“Šerkšno” aktoriai: “Sunkiausia suprasti, kad viskas paprasta”

Ugnimi žėruojančios Maidano padangos, kinematografiški Donecko oro uosto griaučiai, abiejų konfilkto pusių kuriami mitai ir kuriam laikui sutelktas pasaulio dėmesys pastaruoju metu užleidžia vietą pasakojimams apie turistines keliones po Ukrainą. Ukrainos rytuose vykstantis karas jau tapo kasdienybe ir į pirmus puslapius patenka nebent pasiekęs didesnį žuvusiųjų skaičių. Tačiau visa tai turės ilgalaikį povekį dar bent kelioms kartoms. Moraliniai ir fiziniai randai ilgam primins apie kažkieno surežisuotą konfliktą.
Kartu su 30-ies žmonių komanda, Šarūnas Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos.

Rugpjūčio 18-ąją įvyks vieno originaliausių Lietuvos kino režisierių Šarūno Barto filmo “Šerkšnas” (“Frost”) premjera. Apie karo Ukrainoje poveikį pasakojančioje juostoje vaidina Prancūzijos kino ikona Vanessa Paradis bei garsus lenkų aktorius Andrzej Chyra. Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai – antrakursė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorė Lyja Maknavičiūtė ir teatro režisierius Mantas Jančiauskas.

„Šerkšno“ centre atsiduria Rokas (Mantas Jančiauskas) ir Inga (Lyja Maknavičiūtė), užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje. Jie avantiūriškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.

Iki “Šerkšno” apie jus, bent jau kino kontekste, nieko negirdėjome. Ką veikėte?

Lyja Maknavičiūtė: Daug mokiausi. Grojau smuiku ir fortepijonu 12 metų Čiurlionio menų mokykloje nuostabios mokytojos I. Gylytės klasėje. Prisipažinsiu, tai tikrai buvo vienas iš kokybiškiausių ir įdomiausių mano gyvenimo laikotarpių. Domėjausi renginiais. Išskirčiau „Čiurlioniukų“ operą. Ji buvo statyta pačių „čiurlioniukų“ 12-oje klasėje. Operoje atlikau pagrindinį vaidmenį.

Mantas Jančiauskas: Iki tol man labiau pažįstamas teatro pasaulis, studijuoju ir dirbu kaip teatro režisierius.

Kaip atsidūrėte “Šerkšno” filmavimo aikštelėje?

L.M.: Praėjau gan didelį konkursą. Tiksliai nežinau. Žinau tiek, kad buvo nemažai kandidatų.

M.J.: Iš tiesų tai daug dalykų įvyko iki atsiduriant filmavimo aikštelėje. Visų pirma, keletą metų dalyvavau kastinge, kurio pirminė idėja buvo visai kitokia. Filmuoti istorinį filmą pagal romaną „Dovydo akmuo“. Taigi buvo renkamas kastingas tam filmui arba tiksliau tariant to filmo treileriui. Jį padarėme ir tąkart pirmą kartą susipažinau su Šarūnu ir su jo darbu filmavimo aikštelėje. Po šio treilerio (po kelerių metų) Šarūnas nusprendė filmuoti “Šerkšną”, taigi aš jau buvau atrinktas.

Daugelis, spėju ir jūs, visų pirma, aktoriaus profesiją įsivaizduoja kaip romantišką galimybę viename gyvenime išgyventi daug skirtingų gyvenimų. Kokie jūsų įspūdžiai po debiuto pirmojoje savo juostoje?

L.M.: Buvo gera filmuotis, bet tuo pačiu ir sudėtinga. Tai nėra grojimas smuiku uždaroje patalpoje. Patį režisierių lyginčiau su orkestro dirigentu. Man rūpi, kuo galiu jam padėti. Filmuojantis svarbu tas pats pirmas kartas, tikrumas.

M.J.: Ši juosta man – ne pirma. Filmavausi pas prancūzų režisierę Bojena Horockovą. Ten buvo pirmas ilgesnio metro debiutas. Kas galvoja, kad tai romantiška, tai labai klysta. Niekada negalvojau, kad tai romantiška profesija, romantiška galbūt tiems, kas su ja nebuvo susidūręs. Susidūrus su šia profesija supranti, kad tai alinantis darbas ir nuolatinis ieškojimas. Bent jau „ Šerkšno“ atveju nekūrėme jokių charakterių tradicine prasme – nesidėliojome aplinkybių, nemąstėme arba tiksliau sakant neleidome sau mąstyti apie tokius dalykus, kaip tas personažas galėtų jaustis, veikti, vertinti aplinką, save. Tradicine prasme tai yra personažo dėlionė, puzlė. Ji gali būti stipresnė, silpnesnė, tačiau iš šių faktorių sukuriamas personažas. Šiuo atveju labiau buvome, gaudėme akimirkas, kuriose atsidurdavome. Iš to susidėjo nauja tikrovė, bet tai nebuvo charakteris.

„Nekuriu filmų vien tam, kad padidėtų mano žiūrovų ratas. Tokiu atveju reikėtų filmą iki maksimumo paprastinti. O tai man nebūtų įdomu“, – sako Bartas. Kas jums asmeniškai buvo sunkiausia “Šerkšno” kūrimo procese?

L.M.: Būti susikaupusiam, laikyti dėmesį, nemirksėti, neliesti veido rankomis. Pats tas faktas, kad viskas, ką aš darau, yra filmuojama – sudėtingas.

M.J.: Sunkiausia buvo suprasti, kada viskas labai paprasta.

Man visada rūpėjo klausimas: kaip aktoriai sugeba “įeiti” ir “išeiti” iš vaidmens. Juk aktorius išgyvena visą emocijų paletę – kas padeda išlaikyti sveiką protą ir nepasimesti tarp realių ir kino “gyvenimų”?

L.M.: Manau, kūryba ir vertybės. Dėmesio rato sutelkimas į kažką visiškai priešingo tam, ką darau aikštelėje. Be abejo, yra ir šeima. Šiaip aktorius, nežinau. Bet bent jau man atrodo, kad visada yra scenoje ar aikštelėje esi netoli išprotėjimo ribos.

M.J.: Man atrodo, stereotipas, kad aktoriams labai sudėtinga išeiti iš savo vaidmenų, kad jie juos persekioja, kol, galų gale, pereina į tam tikrą šizofrenišką lygį ir galbūt čia netoli jau slypi diagnozė. Žinoma, yra tokių atvejų, kai aktoriai įninka į kažką taip, kad negali iš to išeiti, tačiau, manau, laiko klausimas, kada tai dings. Juk turi aiškų atskaitos tašką. Kamera pradeda savo darbą, kamera pabaigia savo darbą. Scenos atveju prasideda repeticija ir baigiasi repeticija. Po repeticijos labiau paskęsti refleksijose, bet ne personaže, kurį darai.

Ar pasikeitė jūsų požiūris į įvykius Ukrainoje po šios filmavimo patirties?

L.M.: Drąsiai galiu sakyt, kad ne visai. Mokykloje skaičiau apie milijonus žuvusiųjų, bet, kiek pamenu, man daug jie nieko nereiškė. Kai nuvažiavau į Ukrainą, pradžioje nesupratau pačios situacijos. Neįvardijau, kas man yra karas. Išmokau negailėt savęs kai kuriais atvejais, nes yra daug blogiau gyvenančių žmonių nei aš. Ir šiaip keliaujant turi turėti motyvacijos ir kartu palaikyti draugą, kad ir kaip sunku būtų.

M.J.: Turėjau susidaręs nuomonę apie įvykius Ukrainoje, tačiau ji buvo teorinė. Suvokiau karą kaip spekuliacią tam tikrais dalykais, mirtimis, pozicijomis ir t.t. Tačiau susidūręs su karu realiai, supranti, kad tai kur kas paprasčiau. Turiu omeny, kai pabendrauji su kareiviais arba su šalia fronto gyvenančiais žmonėmis. Jiems tai – kasdienybė, jie nekuria mitų apie tai. Mitai kuriami toliau nuo karštų taškų ir tai daroma pritaikant kiekvienai valstybei atskirai. Vienaip karą Ukrainoje įsivaizduoja prancūzai, kitaip tą patį karą įsivaizduoja lenkai.

Š.Bartas garsėja savo reiklumu aktoriams, kai kuriuos tai sužlugdo, kai kuriuos – padaro stipresniais. Kaip po darbo su šiu režisieriumi jaučiatės jūs?

L.M.: Jaučiuosi padariusi tiek, kiek galėjau geriausiai.

M.J.: Labai gerai. Iki filmavimo mylėjau jį, per filmavimą buvo kažkas priešingo, po filmavimo vėl myliu. Paprasta.

Darbo metu susidūrėte su žinomais aktoriais Vanessa Paradis ir Andrzejumi Chyra. Kokie įspūdžiai?

L.M.: Jaučiausi dar pakankamai gerai, aišku, įsimylėjau tuos du aktorius.

M.J.: Labai dažnas klausimas. Su Andrzejumi tapome labai artimi, artima kraujo grupė. Tas iškart pasijautė aikštelėje. Su Vanesa irgi neblogai, tik jos kraujas mėlynesnis.

Ar muzika gali būti priemonė ruošiantis vienam ar kitam vaidmeniui? Jei taip, kas galėtų skambėti “Šerkšno” kūrimo metu?

L.M.: Šiaip man tai trukdo susikaupt, bet kai kam tai gali būt kaip priemonė.

M.J.: Tiesą pasakius, muzika buvo vienas geriausių draugų filmavimo metu. Klausiausi jos iki filmavimų, klausiausi jos po filmavimų. Tai labai geras būdas susikaupti ir patalpinti save į kitokį pajautimo lygį. Išlipti iš buities. Ką dažnai tekdavo padaryti per „Šerkšno“ filmavimus. Ji tarsi pereinamas tiltas tarp šio ir ano pasaulių.

Kokie pastarojo meto filmai įsiminė jums dėl vienos ar kitos priežasties?

L.M.: Gal “Le Grande Belezza” gražiai pastatytas. Daug filmų nežiūriu.

M.J.: Įsiminė neseniai žiūrėtas filmas taip pat apie karą: „Idi į smotri“ , dokumentinis filmas apie Jozefą Boysą, įsiminė “Wild Tales”.

Galbūt jau sulaukėte kvietimų dalyvauti kitose juostose?

L.M.: Dar ne, bet niekados negali žinot.

M.J.: Dar ne.

Internete:

luxboxfilms.com/frost

facebook.com/filmfrost