių, o maukitės kelnes ir sijonus, ponai ir ponios.

Taip, visi jaučiame skausmą, turime kūną, tačiau juk turime ne vien tai. Ne tai daro mus asmenimis. Kas taip rūpinasi skausmo kiekio matavimu? Aha, tie, kas užsiima kankinimais. Kažkaip baugu.

Gyvūnai gyvūnų teisių nereikalauja. Keista, kad žmonių noras atsisakyti viešpatauti gamtoje kilo tuo metu, kai žmonės turi galimybę beveik visiškai kontroliuoti gyvybę, ir pajėgia 8 kartus sunaikinti Žemę atominėmis bombomis. Visiškai nebelikus gamtos, žmonės susizgribo, kad nesiskiria nuo gyvūnų. Tačiau tai ne gyvūnai turi atomines bombas ir manipuliuoja genais, todėl toks noras neprisiimti atsakomybės yra veidmainiškas.

Taip pat, žmogus gailisi gyvūnų, kai yra protingas ir yra ne-gyvūnas, gamtoje taip nebūna; gyvūnų teisių šalininkų skelbiama žmogaus ir gyvūno lygybė nebūtinai reiškia, kad žmogus, nebebūdamas žmoniškas, bus geras gyvūnams ir rūpinsis aplinka. Juk kriterijus būti laikomam asmeniu bus skausmas, kuris yra gyvuliškas.

Tikrasis noro pakeisti „teisių“ ir „buvimo asmeniu“ (personhood) sąvoką objektas yra ne gyvūnas, o žmogus. Gyvūnus pavertus medžiaga, atėjo laikas tą padaryti su žmonėmis, mano valdžia. Žmonės nebeturės laisvės, nes, kartu su gyvūnais, bus įkalinti būtinybėje. Daugiau jiems nebus skirta. Gyvūnų teisės yra koncepcija, kuri pakeis žmogaus teises. Alternatyva gyvūnų teisėms – ne gyvūnų išnaudojimas, o žmoniškas elgesys.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”