Daugybę sėkmingų individualių ir grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje surengusi menininkė Inga Likšaitė savo naujausius kūrinius šiemet pirmiausiai pristatys Vilniaus publikai. Prestižiniame „Pfaff Art Embroidery Challenge 07“ konkurse „Grand Prix“ apdovanojimą pelniusios kūrėjos naujieji darbai įtraukia ant tapytos drobės besikartojančiomis dygsnių sekomis, kurios, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties, kuria judančio vaizdo efektą. Anksčiau darbams naudojusi siuvimo mašiną, šiuose savo kūriniuose menininkė perėjo prie dygsniavimo ranka. Kaip ji pati teigia, kūrybos procesas dėl to tapo asmeniškesnis ir meditatyvus, o rezultatas – nauja estetinė raiška.
Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“, kuri nuo vasario 9 d. lauks lankytojų Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, tarp dviejų šalių gyvenanti menininkė plėtoja namų temą.
Su I. Likšaite kalbėjomės apie tai, kas jai pačiai yra namai, kaip atrodo jos gyvenimas tarp dviejų šalių, taip pat apie jos naująsias kūrybines formas, dygsnio elementus.
Jūsų naujausi darbai gana abstraktūs, juose dominuoja tekstūra, spalva. Kaip atrandate šias formas?
Mes, šiaurės europiečiai, gyvename gana tamsiame regione ir džiaugiamės kiekviena saulės galimybe. Manau, tai nesąmoningai turi įtakos ir mano kūrybai, šiuo atveju tai ir paskatino rinktis ryškesnes spalvas. Tačiau taip pat naujausiuose darbuose ieškoti ryškumo pastūmėjo ir asmeninis pokyčių, naujų akcentų poreikis.
Darbų spalvingumą nulėmė ir pasirinkta nauja kūrybos forma – šviesus tapybos pagrindas ir ryškesni, vizualiai besimainantys dygsniai ant jo. Pradėdama šią darbų seriją, iš pradžių emociškai ją nešiojausi galvoje ir mačiau abstrakčią viziją, gerai suprasdama, kad toliau darbo kelią koreguos tai, kaip pavyks tapybos etapas. Mane itin intrigavo galimybė žaisti su spalvomis, leisti įvykti tiems atsitiktinumams, kuriuos sukuria vandens ir dažo santykis, paviršius, ant kurio dirbu, tapymo greitis ir pan. Su šiais elementais eksperimentuoju ant kiekvienos drobės, o tada prasideda galvosūkis, kaip, naudojant dygsniavimą, toliau žaisti su tapyta drobe.
Nesunku pastebėti, kad Jūsų naujausi darbai gerokai skiriasi nuo ankstesnių. Nebeliko judesio, pasakojimo. Regis, juose atsikartoja tik dygsnio elementas. Kas lėmė šį pokytį?
Nauja dygsnio forma atsirado pradėjus dirbti ant tapytos drobės. Pokytis brendo palaipsniui. Pastaraisiais metais po truputį vis artėjau prie jo, bandydama rasti naują jungtį tarp tapybos ir dygsnio. Ant tapytos drobės siuvimo mašina kūriau ir ankščiau, bet vėliau supratau, kad ranka atliktas dygsnis gerokai išraiškingesnis ir aktyvesnis. Jis ant tapyto paviršiaus tarsi užaugina dar vieną erdvę, sukuria papildomą optinę dimensiją.
Prieš dvejus metus Kaune eksponuotoje mano parodoje „Nauji pasakojimai, parašyti medžiu ant vandens“ ryškiai atsispindėjo naujos kūrybinės formos paieškų etapas – koncentravausi į pasakojimą, bet darbuose mirgėjo įvairių technikų ir išraiškos pabandymų. Po šios parodos nusprendžiau kol kas mažiau dėmesio skirti mašininiam siuvimui ir pabandyti dygsniuoti ranka.
Per kokius motyvus, įvaizdžius daugiausia kalbama Jūsų darbuose, ar yra tokių, kuriuos norisi atkartoti?
Skirtingų motyvų nėra daug. Visgi universaliausiai atrodo abstraktumas – tai neuždaro minties. Man dygsnių sekos, ritmai, kuriais galiu daug ką pasakyti, struktūros dėliojasi natūraliai.
Naujuose darbuose atradau architektūrinį – namo, pastato – piešinio motyvą. Bet, jį užčiuopusi, pasistengiau labai neišplėtoti, naudoju tai kaip platesnių prasmių užuominą. „Namai“ kiekvienam reiškia ką kita. Tai gali būti būstas, tačiau gali būti ir tiesiog šalis, o galbūt dar abstrakčiau – tiesiog „namų jausmas“. Daugeliui svetur gyvenančių žmonių namais tampa ir jų gimtoji kalba. Taigi klausimas labai platus, o atsakymų įvairovę geriausiai atitinka abstrakti meno forma, kurią galima kaskart suvokti kitaip.
Gyvenate tarp Vokietijos ir Lietuvos. Ar namai dviejose šalyse kaip nors atsispindi naujausiuose Jūsų darbuose?
Nors Vokietijoje gyvenu devintus metus, niekada nelaikiau to visiška emigracija – tai tik gyvenimo vietos pakeitimas, akiračio plėtimas ir patirties sėmimasis. Manau, toks nomadiškas gyvenimas, jeigu įmanoma kilnoti savo darbo vietą, itin sveika. Šis gyvenimo būdas pasufleravo ir parodos Vilniuje, kuri bus netrukus atidaryta, pavadinimą – „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.
Man asmeniškai namai nėra iki galo apibrėžti, mėgaujuosi galimybe reziduoti po kelis mėnesius judriame Berlyne, žavingame ir jaukiame Kaune ar sielą gaivinančiame vakariniame šalies krante prie jūros – visas šias vietas myliu ir pasiilgstu. Vis dėlto mane labiausiai į šias vietas traukia žmonės, todėl visuose būstuose, kuriuose apsistoju, jaučiu laikinumą, o visur esantys „mano“ žmonės suteikia saugumo ir artumo jausmą.
Ingos Likšaitės paroda Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki kovo 6 d. Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Parodos lankymas – nemokamas.
Komentarai