21 amžiaus pradžia: masinis technikos išplitimas bei jo visapusiška integracija į visuomeninį gyvenimą – skamba kiek nejaukiai, tiesa? Tarsi kirbėtų visa šį monistinį projektą neigianti mintis pasąmonėje, bet taip ir neišlįstų į dienos šviesą. O jei ir šis “suvokimas” būtų suvoktas sąmoningai, post-traumatinėje patyrimo patirtyje neišvystume nė menkiausios žiežirbos revoliucijos ugniai įžiebti – todėl pirmas šios pastraipos sakinys yra ne spekuliacija ar koks nors retorinis išmislas, bet tikrų tikriausias teiginys, paremtas faktais ir įsisąmonintas iki pačių jo galimybių gelmių. Todėl sintezuojasi tokia išvada – kad mes suvokiame save esant viso šito technologinio pasaulio dalimi. Visuomet, kuomet kalbama apie buvimą kažkieno dalimi, detale, elementu, svarbiausia yra nepamiršti ne savo funkcijos tame specifiškame darinyje, bet būtent savojo identiteto, tapatybės; autentiškumo praradimas žmogui asocijuotųsi sulig dvasine mirtimi. Antraip dainuosime pirmu asmeniu iš Gary Numan dainos (lyg jau praradę savąjį identitetą): “The sound of metal; I want to be you; I could learn to be a man; Like you”.
Turbūt esmingiausi anime filmai pateikiantys futuristinę žmogaus-technologijų sąveiką, keliantys retorinį identiteto klausimą, yra 1988-ųjų Akira bei 1995-ųjų Ghost in the Shell (taip pat revoliucingai pritraukę žvilgsnį iš vakarų į rytietišką-japonų animaciją). Todėl ir pakalbėkime apie tai, kas paverčia juos tokiais kokybiškais bei įsimintinais – tai yra apie jų nepriekaištingai sukurtą bei pavaizduotą pasaulį:
Šis įžanginis klipas meistriškai supažindina mus ir įveda ne tik į filmo naratyvą, bet, svarbiausia, priverčia pajusti Neo Tokyo atmosferą: nenutrūkstantis spalvų judesys, besijungiantis su postmodernistine architetkūra sudaro neoninius miesto peizažus. Atrodo, tarytum pasaulis nustotų egzistuoti, jeigu išsijungtų visos šviesos. Atkreipkime dėmesį į tai, jog miestas, nors ir pilnas technikos “žavumo”, yra kadaise nukentėjęs nuo aiškiai neatskleidžiamos katastrofos: tamsių gatvių užkampiuose “pūvantys” automobilių laužai slepia paviršutinišką Neo Tokyo dirbtinumą, kuris toli gražu nepatenka į buržuazinės svajonės akiračio lauką. Žmogus šiame pasaulyje egzistuoja kaip visa sugriebusios sistemos dalis, arba konkrečiau – minimali ir visiškai neesminga detalė. Jau nuo pirmos minutės įvedama į pagrindinių personažų kasdienybę – anarchiją ir maištą – kuri anaiptol savo išraiškomis nesiekia jokios sisteminės savigriūvos, o greičiau yra jaunų žmonių savaiminė išraiška ir identiteto paieška, sukurta pačios sistemos.
Personažų vėjavaikiškas požiūris pamažu virsta į globalines problemas analizuojančio proto analogą. Filmas iš lėto progresuoja, pradedant apsiribojimu ties naiviu grupuočių konfliktų, o kulminacijoje pasiekiamas toks taškas, kuriame nebelieka jokio užribio – nes viskas tampa visuomenine, viską apimančia situacija. Technologijos rolė šiame filme yra iškelti problemą, kuri slypi ne pačiuose žmogaus sukurtuose įrankiuose ar pačiame žmoguje, bet būtent žmogaus nesugebėjime valdyti savo
kūrinio. Kuo gilyn į filmą, tuo labiau technika pasireiškia kaip arba nepavaldus žmogui, arba tiesiog beviltiškas reiškinys, neišsprendžiantis globalios problemos, tik dar labiau skatinantis ją. Nors Akira nesistengia tiesiogiai pateikti konkretaus sprendinio ar prologe mesti deus ex machina kortą, filmo vaizdiniai iššaukia temas, kurios kalba pačios už save.
Ghost in the Shell aplinkos vizija atrodo kiek kitaip – vyrauja minimalizmas. Amžina nostalgija kažkam, kas tikra. Monotonija šiame pasaulyje, ko gero, atspindi tokią šio žodžio reikšmę, kokią mes geriausiai mokam asocijuoti: su pilka, jausmams apatiška, šalto prisilietimo kasdienybe. Filmo viduryje režisierius Mamoru Oshii pasirinko netradicinį, bet labai reikalingą variantą – trijų minučių trukmės žvilgsnį į miestą, kuris, nors ir kupinas judėjimo, labiau dera kartu su “vaiduoklišku” epitetu:
Žmonės čia, vėl gi, tėra tik vaizdinio elementas, užpildantis jį savita būtimi. Cikliškai judėdami jie labiau primena iš anksto užprogramuotus darinius, neturinčius valios – jų valia priklauso miesto metropoliui. Žinoma, teigti, kad žmonės šioje aplinkoje yra visapusiškai praradę savo identitetą, būtų neteisinga, tiesiog identitetas čia, kitaip negu įprasta, yra konstruojamas ne pačio žmogaus, o miesto. Tobula tiltų, kelių, milžiniškų pastatų sinchronizacija yra determinuotas ir neišvengiamas žingsnis žmogui, kurio judėjimas yra limituotas, o krypčių pasirinkimas kone beveik negalimas. Šis “statymas” yra žmogaus bei technologijų junginys, pats save techniškai prodiusuojantis. Silpnesnis galingesniam tampa nereikalingas, ir šioje situacijoje ne tėvai ryja vaikus, o vaikas – tėvus. Ghost in the Shell nagrinėja daug temų, ypatingai aktualių dabar, kai absoliutu imama laikyti mokslinė technikos pažanga, o natūralumas bei jo spontaniškumas vis labiau praranda įtaką individo gyvenime. Ar filmas siekia sugriauti šį “statymą”, persunktą statiško judesio? Turbūt ne, tačiau, prisimindami jį, galbūt kitą kartą, vietoj tiesaus, tobulos konstrukcijos kelio, pasirinkime negausiai išpėdintą bei kreivai išvinguriuotą takelį pakelėje – vis gi smagu prisiminti, kas yra absoliuti, betikslė, spontaniška nežinios laisvė.
Pirmykštė cyberpunk mintis buvo ta, kad žmogaus ir technologijų sąjungą turės tiek pat įtakos individo identitetui, kiek ir kolektyviniam, ir ši pozicija yra aktyvi abiejuose: Ghost in the Shell bei Akira filmuose. Kad ir kas tai bebūtų – utopija ar distopija, o gal tiesiog tarpinis to variantas be jokios kategorizacijos, mums, žmonėms iš 21 amžiaus, yra svarbu atsigręžti į šiuos revoliucinius meno kūrinius kino formate, bei apsvarstyti paraleles tarp miesto ir individo, daugialypio kūno bei vienalypio kūno, bei galų gale, technologijų, ir žmogaus, kaip vienio.
Komentarai