Creams antropoceno atgarsiai

Foto: Jenny Schäfer

[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]

Už kelių dienų išleidžiamas vokiečių Creams albumas “Olympia II”, o dar už kelių savaičių grupė jį pristatys Vilniuje ir Kaune. Metų sandūroje gavau žinutę: “mano vienas bičiulis vokietis, su kuriuo susipažinau DK, parašė, kad įrašė albumą ir darys turą, tame tarpe ir Baltics. Tikrai ne man vertinti jų muziką, tik galiu pasakyt, kad jų įkūrėjas tai tikras “noise” ir smagiai crazy bičas. Let me know, jei toptelės mintis, kur jie galėtu gitaras pabrazdinti Vilniuje.” Jau po pirmos perklausos atsirado noras nepaleisti šanso išgirsti Lietuvoje triukšmingą Creams roką, kokio Lietuvoje labai mažai. Atrodo, panašiai mąstė ir dar keli žmonės – beveik 20-ies koncertų ture vasario 26 d. numatyta Vilniuje “XI20″, o kovo 2 d. – Kaune “Lemmy”. Beliko tik parašyti grupės bosistui Yannic Schemion ir susitarti dėl interviu.

Viena “Olympia II” apžvalgų sako: Shoegaze įkvėpto post-punk gerbėjai, atkreipkite dėmesį į Leipcigą ir atraskite tai, ką sparčiai atranda vokiečiai – gali būti, kad jų kieme gimsta naujieji Ride ar The Foreign Resort. Ilgai neužtrunka suprasti, kodėl aplink šį trio auga sujudimas, ypač, kai jie išleidžia tokią įsimenančią dainą kaip “Let’s Go On With The Game”. Shoegaze’inės gitaros siekia žvaigždes, ritmai sukniedyti, o ne-šio-pasaulio vokalai – didingi. Kartu jie sukuria tai, kas skamba tarsi kelionė į tolimiausias galaktikas arba, jei taip labiau patinka, į sąmonės gelmes.”

Apie Creams nieko nežinome – pristatyk kas, kada, kodėl?

Creams yra trys vaikinai iš Leipcigo Vokietijoje. Maždaug prieš 10 metų pradėjome groti kartu kituose projektuose. Staiga atsirado Creams. Niekas nežino kodėl, tai nulėmė prigimtis.

Nustebino, kad Creams pavadinimas iki šiol nepanaudotas. Kaip jį pasirinkote?

Iš tikrųjų jis jau buvo panaudotas, tačiau nė viena tų grupių nebuvo sėkminga. Taigi, nusprendėme išnaudoti šansą ir suteikti pasisekimą, kurio jis nusipelnė. ’60-aisiais buvo grupė Cream, šį pavadinimą visada išmeta ieškant mūsų. Sugalvojome transformuoti Cream į XXI amžių pridėdami “s”, kad žmonės pagaliau baigtų klausytis Eric Clapton. Jei pažiūrėtum į ženklų kalbos abėcėlę, pamatytum, kad “s” yra maištaujanti raidė, tuo tarpu grietinėlė – greičiau jau paklusni. Kodėl kažkas turėtų būti paklusnus?

Olympia II” yra jūsų antrasis albumas, ar ne? Yra šiokių tokių skambesio pakitimų, palyginus su pirmuoju. Papasakok daugiau apie tai.

Pirmojo albumo skambesys yra labai grubus ir triukšmingas. Jame trūksta purvo. Įrašinėdami jį neužtrukome – viskas buvo padaryta per 4 dienas su mūsų draugais Fritz ir Joe iš White Wine. Tiesiog negalėjome sau leisti būti studijoje ilgiau. Vis dėlto rezultatas labai gerai atspindi mus tokius, kokie tuo metu buvome, kalbant ne vien tik apie skambesį. Būdamas studijoje sekiau kiekvieną Fritz ir Joe judesį ir visa tai įsisavinau.

Po albumo pristatymo turo mums liko šiek tiek pinigų, kuriuos nusprendėme investuoti į mikrofonus ir laidus, vietoje to, kad atiduotume viską įrašų studijai. “Olympia II” įrašėme ir sumiksavome patys, visas procesas užtruko apie 6 mėnesius. Turėjome neribotą laiką išbandyti skirtingus derinius, atrasti savo skambesį ir panašiai. Mano nuomone, naujasis įrašas vis dar triukšmingas, tačiau viskas apibrėžta, o skambesyje yra žymiai daugiau erdvės.

Kaip suprantu, esi vienas leiblo “Hidden Structures”, išleidusio naujų Creams albumą, veikėjų? Kokia šiandien nepriklausomų įrašų kompanijų padėtis Vokietijoje?

Kalbant teoriškai, dar niekada nebuvo taip lengva interneto dėka. Anot statistikos, lietuviai yra 5-oje mūsų klausytojų vietoje visame pasaulyje. Ar tai būtų įmanoma be interneto? Praktiškai viskas reikalauja daug sunkaus darbo, nes niekas niekur nelaukia grupės iš Vokietijos. Arba išvis – niekas nelaukia naujų grupių. Todėl darbas nepriklausomoje įrašų kompanijoje nėra labai spalvingas pažvelgus į užkulisius: laiškų rašymas, daiktų išsiuntimas, vėl laiškų rašymas, telefono skambučiai ir dar daugiau laiškų rašymo. Siekiant būti išgirstam. Iš tikrųjų, tai, visų pirma, laiškų rašymas. Telaimina Dievas internetą. 

Jūsų skambesys apibūdinamas kaip skirtas Built To Spill, Ride, The Cure, The Horrors gerbėjams. Kaip nupasakotum Creams skambesį neminint žinomų vardų ir žanrų apibrėžimų?

Šiuos palyginimus išgirdome iš kitų, kiekvienas mūsų muzikoje girdi skirtingus dalykus. Paskutiniame FFO (For Fans Of – Ore past.), kurį skaičiau, paminėti The Radio Dept. ir The Mary Onettes. Man tai patiko, tikrai mėgstu abi grupes, tačiau nematau tarp jų ryšio.

Man Creams skamba kaip antropoceno (naujojo „žmogaus amžiaus“, skaičiuojamo nuo XX a. vidurio, kai žmogaus veikla pradėjo daryti ženklią įtaką Žemės geologijai ir ekosistemai – Ore past.) atgarsiai, beje, tai yra ir viena naujojo įrašo temų. Tačiau jei reikėtų tai apibūdinti objektyviai: migloti vokalai, mirguliuojančios gitaros, griežtas bosas ir nepavargstantys būgnai. Su reverbu.

Dalinotės scena su įdomiais atlikėjais: Merchandise, Camera, Follakzoid, Ulrika Spacek ir kitais. Kas padarė didžiausią įspūdį?

Visada puiku dalintis scena su kitais atlikėjais, nesvarbu, ar žinomais, ar ne. Visada ko nors išmoksi, jei atidžiau pasižiūrėsi. Kartais koncertai, kurie man net nepatinka, būna labiausiai įkvepiantys.

Leipcigas žinomas dėl savo tamsaus gotikinio judėjimo. Kaip randate klausytojų savo labiau optimistiniam skambesiui?

Kadangi esame kilę ne iš Leipcigo, turėjome čia pradėti be jokių savo klausytojų. Dabar jų pamažu atsiranda, bet nemanau, kad daug jų ateina iš dark wave judėjimo. Kita vertus, niekada ypatingai ir nesistengėme auginti vietinių klausytojų. Nepaisant to, man pasirodė juokinga, kad mūsų skambesį pavadinai optimistiniu. Niekada apie tai negalvojau, bet galbūt esi teisus. Priešingai, mūsų, tiksliau, mano tekstai nėra labai optimistiniai. Nežinau, kas galėtų skatinti menininką kurti kažką optimistinio šiais laikais.

Po Vokietijų susijungimo Leipcigas tapo gana apleistu miestu, kuriame buvo daugybė tuščių pastatų. Kokia atmosfera šiandien? Kur nukreiptum atvykėlį, besidomintį muzika ir menais?

Vis dar yra vietų, kuriose gali pajusti tą klasikinę Leipcigo atmosferą, ypač miesto Rytuose. Viskas, žinoma, keičiasi, tačiau ten vis dar yra daug atvirų erdvių.

Svarbiausios vietos mums yra “@raum”, kur kuriame, repetuojame ir įrašinėjame ir “The New York Gallery”. Pastarąją vietą įkūrė mūsų gitaristas Henrikas ir jo draugė Sophie. Paskutiniais metais ji išsivystė į gerą erdvę, kurioje menininkai ir muzikantai gali išbandyti ką tik nori.

Internete:

creamscreams.net

facebook.com/creamscreams

soundcloud.com/creamscreams

instagram.com/officialcreams

[ENGLISH VERSION]

We know nothing about Creams. Introduce who, when, why?

Creams are three guys from Leipzig in Germany. We started to make music together about 10 years ago with other projects. Suddenly Creams occured. Nobody knows why, we were designated by the nature.

Surprised that Creams name was not taken yet. How did you choose this name?

Actually it was taken before, but not by any successful band. Hence we took the chance to give it the success it deserves, but it is still work in progress. There has been a band called Cream in the 60s, that always comes up when you are searching for us. So the idea was to transform Cream to the 21st century by adding the “s”, to make people stop listening to Eric Clapton. When you look at the manual alphabet you will realize that the “s” is a rebellious letter, while cream as such is rather obedient. Why should anyone be obedient?

Olympia II” is your second record, isn’t it? There are some changes in sound compare to the 1st one. Tell us more about it.

The sound of the first album is very rough and noisy. Little short of grunge. We didn’t spend much time on recording it, everything was done in 4 days with our friends Fritz and Joe of White Wine. We just couldn’t afford more days in the studio. But the result was reflecting us very well at the time, not only in terms of our sound. While we were in the studio I followed every step that Fritz and Joe did and soaked it all in. So after we played the tour for the album and had some money left, we decided to spend it on some microphones and cables instead of giving it to a studio for the next record. On “Olympia II” everything was recorded and mixed by ourselves and the whole process took like 6 months or so. In this way we had unlimited time to try out different settings, define our sound and so on. In my opinion the new record is still noisy, but everything is defined and has much more room in the sound.

As I understand, you are the man behind Hidden Structures label? What is the situation for indie labels in Germany nowadays?

In the abstract it is easy as never before thanks to the internet. According to our statistics Lithuanians take the fifth place of our top listeners worldwide. How would that be possible without the internet? In practice it is a lot of hard work, because nobody is waiting for a band from Germany anywhere. Or rather: Nobody is waiting for a new band at all. So running an indie label is not very glamorous behind the scenes: writing mails, dispatch things, writing more mails, making phone calls, writing even more mails. Trying to get heard. In fact it is writing mails first of all. God bless the internet.

Your sound is for fans of Built To Spill, Ride, The Cure, The Horrors. How would you describe Creams sound without known names and genres description?

These comparisons come from the outside, but everyone is hearing different things in our or any music. The latest “FFO”s I read about us were The Radio Dept. and The Mary Onettes. I like the idea and I really like both bands, but I can’t see the link. To me Creams sound like a reverberation of the anthropocene, that’s why it is one topic of the new record by the way. But if I had to describe it objectively: Hazy vocals, shimmering guitars, a stringent bass and restless drums. With reverb.

You had shared stage with some interesting artists: Merchandise, Camera, Follakzoid, Ulrika Spacek & others. Who made the biggest impression on you?

It is always great so share the stage with other artists, whether they are established or not. You will always learn something if you take a close look. Sometimes I find concerts I can’t even enjoy the most inspiring ones.

Leipzig is known for its dark wave/goth movement. Do you find audience for your more optimistic sound?

As we aren’t originally from Leipzig we had so start here without any local fanbase. It is growing slowly now, but I don’t think there are many fans coming from the dark wave movement. We never tried hard to grow a local fanbase though. But besides that, I find it funny that you label our sound as optimistic. I never really thought about it, but maybe you are right. In contrast our lyrics or more precisely my lyrics aren’t really optimistic. I am not sure what in the world should lead any artist to do something completely optimistic in these times.

Some years ago, Leipzig was quite neglected city with lots of empty buildings. What is the atmosphere there these days? Where would direct a stranger, interested in music/arts?

There are still some areas where you find that classic Leipzig atmosphere, especially in the east of the city. Everything is developing of course, but there are still a lot open spaces. The most important places for us are our refuge “@raum”, where we write, rehearse and record, and the New York Gallery. The latter is a place founded by our guitarist Henrik and his girlfriend Sophie and in the last year it developed as a good place for artists and musicians to try out whatever they want.

Online:

creamscreams.net

facebook.com/creamscreams

soundcloud.com/creamscreams

instagram.com/officialcreams