migloko instrukcijos visiems “Šventų ašarų” atvejams

Miglė Vilčiauskaitė arba migloko pirmąkart ryškiau atkreipė melomanų dėmesį 2009-aisiais, kai internete pasklido jos kūriniai “Spooky Love” ar “Neverk Kiyoko”. 2014 metais atlikėja išleido savo antrąjį albumą “Power Egg”, kurį gyvai pristatė su buvusiais grupės Foje nariais. Gruodžio 7 dieną, po dirbtinėmis VU planetariumo žvaigždėmis migloko pristatys savo naująjį įrašą “Sacred Tears”.

Apie save ji pasakoja: “gimiau jaunų meno studentų šeimoje, mano tėvas pradėjo kaip skulptorius, o mama kaip grafikė. Vėliau mano tėvai tapo plačiai žinomais menininkais ne tik Lietuvoje. Aš užaugau įkvepiančioje, spalvingoje ir chaotiškoje atmosferoje.

Užaugau Lietuvos sostinėje, Užupio gatvėse. Nuo pačios pradžios tėvai buvo vieni svarbiausių Užupio respublikos susikūrimo veikėjų. Mano tėvas yra Užupio Angelo ir Užupio Undinės autorius, o mama – Užupio Žemėlapio autorė. Savo vaikystę ir paauglystę leidau dideliame, įvairiausių meno sričių žmonių rate. Laisva atmosfera suteikė man galimybes daryti tai, ką noriu ir tapti tuom, kuo noriu būti.

Mano šeimos namai taip pat buvo ir muzikos namai. Pamenu, svetainėje turėjome muzikos grotuvą, garsiai grojantį Edit Piaf, Louis Armstrong, Joe Dassin, Tracy Chapman, John Lennon ir daug kitų. Nuo to ir pradėjau lavinti savo muzikinį skonį. Pirmus žingsnius į muziką žengiau, kai gavau pirmą kasetinį grotuvą. Spėju, kai buvau 5 ar 6 metų amžiaus. Taigi, mano mėgstamiausiu dalyku tapo įrašinėjimas į kasetes. Įrašinėdavau savo pačios sukurtą radijo laidą, joje atlikdama vedėjos, dainininkės, muzikantės, pokalbių viešnios ir reklaminių pauzių balso roles. Viską darydavau viena pati, tai buvo pati mėgstamiausia mano veikla. Po kiek laiko ėmiau kviestis draugus, kad parodyčiau, kokią stebuklingą įrašinėjimo dėžę turiu ir, žinoma, draugus prikalbindavau įrašyti ką nors kartu.Tėvam pastebėjus mano aistrą muzikai, ėmiau lankyti muzikos mokyklą.”

migloko plaukioja klasikinėmis džiazo, bliuzo, ritmenbliuzo srovėmis, pridėdama joms savito skambesio bei elektroninės muzikos garsų. Atlikėja pasakoja, kokiose situacijose geriausia išgirsti jos dainas, kas sukasi jos ausinėse ir apie Lietuvos bei Olandijos, kur migloko ieškojo savęs, skirtumus.

Ar turėjai kokį įsimintiną muzikos mokytoją, kuris prisidėjo prie to, kokia esi dabar? O gal visos gyvenimo patirtys yra mokykla?

Kai pradėjau mokytis čiurlionkėj, nuo pirmos klasės dainavau chore ir turėjau klepo mokytoją Stasę Baubinienę. Ji buvo nerealaus senumo jau kai mane mokė, gal aštuoniasdešimties ar panašiai. Pamenu ateidavo į pamokas šaltom ir drebančiom rankom, bet pianinu grodavo labai gerai. Stasė buvo labai griežta, keista ir man visada sakydavo, kad turiu gerą pojūtį muzikai. O aš labai tingėdavau mokytis, tuo metu pianinu nebūdavo įdomu groti. Dėl to mokytoja užpykdavo ant manęs ir tik likus kelioms dienoms iki egzaminų pradėdavau mokytis. Bet visada taip gaudavosi, kad išlaikydavau egzus aukščiausiais balais, o po jų Stasė verkdavo ir atnešdavo visokių šokoladukų. Pridovanodavo ir verkdavo. Todėl man ji ir yra įsimintina, nes labai tikėjo manimi ir mano muzikalumu.

Ir dar Sigitas Giedraitis iš Vilniaus kolegijos, su kuriuo turėjau labai ypatingą ryšį. Dabar jis jau iškeliavęs anapilin. Jis kažkaip suprato, ką aš jaučiu ir visą laiką labai palaikė.

Kokie yra tavo naujausi muzikiniai atradimai? Ką dabar klausai?

Va, visai neseniai atradau šitą kūrinį:

Man patinka gėlės, pamačiau šito klipo vaizdą, įsijungiau ir labai patiko. Dar visada klausau daug Hendrix‘o, čia kaip Biblija. Man jis yra genijus. Dabar dar vienas toks žmogelis atsirado, kuris man muziką siuntinėja, gerų gabalų vis numeta.

Kaip atrandi naują muziką?

Vis kažkas atsiunčia, tai per žmones daugiausiai sužinau, pati ne tiek daug ieškau. Nors mėgstu per youtubą klausytis muzikos ir rinktis pagal paveiksliukus. Labai mėgstu dancehall, house pastaruoju metu. Ir džiazą.

Ar tau būna, jog išgirsti ką nors ir tada repeat‘ini iki nepadoraus kiekio? Jei taip, tai kokie kūriniai buvo užsiloopinę ausinėse pastaruoju metu?

Aš apskritai esu maniakiška klausytoja. Gabalus, kurie man patinka galiu klausyti visą mėnesį ant repeat‘o.

Tavo boomboxas! Kokia jo atsiradimo istorija?

Pamačiau Madonnos klipe ir tada užsinorėjau, bet vis tam neprisiruošdavau. Kažkas čia atsitiko ir galvojau – viskas, reikia pagaliau tai padaryti. Suradau tokį žmogų, kuris savo namuose pardavinėja senas aparatūras, o ten net praeit neįmanoma, tokie tuneliukai, žiauriai aukštos lubos ir viskas apkrauta vinilais, boomboxais, vinilų grotuvais, kolonėlėm ir t. t. Toks crazy žmogelis, tai pas jį nusipirkau, susiremontavau ir nuo tada groju!

Kartais pasirodai ir su grupe, kitoks tada jausmas ant scenos?

Taip, su grupe kitaip. Bet iš tiesų, man labai patinka būti vienai scenoje. Arba aš, DJ ir šokėjai, čia išvis best combo. Dabar ieškau naujos grupės, dar labiau mąstau apie konceptą. Norėčiau žmones prijungti prie boomboxo ir kad tai nebūtų tradicinis sąstatas. Galbūt būtų keli gyvi instrumentai ir žmogaus su syntu, kad bosus galėtų groti, harmoniją, semplus. Tokia dabar yra mano idėja, bet dar kaupiuosi šitam, čia toks mano planas ateičiai.

Tai ir planetariume būsi viena su boomboxu?

Taip, tiesiog būsiu viena.

Esi minėjusi, jog tau norisi savo kūryba prabudinti klausytoją, priversti pasijausti gyvesniu. Kas tave pačią prabudina?

Mane prabudina mintis apie mirtį. Kai pagalvoju, kad aš mirsiu ir esu čia laikinai, o mano laikas palyginti su visatos laiku yra niekas. Aš neturiu laiko ir tiesiog darau, nes noriu viską suspėti, nugyventi taip, kaip noriu, iki kol numirsiu. Ta mirtis man kaip kažkoks variklis. Arba įsimyliu ką nors.

Kurį laiką buvai dingusi iš akiračio ir gyvenai Olandijoje. Kas paskatino grįžti į Lietuvą?

Išvažiavau į Olandiją ieškoti savęs ir apsispręsti, ar aš noriu kurti muziką, o gal apskritai menus daryti. Bet po to supratau, kad tai nesamonė, man nereikia nieko kito daugiau, tik muzikos, ir grįžau.

Koks yra Vilniaus kultūrinis klimatas tavo akimis?

Man atrodo, kad žiauriai fainai čia, daug ko vyksta. Kadangi Olandijoj viskas galima, yra visai kitoks žmonių suvokimas apie dalykus, o čia dar daug tabu. Pavyzdžiui, kai mokiausi Olandijoj, mano kursiokė vaikščiodavo su peršviečiama maikute ir aš matydavau jos nuogas krūtis. Ten tai būdavo visiškai normalu. Čia jei taip išeitum, būtų tragedija. O ten buvo jos toks style‘as ir visiems viskas yra dzin, ko man čia taip trūksta. Būna užsidedu ką nors crazy ir net mano šeima, būdami menininkai, sako – čia jau per keistai. O Olandijoj tu gali daryt ką nori, niekas nekreipia dėmesio. Nors eik su apatinėm kelnaitėm ant galvos.

Tai būti kitokiu Lietuvoje vis dar iššūkis?

Keičiasi ir čia, tik reikia to sulaukti. Nors neinu nuoga į sceną, bet savo požiūriu ir judėjimu irgi kažką keičiu. Aš turiu tos laisvės ir Lietuvoj nelabai pritapdavau anksčiau. Jei čia ką nors per garsiai pasakai ar per atvirai, žmonės sutrinka. Olandijoj aš visą laiką jaučiausi, jog niekas nebesiparina, aš galiu sakyti ką noriu ir visiems viskas okey. Bet dabar ir Lietuvoje atsiradę daug fainų žmonių, kurie būtent ir propoguoja tą laisvumą, atvirumą, natūralumą. Ir manau, kad turim judėti link to.

Kiek laiko brendo albumas “Sacred Tears?

Brandintas visai ilgai, aš jį gal apie metus jau įrašinėju. Taip labai lėtai, kadangi dar vaiką auginu, tai tokiais no rush tempukais. Vienas kūrinys yra iš anksčiau, jį perrašiau. Prieš tai buvo “Freedom bird“, o naujam albume bus “Childish memo. O visi kiti yra dabar sukurti, būtent per šio albumo etapą. Aš negaliu savęs sustabdyti, dabar dirbu ir prie dar kito, ateinančio albumo, nors dar šio neišleidau. Tiesiog negaliu sustoti kurti.

Ar albumo vizija keitėsi jo kūrimo proceso bei įrašu metu?

Labai keistai vyko, pasidariau tokį paveiksliuką, kad mano albumas vadinsis “Šventos ašaros, nes buvo toks etapas, o ta daina “Sacred tears” gimė dar po pusės metų. Neturėjau labai tikslios vizijos, tiesiog žinojau, jog tai bus “Šventos ašaros ir nedidelis albumas. Norėjau įrašyti 7 arba 8 kūrinius, yra 9. Albumas labai įvairus, diaugiacharakteristiškas. Pati šiuo metu linkstu į tokią elektroninę pusę, house‘ą, ir kuriu daugiau šokių muzikos. O kitas veidas yra bliuzo, kuris man yra labiau svarbus. Net kuriant šokių bytą, visada ir pradžių sukuriu bliuzą ir tada įdedu jį į elektroninius skambesius. Tuomet muzika gaunasi gyvesnė ir gilesnė.

Ar kas nors dar prisideda prie muzikines pusės kūrimo?

Darau pati studijoj, kartu su Artūru Bieliausku, kuris man įrašinėjo albumą. Aš atvarau ir sakau : susirandam tokį ir tokį bytą – susirandam, tada aš jį groju su midi ir kartu kuriam, išbandom viską. Jis man visokių idėjų duoda. Man labai patinka pačiai tokius dalykus darytis, aš nuo to kaifuoju. Tik procese jaučiu, kad dar ne viską žinau ir norėčiau praeiti kokius mastering class, elektroninės muzikos komponavimo kursus pas Somovą, reiks gal jam parašyt.

Kokioje situacijoje įsivaizduoji klausytoją, klausantį “Sacred Tears?

Labai įvairiose, galima net kiekvienam kūriniui apibūdinti tas situacijas :

Wild cat – būni jaukiai namuose, su chalatu, tvarkaisi, esi su savo mylimu žmogum, su kokiu vaikeliu ar tiesiog artimais žmonėms. Toks no rush rytas, geri kavą ar arbatą ir nieko nereikia veikti. Kremas, chalatas, šlapi plaukai. Arba esi vandenyje, kokioj džiakuzi plaukioji.

“Sand and hair” – toks žiauriai lėtas džiazas, jau prieš miegą, arba labai lėtas rytas, arba su cigarete, kas rūko turėtų labai patikt. Aš pati nerūkau, bet kai pradeu šitą gabalą klausyt, man net norisi traukti iš kišenės kokį cigariuką ir prisideginėt.

Sacred Tears – varai kažkur su mašina ir garsiai klausai.

“We are the dreams” – toks visiškai pagal ’20-ųjų džiazo standartus parašytas kūrinys, kurio klausant tinka lipti į Eifelio bokštą, su vynu vidury nakties arba klausyti per seną radiją.

Childish memo – išjudinantis vaikystės prisiminimus, jis turi tokio šėtoniškumo savyje. Tai yra apie mano vaikystės patirtis. Kai mane vaikai žiauriai užknisdavo mokykloj, nes iš manęs tyčiodavosi, dainuodavau tokią dainą, maždaug, nedrįskit daugiau iš manęs šaipytis. Sukūriau šitą gabalą, kai man buvo dvidešimt. Tik tada man atslūgo tie visi įžeidinėjimai.

Karvės daina – reikia šokti klube, arba klausyti garsiai mašinoj, arba šokti užsilipus ant buliaus-atrakciono.

Butterfly – daug kur tinka klausyti. Aš myliu Pink Floyd‘us, bet nebuvau klausius to albumo – “The Dark Side of the Moon“, bet matyt buvau jį girdėjus pas savo senelį, kuris irgi jų gerbėjas, tad gavosi toks panašaus vaibo gabalas.

Right one– naujausias gabalas, kurį įrašiau. Jis turėtų nuskambėti klubuose ir šiaip visur, dabar tai mano labai mėgstamas kūrinys. Toks truputį house‘as gavosi.

I Know it— žiauriai geras kur nors džiunglėse, electro-reggae festivalyje su daug neonų, susipinti daug daug kasyčių ir šokti taip sexy.

Internete:

facebook.com/migloko

youtube.com/channel