Eva Geist – Viduržemio virtuvės vakarienė su Šiaurės pašvaiste

[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]

“Grįždama namo sutikau Evą Geist, jos vardas buvo mano protėvių vardas. Susitikome po metų, kai Andrea atsikraustė į Berlyną. Atrodė nesibaigiančios klajonės po Europą pagaliau atvedė į mano vietą, ji buvo labai kukli, tačiau skirta kurti muzikai.

“Äquator System” atmosfera pilna melancholijos; tai galėtų būti neapibrėžtos praeities sapnas.

Įrašinėdama valandų valandas spoksojau į seną VDR plakatą; mėgstu vokiškus žodžius dangaus koordinačių sistemoje ir žaviuosi žemėlapiais ir sistemomis, kurie pristato sausumos ir sferinę geografijas.

Dedikuojamas sapnams, prarastiems rojaus kampeliams bei naujiems žmogiškųjų priklausomybių horizontams, “Äquator System” išplečia muzikinę kelionę nuo paslėpto centro iki begalinio atstumo, primindamas, jog esame sudaryti iš visatų.”

Taip 2016-ųjų pabaigoje savo albumą “Äquator System” pristatė iš Kalabrijos Italijoje kilusi Andrea Noce, Berlyne sutikusi savo alter-ego Eva Geist. Praėjusiais metais šveicarai “Fleeting Wax” išleido jos “Blumareciano” EP, o po kelių mėnesių kompanija  “Macadam Mambo” iš Prancūzijos planuoja antrąjį kūrėjos bei atlikėjos albumą “Desfan”. Gyvai atliktus fragmentus iš naujos plokštelės neabejotinai išgirs ir Vilniaus publika.

Eva Geist garsai sukuria kinematografišką garso kelionę aplink atsipalaidavusias melodijas, arpegiatorius, minkštus ritmus ir space disco. Dainininkė, prodiuserė ir garso menininkė taip pat dalyvauja projektų As Longitude ir J A veikloje.

Kas buvo tavo pirmieji įkvėpėjai (esi minėjusi Mocarto “Turkų maršą” ir Otis Redding): Toto Cutugno? Ennio Morricone? Angelo Badalamenti? “La Piovra”?

Būdama paaugle klausiau visos įmanomos “juodos” muzikos: nuo džiazo iki ritmenbliuzo, iki spiričiuelų, afrobeat ir hiphopo. Svarbūs moteriški balsai, žinoma, taip pat darė įtaką: Nina Hagen, Billy Holidays, Ella Fitzgerald. Iš kitos pusės turėjau klasikinį išsilavinimą ir 11 metų dainavau parapijos chore – senose katedrose, kuriose yra nepaprastai ilgas natūralus reverb’as, atlikdavome polifonines romėnų giesmes. Sulaukus 20-ies atradau psichodeliką ir eksperimentinį roko triukšmą: Silver Apple, the Residents ir Joe Meek tarp visų kitų. Krautrock, elektroninė šokių muzika ir kosmische garsai taip pat įtakojo, ypač: Kraftwerk, Tangerine Dreams, Can, Faust ir Klaus Schulze. Patiko ir tokios šiuolaikinės grupės kaip Broadcast ar Stereolab. Žiūrėdavau itališkus trilerius, siaubiakus bei b-filmus, kuriuose išgirdau Piero Umiliani, Goblin, Piero Piccioni, Marcello Giombini ir Franco Campanino garso takelius. Italo disco ir popmuzika atėjo vėliau. Iš esmės klausiau visokios muzikos, visada ieškodama ko nors skirtingo.

Paradoksas, tačiau muzikos studijos dažnai užmuša susidomėjimą… muzika. Galbūt todėl, kad apnuogina jos magiją ir lieka tik nuogos struktūros ir taisyklės. Daugiau nei 10 metų studijavai muziką ir tau beveik nutiko tas pats. Kaip susigrąžinai tikėjimą muzika?

Turbūt labai daug priklauso nuo požiūrio. Neseniai atradau, jog senovinė ir klasikinė muzika yra nepaprastai turtinga ir įdomi. Ji privalo turėti savyje tiek daug stiprybės, kad rezonuotų tiek daug amžių ir vis dar galėtų sukelti emocijas. Vis dėlto tradicinės muzikos aplinka dažnai yra labai konkurencinga ir konservatyvi. Siekiant profesionalaus muzikanto karjeros, reikia labai daug savidisciplinos ir stiprių nervų. Pavargau nuo pirmosios ir niekada neturėjau pastarųjų. Neabejotinai, mano tikėjimą, kaip jį pavadinai, pažadino pankiškas požiūris. Visi, su nuliniu išsilavinimu, grojantys kas tik jiems šauna į galvą be jokių asmeninių ar išorinių nusistatymų, tiesiog savo malonumui, mane inspiravo. Tai padėjo man kurti savo muziką.

Buvo trys dalykai, nulėmę tai, jog nusprendei nusipirkti sintezatorių: 1) pirmą martą išgirdai Kraftwerk’ų “Autobahn”; 2) Pan Sonic koncertas Romoje; 3) pažiūrėjai “Liquid Sky”. Turėjo nutikti dar kažkas, kad iki šiol groji?

Malonumas kurti savus garsus!

Kas nutiko, jog tapai taip vadinama Europos klajokle, grojančia, tarkim, lo-fi muziką, po to, kai tavo taip vadinama konvencinė grupė Le Rose išpopuliarėjo 2010-aisiais?

Le Rose iš tikrųjų buvo mano draugo Flavio ir mano pop eksperimentas, kurį pradėjome ant bajerio. Abu visada buvome eklektiški eksperimentatoriai. Kai tavo tokia natūra, nuolat ieškai kažko naujo. Projektai ir santykiai nesugeba atspindėti tavo spurdančios esybės. Kai baigėme su Le Rose, buvau ganėtinai pasimetusi, krausčiausi iš vienos vietos į kitą. Išgyvenau klajokliškumą. Tuo metu įrašiau triptiką “Be in Sync” su David Kristian bei solo albumą, kuriame yra ir “Hawaii Bombay”. Domėjausi kompiuterine muzika, skaitmeniniais ir glitch’iniais menais. Tai buvo pereinamasis laikotarpis tarp estetikų.

Studijavai sinesteziją (neurologinė būsena, kurioje žmonės “mato” muziką, jaučia spalvų “skonį” ir pan.). Beje, koncerto Vilniuje organizatorių pavadinimas, išvertus iš lietuvių, reiškia salty. Kokio skonio ir spalvos būtų Eva Geist skambesys?

Viduržemio virtuvės vakarienė stebint šiaurės pašvaistę.

Vokiškai Geist reiškia vaiduoklį arba dvasią. Vienas tavo aprašymų skamba kaip geistliche Tanzmusik und kosmisches Melodisch (dvasinė šokių muzika ir kosminės melodijos). Atrodo, tave domina gyvenimas už jo materialių formų?

Mane domina sąmoningas gyvenimas. Nematau ribų tarp fizinio, astralinio ir dvasinio pasaulių. Esu įsitikinusi, kad gyvenimas – ne vien materija, o materija – ne vien tai, ką žmogus gali apčiuopti. O mano gyvenimo supratimas peržengia mirties ribas.

“Viduržemio pajūrys apniukusią žiemos dieną” arba “pilnaties apeigos prie vandens” – ar šios vizualizacijos tinka tavo skambesiui?

Tai labiau įspūdžiai iš mano gimtųjų vietų, padarę įtaką mano muzikai.

Esi nuolatinė “Camp Cosmic” atlikėja. Papasakok daugiau apie tai…

“Camp Cosmic” – festivalis, kurį Albion įkūrė prieš kelis metus. Jis įtakotas gamtos, ’70-ųjų pogrindinės kultūros ir jų nepaprastumo. Renginys padarė didelę įtaką man ir pastaruosius 5 metus kuriamai mano muzikai. Pirmas kartas festivalyje sutapo su mano suvokimo permainomis. Vėlesni metai Švedijoje sukūrė bendruomenę, o paskutinieji du Vokietijoje, kuriuos kartu organizavo ir prižiūrėjo Aleksandras (spAceLeX), viską įtvirtino. Susidarė lankytojų branduolys, kurį vadinu savo šeima, per kelis metus tai išaugo į muzikinę sceną. “Camp Cosmic” – buvimo ir palaimos erdvė ir, tikiuosi, jai pavyks išlaikyti savo dvasią kiek įmanoma ilgiau.

Jei neklystu, tavo projektas As Longitude praėjusią vasarą grojo “Braille Satellite” susibūrime Lietuvoje. Kokie tavo įspūdžiai apie lietuvišką muzikos sceną?

Teisingai. Mane pakvietė Oscar der Winzige, kuris gyvena Berlyne, ir Matas Aerobica, įsikūręs Vilniuje. Nors tai nebuvo pirmas kartas, kai grojau Lietuvoje. Prieš kelis metus jau grojau dideliame pogrindžio festivalyje “STRCamp”, kelis kartus – “Yucatan Extension” Vilniuje, taip pat – Kaune.

Matas Aerobica, Manfredas ir Rugilė yra vieni mano mėgstamiausių dydžėjų ir yra iš Lietuvos. Jaučiu didžiulę pagarbą žmonėms, darantiems ten dalykus. Per tuos metus visi tapome draugais, o aš atradau šią nuostabią Vilniaus melomanų bendruomenę. Draugai iš Lietuvos yra publika, apie kurią visada svajojau – nepavargstantys ir atviri šokėjai.

Spėju, viena priežasčių pakviesti tave groti kartu su Ninos du Brasil Vilniuje, yra tribal apeigų motyvai tavo muzikoje. Ką pagalvojai, gavus kvietimą groti su jais?

Pirmą kartą sutikau Ninos du Brasil, berods, 2012-aisiais viename pirmųjų jų koncertų Milane. Dabar negaliu prisiminti, kur tiksliau. Turime krūvą bendrų draugų. Jau prieš tai pažinojau Nico Vascellari kaip vaizdo dizainerį. Pamaniau, kad aplinkybės susiklostė juokingai ir įdomiai, kad mes vėl susitiksime Vilniuje ir šįkart dalinsimės scena.

Ar esi garso kūrėja ir atlikėja pilnu etatu ar veiki dar ką nors?

Šiuo metu užsiimu vien muzika.

Ar realu, kad vardan Eva Geist pametus Andrea Noce, ateityje atrasi dar vieną save?

Nė vienos jų nepamečiau, jos abi kartu egzistuoja taikioje sinergijoje. Kartu su dar keliomis tapatybėmis, mano ego skeveldromis.

Kaip ir daugelis menininkų, apsigyvenai Berlyne. Kaip manai, kiek ilgai šis miestas išlaikys savo no-glam ir turbūt laisviausios Europos sostinės titulą? Biednas, bet seksualus, kaip sakė buvęs miesto meras. Vis daugiau šnekų, kad Vokietija norėtų matyti savo sostinę švaresnę ir save išlaikančią.

Neturiu tikslaus atsakymo. Kai atvykau į Berlyną, mieste jau vyko permainų procesai. Anksčiau atsikraustę draugai tapo radikalių transformacijų liudininkais. Gerų ar blogų, nežinau. Panta rei. Jaučiu, kad Berlynas labai dinamiškas, srovės trykšta iš jo vidaus. Priimu jį kaip dosnų ir esminį miestą, žinantį, kas yra skausmas. Žinoma, vartotojiškumas daugelį užhipnotizuos. Kažkas nusižudys. Kažkas priešinsis. O kažkas kitas išbandys naują gyvenimo būdą. Dabar visos šios energijos, panašu, egzistuoja drauge ir, mano nuomone, žmonės demonstruoja didžiulį lankstumą.

Šiandien girdime daug šnekų apie moters rolę elektroninės muzikos scenoje. Taip pat – ir visas tas #metoo sujudimas. Ar jautiesi kažkaip neįvertinta ar diskriminuojama?

Ne, daugiau nebe. Tačiau negaliu neigti, jog turėjau savo blogų patirčių. Man viskas atrodo taip. Mūsų laikai nebėra pasipriešinimo laikai. Feministės ir moterys pionierės jau padarė savo darbą. Atėjo laikams moterims ir vyrams kurti naują visuomenę kartu. Jaunesnės kartos jau turi aptakesnį požiūrį į visa tai. Pranešimai vis dar gana svarbūs, o atviras dialogas būtinas. Kiekvienas turime savo problemos sprendimo strategiją ir aš tai gerbiu. Aš asmeniškai matau čia tik aukas ir norėčiau, kad galėtume panaudoti savo meną daugiau gydymui nei pasipriešinimui.

Kokia būtų ideali vieta tavo pasirodymui?

Vieta, kurioje koncerto organizatorius šiltai pasitinka, ten yra puiki garso ir nuostabi monitorinė sistemos bei profesionalus garso operatorius. Publika ateina laiku ir yra tuo pačiu pagarbi ir išprotėjusi. Menkas apšvietimas ir dūmų mašina atlieka likusį darbą. Vieta su meile.

Internete:

facebook.com/evageistgeist

soundcloud.com/andreanoce

evageist.bandcamp.com

fleetingwax.bandcamp.com/album/blumareciano

youtube.com/user/TheAndrenea

[ENGLISH VERSION]

What were your first influencers (you had mentioned “Turkish March” by Mozart and Otis Redding in one interview): Toto Cutugno? Ennio Morricone? Angelo Badalamenti? La Piovra?

When I was a teenager I used to listen to all possible kind of black music, from jazz, to R&B, to spirituals, afrobeat and hip hop. Important female voices where influencers for sure, Nina Hagen, Billy Holidays, Ella Fitzgerald. On the other side I had a classical education and sung for eleven years in an eucharistic choir that performed polyphonic roman chants in old cathedrals with extraordinary long natural reverb. In my 20s I explored psychedelic and experimental rock-noise and discovered sounds of Silver Apple, the Residents and Joe Meek between others. Krautrock, electronic dance music and kosmische where also relevant influencers, especially Kraftwerk, Tangerine Dreams, Can, Faust and Klaus Schulze. I also loved modern bands like Broadcast and Stereolab. I watched italian thrillers, horrors and generally b-movies and digged the soundtracks by Piero Umiliani, Goblin, Piero Piccioni, Marcello Giombini and Franco Campanino. Italo disco and italo pop came later. Generally I listened to all kind of music, always seeking for something different.

Studying music often kills interest in music, perhaps because it discloses the magic and finds just naked structures and rules. You’d studied music for more than 10 years and it almost happened to you. How did you reclaim the faith in music?

It probably depends a lot on the approach. Recently I found ancient and classical music so incredibly rich and interesting. It must have such a strength to resonate through so many centuries and be still able to activate emotions. But the traditional music ambients are often very though, competitive and conservative. To follow a career as a professional musician requires a lot of self discipline and strong nerves. I got tired of the first and never had the second. It was definitely the punk attitude that awakened my faith, as you call it. Seeing others with zero background playing what the hell they wanted with no personal or external judgments, just for the pleasure of doing it, was inspiring. It helped me to create my own music.

There were three events that made you decide to buy your first synthesizer: 1.) I listened to Autobahn by Kraftwerk for the first time, 2.) Pan sonic played live in Rome, and 3.) I watched Liquid Sky. Some other must happened to keep you playing?

The fun of creating my own sounds!

What made you to become so-called European nomad, playing let’s say lo-fi music, after your former, as you call conventional, band Le Rose became quite popular around 2010?

Le Rose was actually a pop experiment my friend Flavio and I started for fun. We’ve both always been eclectic experimenters. When your nature is like this, you are constantly looking for something new. Projects and relationships might not be able to mirror your moving being. When le Rose was finished I was quite lost, moving my stuff from a place to another. I experienced nomadism. During that time I recorded the tryptic “Be in Sync” with David Kristian and a solo album which contains “Hawaii Bombay” (https://www.youtube.com/watch?v=fq0Dxo7Em7s). I was interested in computer music, digital and glitch art. It was a period of tansitions between aesthetics.

You had studied synaesthesia (the neurological condition that causes people to ‘see’ music, ‘taste’ colours, etc.). Btw, Vilnius gig’s promoter Suru.lt, translated from Lithuanian, means Salty. What would be taste and colour of Eva Geist sound?

A mediterranean dinner watching Aurora borealis.

German Geist means ghost or spirit. Another description is geistliche Tanzmusik und kosmisches Melodisch (spiritual dance music and cosmic melodic). Seems like you’re interested in life outside its’ material form?

I am interested in a conscious life. I don’t see boundaries between physical, astral and spiritual worlds. I definitely think life is beyond matter and matter is beyond human senses. And my way to approach life is beyond death.

‘Mediterranean sea landscape on a cloudy winter day’ or “a full moon ritual by the water” – are these appropriate visualisations of your sound?

These are more impressions from my native landscape that inspired my music.

You’re resident live performer at Camp Cosmic. Tell us more about Camp Cosmic?

Camp Cosmic is a festival founded by Albion a few years ago. It is inspired by nature, 70s underground culture and uncommonness. It greatly influenced me and the music I produced in the past 5 years. The first time I joined the festival coincided for me with a shift of perception. The past editions in Sweden built the community and the last two editions in Germany, where Alexander (spAceLeX) contributed as co-organizer and supervisor, established it. There’s a core group of attenders which I consider my family and in the years grew as a music scene. Camp Cosmic is a space for being and blessedness and I hope it will keep its original spirit as long as possible.

If I’m not mistakend, your project As Longitude had played at Braille Satellite summit in Lithuania last summer. What are your impressions about Lithuanian music scene?

Correct. We’ve been invited by Oscar der Winzige, who lives in Berlin, and Matas Aerobica, who is based in Vilnius. It wasnt’ the first time I played in Vilnius though. I already played a few years ago at the big underground festival STRCamp, a couple of times at Yucatan Extension and in Kaunas as well. Matas Aerobica, Manfredas and Rugile are some of my favorite djs and come from Lithuania. I have so much respect for people doing things there. In the years we all became friends and I discovered this brilliant community of music lovers based in Vilnius. Lithuanians friends have been for me the audience that I always dreamed of, tireless and open minded dancers.

Guess, one of the reasons to invite you to support Ninos du Brasil in Vilnius, is tribal ritual motives in your music. What were your thoughts after receiving the invitation to play with them?

The first time I met NDB was around 2012 at one of their first concerts (can’t recall the venue at the minute) in Milano. We had a bunch of mutual friends. I knew Nico Vascellari as a visual artist already. I thought it’s a funny and interesting circumstance to meet again in Vilnius and this time share the stage .

Are you full time sound artist or doing something else for living?

I am doing music full time at the moment.

Is that possible, that after loosing Andrea Noce in favour to Eva Geist, you’d adopt a new you in the future?

I didn’t lose anybody, they both coexist in peaceful synergy. Together with a couple of more identities, my ego-splinters.

As many artists, you reside in Berlin. How long, do you think, this city will be able to keep the no-glam and probably the most free European capital title? Poor, but sexy as ex-mayor said. There are more and more talks that Germany would like to see their capital more clean and self-sustainable.

I don’t have the exact answer. When I arrived in Berlin the city was already in the process of changing. Friends who moved there before witnessed a radical transformation. Good or bad, I don’t know. Panta rei. What I feel is that Berlin is very dynamic, moving its streams from inside. I perceive Berlin as a generous and essential city, that knows what pain is. Of course many will get hypnotized by consumerism. Some will commit suicide. Some will resist. And some other will try a new lifestyle. At the moment these energies seem to cohabit with each other and in my opinion people are showing great flexibility.

Nowadays, there are many talks about role of female artists in electronic music scene. Also all this #metoo commotion. Do you feel somehow underrated or discriminated?

No, not anymore. But I can’t deny I have had my bad experiences. The way I see the thing is the following. Our time is not the time for opposition anymore. Feminists and female pioneers did their job already. Now it’s time for women and men to build together a new society. The younger generations have already a more fluid approach to the subject. Reporting is still quite important and open dialog steel needed. Everyone has his own strategy to face the problem and I respect it. Personally I see only victims here and I wish we could use our art to heal more than resisting.

What would be a perfect place for your performance?

A place where the promoter has warmly welcomed me, that has an excellent sound system, a perfect monitoring system and a professional sound engineer. The audience arrives on time and it is both respectful and crazy. Low illumination and fog machine will do the rest. A place with love.