“Kino pavasaris” ir jo garsai

Šiemetinis festivalis prasidėjo Stokholme su Silvana Imam, o baigėsi su Mindaugu Survila Lietuvos sengirių likučiuose. Ir jei lietuviškai-siriškai-švediškoje istorijoje socialiai maištinga muzika lydėjo nuo pradžių iki galo, “Sengirėje” visus garsus sukūrė gamta, tačiau juos puikiai užfiksavo žmogus. O viskas prasidėjo nuo “Kino pavasario” įvaizdinio klipo – skaitmeninį bijūną matėme prieš kiekvieną seansą, bet turbūt ne visi žino, kad garsinį foną jam sukūrė Lietuvos elektroninėje scenoje gerai žinomas Deep Shoq.

Prieš kelis metus švedišką “Grammis” atsiėmusi ir tais pačiais metais be ypatingo ažiotažo “Galapaguose” pasirodžiusi reperė po filmo “Silvana” premjeros, neabejotinai, turi gerokai daugiau gerbėjų. Tikrai nebūtina mėgti repą, bet sunku atsilaikyti prieš Silvanos drąsą būti savimi, atvirumą, paprastumą, užsidegimą, aistrą. Vis dėlto atsidūrusi gimtojoje Plungėje, ji nežino, ką atsakyti tetai, linkinčiai Silvaniukui keturių berniukų. Belieka bandyti suorganizuoti pasirodymą vietinėje bažnyčioje. Beje, atidarymo vakaro vedėjas Rytis Zemkauskas užsirovė ant Silvanos savo pirmuoju klausimu, pavadinamas ją provokatore. Turbūt Rytis paskui pasikonsultavo su LGBT atstovais, kodėl jai tai nepatiko. O Silvana iš Lietuvos išsivežė vėliavą su Shaltmiros remiksuota Vyte. Gaila, nesurengė nei planuoto, nei improvizuoto pasirodymo.

Jei “Sengirę” žiūrėsi ne kino teatre, deja, prarasi didelę dalį garsinio malonumo. Žinomas muzikantas (Airija, A.Mamontovo grupė ir kt.) bei montažo režisierius Eimantas Belickas anonsui garso takelį sukūrė tik iš girios garsų. Vien gamta “groja” ir filme – kino teatre tai suskamba visu surround grožiu. Pagarba festivaliui, kad uždarymui pasirinktas toks nekomercinis projektas, leidžiantis bent pro rakto skylutę pažvelgti į praeitį. Kaip sakė režisierius, miške reikia bijoti nebent žmogaus. Vietoje populistinių tautinių kostiumų, šio filmo kopijos turėtų būti išplatintos visose Lietuvos mokyklose, o komanda dabar užsiima interaktyviu šios medžiagos pateikimu internete.

Kitas nuskambėjęs festivalio akcentas – muzikinių klipų konkursas. Viso buvo atrinkti ir didžiajame ekrane parodyti 14 kūrinių. Per metus tik keletas jų praėjo mūsų filtrus ir buvo ištransliuoti “Ore” kanalais: Wolfsome – „Home (When I’m With You)“, MTJunker “Acid Pizza”, Vilniaus Energijos “IQ daktaras” ir Condor Avenue “Noir”. Kukliai pažymėsime, kad pirmosios trys istorijos tapo konkurso nugalėtojais. Geriausiu klipu pripažintas Justo Ramanausko režisuota kauniečių Wolfsome baladė apie jausmų fejerverkus. Labai vertingą publikos prizą ir apdovanojimą už unikalią viziją atsiėmė gerai žinomas “juoduomenės” veikėjas Titas Sūdžius, prisipažinęs, kad fargodelinį klipą sukūrė iš savo patirties. “IQ daktaras” režisierius Andrius Paškevičius apdovanotas už geriausią debiutą. Tokios nominacijos nebuvo, tačiau metų atradimo nugalėtoju skelbiame Irmos Pužauskaitės mamos ir dukrų šokį japonų atlikėjo Anchorsong kūriniui “Mother”. Pagal publikos reakciją atrodė, kad jos simpatijas laimės spalvingi ir “šmaikštūs” Antikvarinių Kašpirovskio Dantų “Indai”, bet į finalą pateko Tomo Sinickio “Vilnius”, režsierius Domas Vilčinskas ir visas būrys vietinių selebričių (nuo A.Zuoko ir E.Vėlyvio iki E.Jankausko, nors labiausiai blizgėjo ilgaplaukis strazdanotas ryžas), pralaimėjęs tik jau minėtiems MTJunker. Futbolo rėmėjai Colours of Bubbles “sužaidė” su Lietuvos rinktinės futbolininkais, bet įvarčių nepelnė. Dar degė namas, buvo pristatytas žirgynas, nuvažiuota iki Berlyno, parodytos kelios modernaus šokio versijos.

Kaip sakė vienas festivalio vadovų Algirdas Ramaška, muzikinių klipų kūrimas yra vienas pirmųjų žingsnių į didįjį ekraną, o geras klipas yra tarsi trumpametražis filmas. Deja, MTV klipų beveik neberodo, tačiau savo laiku nemažai atlikėjų už savo karjeras turėtų būti dėkingi būtent “muzikos televizijai”. Kažin, ar Nirvana būtų taip sklandžiai prasisukus, jei ne paauglišku “spiritu” trenkianti sporto salė “Smells Like Teen Spirit” klipe? Kad tai buvo svarbus karjeros įrankis, byloja ir tokie epiniai keliolikos minučių pavyzdžiai kaip Michael Jackson “Thriller”. Lietuvoje muzikinių klipų kūryba yra daugiau ambicinga altruistinė “meninė” veikla. Rezultatą gali parodyti tik internete ir kabeliniame “PlayTV” kanale. Vis dėlto normaliai funkcionuojančiai grupei turėti kokybišką videoklipą yra ne tik garbės reikalas, bet ir būtina savireklamos priemonė.

Tai puikiai supranta, tarkim, ba., prieš pat festivalį vienoje kino salių pristačiusi savo 5-mečio dokumentiką ir nuolat sukantys įspūdingus videoklipus. Prieš kelis metus laimėję “pavasarinį” konkursą, jie, panašu, jau gali rodyti solo, todėl šiemet čia jų nebuvo.

Kaip, beje, ir dar vienos labai populiarios grupės vaizdo kūrinio.

Arba mažiau žinomos, bet ne mažiau įdomios merginų grupės nuotykių:

Arba “savame kieme pranašu nebūsi” Brokenchord’o ir pvz.lt kūrybinės grupės darbo, nufilmuoto toje pačioje lokacijoje kaip ir Vilniaus Energijos “daktaras”:

Kaip ir Lietuvos urban muzikos vunderkindo Fingalick’o “laužo”:

O kur alkoholiu besitaškantys ir čigoniškus, žydiškus bei balkaniškus ritmus sukantys Baltic Balkan?

Šventos migloko ašaros?

Arklio Galios odė “Antakalniui”

Nežinia, dėl kokių priežasčių šių ir kitų klipų nebuvo “Kino pavasario” ekrane. Gal jie nepasiekė konkurso organizatorių “Zest”, o gal nepraėjo kinematografinės atrankos filtro. Abejotinos reputacijos konkurse “KlipVid” atrankos kriterijai kitokie ir čia gali dalyvauti visi norintys su visomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Beje, čia Geriausio klipo, sukurto 2017-aisiais, prizas atiteko grupei Antikvariniai Kašpirovskio Dantys už „Indus“. Šis klipas laimėjo ir Geriausio režisieriaus titulą Sauliui Baradinskui. Publikos simpatijas laimėjo Tavis Melody (Tadas Vilčinskas) ir „Kiek dar bus karų?“ vaizdo klipas – kas tai? Geriausiu debiutantu tapo “Kino pavasario” laimėtojas Wolfsome „Home“ (When I’m With You).

“Kino pavasaryje” nedalyvavo arba nebuvo atrinktas, o “KliVid’e” nieko negavo Šventinis Bankuchenas ir jo ironiškai veržlūs “Vyturiai”, pernai su “Lietuvos istorijos repu” laimėjęs “Pavasaryje” Publikos ir Unikalios vizijos apdovanojimus, o “KlipVid’e” antrą vietą.

Lietuviškų trumpametražių programa ypatingu muzikalumu nepasižymėjo, nors prasidėjo nuo A.Mamontovo “Batąją varnelę” kažkuo primenančios dainos-multiko “Šviesa”, kurią sukūrė Solo Ansamblio kompozitorius Vytautas Leistrumas, o animavo “PetPunk” siela Gediminas Šiaulys. Likusiuose filmuose paaugliško hardbass užuomazgų yra “Pirtyje”, tačiau į rimtą reivą neišsirutulioja. Beje, festivalio žiuri įvertino “unikaliu stiliumi subtiliai, kartu ir įtraukiamai pavaizduotą dviprasmišką įvykį, kuris nepastebimai vyksta šalia mūsų” ir “Pirties” režisierių Lauryną Bareišą paskelbė “Trumpo konkurso” nugalėtoju. Iš “trumpukų” dar įsiminė juodai baltas Jevgenijaus Tichonovo “Vytis” apie reabilitacijos centre atsidūrusį trance didžėjų.

Terminas “BPM (Beats per Minute)” – gerai žinomas muzikos, ypač elektroninės scenoje, todėl filmas tokiu pačiu pavadinimu suintrigavo. Deja, pasirodė, kad tai dar vienas filmas apie queer judėjimo aktyvistus. Dar vienas, nes lyčių lygybės tema buvo aptariama dažnokai – pastaruoju metu tai ypač ir vis dar aktualu, nes mumyse vis dar daug “buitinės” netolerancijos… tiesiog iš nežinojimo, ne iš piktos valios.

Portugalo Pedro Cabeleira “Prakeikta vasara” ant popieriaus lyg ir turėjo suskambėti, tačiau unhuman repetitive beats šiuo atveju tokie ir buvo. Kelios naktys Lisabonoje prabėgo taip, kaip ir daugelyje Europos didmiesčių. Viskas taip pat: pasiruošimas, tūsas, dūzgės, atsitiktinės pažintys, narkotikai ir alkoholis, vakarykštės dienos paieškos. Nei dramos, nei komedijos.

Visai netikėtai muzikos leitmotyvas nuskambėjo dokumentiniame “Tolyn į kosmosą”, pasakojančiame apie 1977-aisiais paleistus du “Voyager” kosminius zondus. Kaip ir realybėje, taip ir kine dalį publikos dėmesio perėmė sudėtinė projekto dalis – taip vadinamas Golden Record - metalinė plokštelė, skirta pristatyti mūsų pasaulį kosmoso protams. Smagu įsivaizduoti, kad jie žino, kas yra muzika – mūsų dimensijoje turbūt universaliausia kalba. 2 valandų trukmės įrašą reikėjo sudėliot per kelias savaites, pusvalandis buvo skirtas įvairiai medžiagai, o likusios pusantros valandos – muzikai. Iš taip vadinamos “roko” pateko tik Chuck Berry “Johnny B. Goode”. Tarp visų kitų, beje, yra ir Gruzijos choro įrašas. Šiuo metu “Voyager” yra už Saulės sistemos ribų – šviesos greičiu keliaujantis signalas Žemę pasiekia per 16 val. Vargu, ar kas nors ten paklausys šio įrašo, bet Žemėje norintys gali įsigyti gražiai įpakuotą “auksinį įrašą”.

Kitaip muzika nuskambėjo Pietų Korėjos filme “Mikrobūtis”. Cigaretėms ir viskiui ištikima Miso nusprendė iš savo biudžeto išbraukti kambario nuomą ir aplankyti savo buvusios muzikos grupės narius. Ką jie grojo nepaaiškėja, tačiau, atrodytų, buitį susitvarkę Miso draugai vienaip ar kitaip yra nelaimingesni už materialaus pasaulio paribiuose gyvenančią merginą. Geriau jau būtų toliau groję…

Vos keliuose epizoduose, tačiau labai įtaigiai nuskambėjo garsas tikrais įvykiais paremtame filme “Kapitonas”, o nemažai žiūrovų parbloškusioje “Sūnaus globoje” įstrigo neprisegto saugos diržo perspėjimas…

Daugiau – kinopavasaris.lt