Nepatinka gatvės menas? Tavo nuomonė niekam nerūpi

Instagrame seku tokį Kančiukaitį. Šis ponas yra vienas garsiausių pasaulyje gatvės menininkų. Taip, jis yra lietuvių kilmės brazilų dueto Os Geomeos pusė. Jų didžiulė siena yra ir Vilniuje, šalia liūdnai pagarsėjusios užkandinės „Keulė Rūkė“.

Užmeskit akį į Os Gemeos Instagramo puslapį – pamatysite, šis duetas ne tik legaliai puošia didžiulius namus visame pasaulyje ir už tai gauna algą, bet ir „teplioja“ sienas (greičiausiai, nelegaliai) sunkiai įskaitomais užrašais.

Galima diskutuoti dėl užrašų grožio, tačiau iš padoraus piliečio perspektyvos tai nėra svarbu. Svarbus tik vienas dalykas – yra leidimas ar ne. Jei yra – žmogų galime vadinti menininku. Jei ne – vandalu ir „tepliotoju“.

Tačiau šis pasakojimas ne apie Os Gemeos (net jei ką tik nupasakota situacija svarbi pasakojimo kontekstui). Minėtas Kančiukaitis prieš savaitę savo puslapyje mestelėjo kvietimą boikotuoti „H&M” ir palaikyti tokį Revok. Kas gi nutiko?

Šiemet „H&M” išleido keletą reklaminių filmukų, pristatančių naują rūbų kolekciją miesto sportininkams. Vieno filmo siužetas sukasi aplink sieną, kurią yra savo linijomis išdabinęs žymus Los Andželo gatvės meno meistras, pravarde Revok.

 

2-revok-siena-1

Kadras iš reklaminio filmo. Deja, jo „H&M” svetainėje jau nebeliko. Dingo ne tik jis – išnyko visas puslapis, skirtas šiai kolekcijai.

 

Revok siena, kuri pasirodė reklaminiame filme. Deja, filmo „H&M” svetainėje jau nebeliko

Šioje vietoje reikia dar vienos ekskursijos į šoną.

Revok yra puikus pavyzdys to, kokioje dviprasmiškoje situacijoje šiandien yra gatvės menas.

Revok yra vandalas, „tepliotojas“. Jo šaknys – nelegalūs piešiniai. Tačiau jo kūrinius mielai pardavinėja meno galerijos. Legalių užsakymų jam, spėju, taip pat netrūksta. Piliečiai žino netgi jo vardą – Jasonas Williamsas. Jei norite – galite apžiūrėti jo tinklapį ar puslapį Instagrame.

Kas yra Revok? Nusikaltėlis ar menininkas? Amerika to nežino. Atsakymo Amerika duoti negali (net jei Lietuvos piliečiams jis atrodo labai aiškus). Amerika netgi negali nuspręsti, kaip nelegalių grafičių atveju derėtų suvokti autorystės įstatymus.

Situacija skamba maždaug taip – už be leidimo ištepliotą sieną žmogų galima nubausti, tačiau, panašu, jis vis tiek turi teisę skelbtis tokių kūrinių autoriumi (su visais iš to plaukiančiais teisiniais niuansais).

 

H&M” prieš Revok. Revok prieš „H&M”

Grįžkime prie „H&M”.

Pamatęs savo nelegalų kūrinį rūbų gamintojo reklamoje, Revok iškart kreipėsi į teismą. Taip, taip – dėl tos pačios priežasties – teigdamas, kad „H&M” neturėjo jokios teisės jo nelegalaus kūrinio panaudoti savo reklamoje. Panašu, Revok reikalauja ne pinigų, o siekia pasaulį informuoti, kad su „H&M” jis neturėjo nieko bendro ir už savo kūrino panaudojimą jokio atlygio negavo.

„H&M” nusprendė atakuoti ir pasinaudoti piliečių negatyviu požiūriu į nelegalų gatvės meną. „H&M” pareiškė, kad nubaustas turi būti pats Revok, nes „H&M” reklamoje matomas jo kūrinys buvo atliktas nelegaliai.

Šis mados verslo giganto posūkis yra natūralus, tačiau taip pat verčia susimąstyti.

Jei prekės ženklas mano, jog nelegalaus gatvės meno atlikėjai turi būti nubausti, nes jų veikla kenkia visuomenės labui, kurių galų jie šį vandalizmą propaguoja savo reklamoje?

Juk dalykai, pasirodantys oficialioje komercinėje reklamoje iškart yra socialiai sankcionuojami.

Gatvės menas „H&M” filme iš tikro yra reklamos herojaus pasaulio dalis. Svarbi dalis, nes pabrėžia to herojaus „betono vaiko“ identitetą. Visi žinome, kad šiandienos reklamos kūriniuose nė viena detalė nepasirodo be priežasties – viskas apgalvota, viskas yra tam, kad vartotojas savo galvoje sukurtų kuo tikslesnį prekės ženklo vaizdą.

Tačiau tai nėra šio pasakojimo pabaiga.

Pabandžius apie „H&M” ir Revok atvejį sužinoti daugiau, paaiškėja, kad tai ne pirmas kartas, kai susikerta mados verslo gigantai ir gatvės meno nelegalai. Revok vieną kartą panašų teismo procesą jau laimėjo.

 

Revok prieš Roberto Cavalli

Ginčas kilo prieš ketverius metus, 2014. Revok, Reyes ir Steel (visi MSK grupės nariai) į teismą kreipėsi, kai Roberto Cavalli nusifotografavo minėtų menininkų kurtą sieną, šį vaizdą uždėjo ant audinio, o iš jų pasiuvo dalį kolekcijos. Žinovai netgi užmatė ant Cavalli drabužių menininkų parašų (nors eiliniam mirtingajam tai įžvelgti nėra lengva).

 

thehundreds_revok_reyes_cavalli_2

Foto: iš Cavalli kolekcijos

 

Istorijos pradžioje situaciją komentavęs teisėjas teigė, jog menininkai bylą greičiausiai laimės vien dėl to, jog mados kūrėjas mėgino apgauti žmoniją. Tiesioginis sienos dekoracijos perkėlimas ant rūbų sugestijavo, jog galbūt pats mados kūrėjas tuos ornamentus sukūrė. Mažų mažiausiai – sutarė su menininkais dėl jų kūrinio panaudojimo.

Nesu teisininkas, tačiau man atrodo, kad šie teiginiai garantuotai gyvena kūrėjo teisių į savo kūrinį teritorijoje.

Teismo šis ginčas taip ir nepasiekė. Abi pusės susitarė, menininkai kaltinimus atsiėmė. Beje, Cavalli tais metais buvo įsipainiojęs į dar vieną panašų skandalą, kai jį apkaltino viena religinė organizacija, ant Cavalli rūbų ir aksesuarų aptikusi savo logotipą. Čia Cavalli taip pat pavyko „susitarti“ be teismo.

 

Mochino, Louis Vuitton… kas dar?

Dar vienas identiškas atvejis – 2016 m. mados namų „Mochino“ ir jų kūrybos vadovo Jeremy Scotto ginčas su gatvės menininku Rime. Istorija ta pati – menininkas užmatė savo kūrinėlius ant „Mochino“ rūbų. Čia linksma yra tai, kad Jeremy Scottas jau buvo kaltintas svetimų kūrinių kopijavimu – 2013 m. ant jo kolekcijos rūbų savus piešinius atrado iliustratorius Jimbo Phillips.

Ir kas tuos prabangių drapanų kūrėjus apsėdo? Kaip nutiko, kad turtingiems ir solidiems piliečiams skirti drabužiai yra dabinami nelegalios gatvės kultūros vaizdais? Neblogą situacijos apžvalgą ir kitų pavyzdžių rasite čia.

Gatvės chuliganus prieš 4-5 metus įdarbino net „Louis Vuitton“, vienas prašmatniausių šių dienų mados ženklų. Šis prekės ženklas nieko nevogė – samdė gatvės menininkus ir jiems už darbą sumokėjo. Tačiau būtent tai, kad turtuoliams skirtas prekės ženklas ėmė žaisti su gatvės vandalais labiausiai ir kaitino diskusijas.

 

4-os-gemeos-1

Foto: Os Gemeos siena Vilniuje, kartu su vietos legenda Solomon

 

 

Skarelę „Louis Voitton“ kolekcijai kūrė čia jau minėti Os Gemeos. Tą patį darė kitas žinomas gatvės menininkas – Retna, beje priklausantis tai pačiai MSK grupei, kurios kolegos ėjo į teismą su Roberto Cavalli.

Retna yra tobulas pavyzdys to, kaip nelegalus gatvės menas transformuojasi į tipinės popkultūros objektus ir aukštosios visuomenės pramogas (žymiai geresnis pavyzdys, nei nuvalkiotasis Banksy).

Retna savo stiliumi dekoravo „Louis Vuitton“ parduotuvės fasadą, skolino savo piešinius Justino Bieberio albumui. O štai žemiau esančiame filmuke matome, kaip menininkas glėbesčiuojasi su prašmatniais meno mylėtojais, apžiūrinėjančiais naują projektą – Retna stiliumi apipaišytą raudoną „Ferrari“ („naujas projektas“ – sako galerijos atstovas)

 

Kada gatvės meno pradės mokyti mokyklose?

Kas šiose istorijose yra įdomiausia?

Ne – ne tai, kad garsūs prekės ženklai kopijuoja ir vagia menininkų kūrinius. Čia nėra nieko naujo.

Iliustratorių, atrandančių savo kūrinius mados industrijos gigantų kolekcijose, yra kiekvienais metais. Dažniausiai menininkai paburba, jų draugai pasišvaisto socialiniuose tinkluose, kviesdami boikotuoti vieną ar kitą prekės ženklą ir skandalas nugarma į šiukšlyną.

Dauguma tiesiog nenori švaistyti savo laiko ir pinigų teisdamiesi su verslo galiūnais, o valstybėms šis klausimas nerūpi (taip, toks tas teisingumas mūsų laikų demokratijose).

Žymiai įdomesnis yra dviprasmiškas gatvės meno statusas šiuolaikinėje visuomenėje.

Marijos Žemėje dalykai yra piešiami juodai-baltai: „vandalai“, „chuliganai“, „teplioriai“, „nupjauti rankas“, „uždaryti į kalėjimą“. Kitur, kur gatvės meno tradicijos yra gilesnės, situacija yra kitokia.

 

6-os-gemeos-2

Foto: (kairėje) Dar vienas Os Gemeos kūrinys Vilniuje. Virš durų – Londono nelegalaus gatvės meno legentos 10foot paliktas ženklas

 

 

Brandžiose kapitalistinėse valstybės gatvės menas jau yra „legaliai nelegalus“. Nors už nelegalias sienų dekoracijas vis dar galima būti nuteistam, visuomenė ir (svarbiausia) verslas šią veiklą toleruoja.

Čia jau įvyko klasikinė kapitalistinės kultūros transformacija, kai dar neseniai visuomenės normas kvestionavusi veikla staiga tampa priimtina. Dar daugiau – ji sklandžiai integruojama į verslo modelius ir tampa visai nebloga preke.

Jei kadaise padorius piliečius šiurpino pankrokas, šiandien nesunkiai rasite straipsnių, pavadinimu „Dešimt turtingiausių pankroko atlikėjų“. Pakrokas šiandien gali būti labai pelninga veikla.

Popkultūrinę karjerą planuojančiam gatvės piešinių nelegalui netgi teismas gali padėti – štai ir nebereikia slapstytis, visi žino tavo vardą, telefono numerį. Sėdi ir lauki užsakymo iš „Louis Vuitton“.

 

Kultūros pramonė – ne Kultūros ministerijos reikalas

Mados ženklai, gausiai integruojantys nelegalius gatvės menininkus ir jų kūrinius į savo komunikaciją bei gaminius, sankcionuoja šios (sub)kultūros teisę egzistuoti.

Gatvės menas, net ir nelegalus, jau yra de facto kultūros dalis. O kaip kitaip gali būti, jei padorus pilietis rengiasi rūbu, prie kurio dirbo de jure nelegalūs gatvės menininkai?

Nelegalų gatvės meną šiandien net sunku pavadinti subkultūra. Čia vis dar rasi tūkstančius gatvės kovotojų, kurie propaguoja laisvės ir nepaklusnumo valstybės normoms ideologiją. Tačiau retas kuris iš jų atsisakytų už savo kūrybą dar ir atlyginimą gauti.

Jau seniai nutiestas tiesus kelias tarp maksimalaus nelegalumo ir galimybės uždirbti.

Paprasta.

Niekas nesamdo nežinomų gatvės menininkų. Verslai bendradarbiauja su nelegalumo legendomis. O legendomis tampa tie, kurie laimi vidinį nelegalių menininkų čempionatą – piešia maksimaliai pavojingose vietose ir kuria didelius, šokiruojančius arba bent jau įspūdingus vaizdus.

Čia galioja tos pačios taisyklės, kurios eilinį pilietį paverčia popžvaigžde. Kuo geriau tavo veikla matoma visuomenėje, tuo daugiau šansų turi tapti įžymybe.

 

7-prieplauka-1

Foto: Legalaus gatvės meno siena Vilniuje. Piešti gali kas nori, kiek nori ir kada nori

 

 

Tad gal jau ir mums laikas nustoti skelbti kryžiaus žygius prieš gatvės meną? Mūsų patetika, kuri visuomet nuspalvina diskusijas šia tema, yra paprasčiausiai juokinga. Atrodo, lyg būtume kažkokie atsilikėliai, kurie nežino, kas dedasi už mūsų kaimo vartų.

Sakysite, mums juk nebūtina daryti, kaip daro likęs pasaulis?

Deja, ši smulkmena nuo mūsų jau nebepriklauso. Jei globalus verslas nusprendė, kad gatvės menas gali būti naudinga reklamos ir pinigų darymo priemonė, mūsų nuomonė niekam neberūpi.

Kapitalistinės kultūros pramonės volas pervažiuos Lietuvėlę ir nė pelė necyptelės. Šiandien kviečiame nukapoti Solomonui pirštus, o rytoj iš madingo butiko pirksime marškinėlius su šiuo vardu. Jei atvirai – keista, kad tokių dar negalima nusipirkti.

 

Revok prieš „H&M”: istorijos pabaiga

Naujienų apie šį nutikimą nėra jau daugiau nei savaitę. Naujienos mūsų dienomis gimsta greitai. Greitai ir numiršta.

Šios istorijos pradžioje minėtas Os Gemeos postas Instagrame buvo tik pradžia. Vėliau į karą prieš „H&M“ pakilo nemažai žymių menininkų. Kai kur nukentėjo ir pačios parduotuvės.

 

8-instagramo-vaizdas

Serija postų, nukreiptų prie HM.

 

Panašu, kad „H&M“ skandalų jau per akis. Juk dar visai neseniai šio prekės ženklo parduotuves niokojo rasistiniu užrašu ant drabužio pasipiktinę kai kurių šalių piliečiai. Pasaulis vandalizmui pritarė, o kai kurios muzikos žvaigždės, iki tol kūrusios „H&M“, nusprendė daugiau nebendradarbiauti.

H&M“ atsitraukė, ieškinius prieš Revok atsiėmė. Netgi atsiprašė. Tačiau menininkas nusileisti neketina. Tuo tarpu stebėtojai svarsto, kad šios istorijos baigtis gali turėti didelės įtakos tam, kaip gatvės menas bus suvokiamas ateityje.

Beje, pačioje praeitų metų pabaigoje Niujorke baigėsi dar vienas įdomus teismo procesas. Ten vienoje pusėje stovėjo didelis būrys gatvės menininkų (viso 21), kitoje – kelių, dabar jau nugriautų, sandėlių savininkai.

Menininkai anuos namus papuošė dešimtimis piešinių (šį kartą piešti buvo leidžiama). Savininkai, suplanavę vietoje sandėlių pastatyti prašmatnius gyvenamuosius namus, vieną naktį viską uždažė baltai (ko gero, kad nekiltų diskusijų dėl gatvės meno įžymybe virtusių pastatų griovimo).

Teismas nesismulkino. Pastatų savininkams, sunaikinusiems gatvės meną, paskirta sumokėti menininkams beveik 7 milijonų dolerių kompensaciją.

Štai toks įdomus nutikimas. Tačiau tegul jis lieka kitam kartui.

Jonas Valatkevičius yra menininkas, buvęs ŠMC kuratorius, reklamos industrijos darbuotojas.

Sekite jį Instagrame > instagram.com/evl_rabid