Šamanai iš Turkijos BaBa ZuLa tiki skirtumais ir šaknimis

Prieš devynis metus trenkiausi nežinomais keliais per pusę Turkijos, kad išgirsčiau tuos, kurie vakar grojo Vilniuje, šiandien pasirodys Kaune (buvusiame Ryšių kiemelyje), o penktadienį šį save meno grupe vadinantį kolektyvą galima bus išgirsti ir pamatyti Palangos “Ramybėje”. Iškart po pirmo gyvo susidūrimo su BaBa ZuLa parašiau jiems laišką ir jau po poros dienų susitikome Stambule pasikalbėti apie muziką ir filosofiją, slypinčią už jos. Kalbėjomės su dviem grupės nariais: Osman Murat Ertel (saz’as, kura, tereminas, vokalas) ir Mehmet Levent Akman (el. aparatai, šaukštai, lėkštės). Pokalbis vyko 2009-taisiais, tačiau yra publikuojamas tik dabar, nes tiek metų prireikė tam, kad šią grupę galėtume gyvai pamatyti ir išgirsti Lietuvoje. Po koncerto Vingio Botanikos sode persimetėme keliais žodžiais su muzikantais – visi vienbalsiai patvirtino, jog filosofija, kuri stumia BaBa ZuLa kolektyvą į priekį per tiek metų nė kiek nepakito.

Taigi BaBa ZuLa: kas kaip ir kodėl

Ankščiau jūs buvot grupė Zen. Kaip prasidėjo BaBa ZuLa istorija ir kodėl tai BaBa ZuLa?

Murat: Garsai, kuriuos mes kurdavome, būdavo kolektyvinės improvizacijos, buvome labiau psichodeliški. Viskas, taip pat ir tekstai, buvo improvizacijos. Improvizacija buvo absoliučiai kolektyvinė, nieko, kas būtų nuspręsta ar sukurta iš anksto. Turėjome draugą, Derviş Zaim, kino režisierių, jis kūrė savo pirmąjį filmą “Tabutta Rövaşata” (“Somersault in the Coffin”). Ten buvo šiek tiek muzikos, ji buvo labai švelni, panaši į turkų new age muziką. Filmo istorija sukosi apie mašinų vagį. Režisierius norėjo kažkokios nuostabos ir kokių nors kitokių, skirtingų nuotaikų, taigi jis atėjo pas mus. Peržiūrėjome filmą, kaip grupės Zen nariai, ir kai kuriems jis nepatiko. Tačiau trys susidomėjo projektu, jiems filmas pasirodė įdomus. Tuomet mes pasakėme, jog norime dirbti su šiuo projektu, tačiau turime gerbti Zen ir pasivadinti kažkaip kitaip.

Murat ir Levent: Ir taip gimė BaBa ZuLa.

Ką reiškia šis žodis?

M: Baba – turkų kalboje reiškia tėtis arba didelis dalykas, zula – vieta, kur slepi kažką asmeniškai vertingo, taigi, kitaip tariant – didelė paslaptis.

BaBa ZuLa ypatingai susiję su kinu. Ne tik su “Tabutta Rövaşata”, yra ir kitų filmų. “Dondurman Gaymak” (režisierius Yüksel Aksu ), “The Sound of Istanbul” (režisierius Fatih Akın )… Ką Jums reiškia kinas, kaip medija?

M: Tai labai svarbu BaBa ZuLa’i, nes tai yra grupės atsiradimo istorija, atsiradimo priežastis ir mes į tai žiūrime rimtai. Aš visada buvau linkęs link performatyvių menų, esu išbandęs ir naudoju įvairias meno disciplinas ir medijas kartu. Štai kaip atrodo BaBa Zula pasirodymai, kaip atsiranda performansai: jungiant įvairius meno stilius ir medijas, tokias kaip fotografija, piešimas, šokis, teatras, poezija. Visos šios medijos visada yra kartu, taip mes kuriame ir taip grojame. Taip galvojame apie savo meną. BaBa ZuLa yra muzikos grupė, bet iš tiesų tai nėra vien muzikos grupė. Tai – meno grupė.

Jūsų pasirodymai labai vizualūs, performatyvūs, kaskart skirtingi. Prie projekto laikas nuo laiko prisideda įvairūs menininkai, kartais darote pasirodymus su gyvu piešimo procesu/projekcija, pasirinkot tokį būdą tam, jog taip papasakotmėte istoriją ar… Iš tiesų, kokia viso to idėja?

M: Viena mintis ta, kad mes prijungiame dar vieną mediją – pavyzdžiui piešimą, taip pat atsiranda galimybė istorijų pasakojimui, atsiranda šešėliai. Atsiranda galimybė pasiekti kitą auditoriją, kitą lygmenį ir įvyksta dar vienos patirties sukūrimas. Tai mums labai svarbu. Tai sukuria kitą lygmenį, kitą dimensiją. Mes tikime gyva muzika ir gyvu performansu, grojimu gyvai. Aš manau, jog labai geras dalykas, kai kuri performansą tokia kryptimi, jog nė vienas žmogus negali aprėpti performanso visumos, suvokti viso pasirodymo, jis ar ji (žiūrovas/klausytojas) turi pasirinkti tik kažkurią dalį. Tai yra geras kelias. Toks yra BaBa ZuLa kelias. Kažkas negali suprasti ar pamatyti viso BaBa ZuLa pasirodymo, kaip visumos, kaip vientiso dalyko, kažkuri dalis turi būti pasirinkta. Jis ar ji, atėjęs/atėjusi į pasirodymą turi susikoncentruoti vienu: ar tai būtų muzikantas, gyvas piešinys ar šokis.

Šokis. Tai irgi svarbi BaBa ZuLa dalis. Teko matyti Jūsų pasirodymą su šokėjomis ant scenos.

M: Šokis visada buvo ir yra labai svarbi mūsų kūrybos dalis. Kai kurie žmonės šokį pasirodymų metu mato kaip pramoginį reikalą, kaip žemo lygio meno elementą. Bet mes taip nemanome. Neprivalai sėdėti ir koncentruotis į muziką būtent taip, tu gali linksminti, gali būti juokingas, stebinantis, šokantis ir tuo pačiu sukurti aukšto lygio meno formą. Tai, ką mes norime padaryti, performansai ir jie turėtų egzistuoti skirtinguose lygmenyse. Mūsų pasirodymas turi kažką pasakyti ir kažkaip paliesti ir tą kuris/kuri neturi kultūrinės aplinkos ar aukšto kultūrinio išsilavinimo, bet taip pat ir tą kuris/kuri tokį turi. Žmonės nori prisirišti prie tradicinių taisyklių ar būdų arba prie populiarių standartų, aukštojo meno formų . Bet šis kelias ne mums. “Aukštasis” menas mums nėra toks aktualus. Mes suprantame ir tokius menus, šiuolaikinį meną galerijose, istorinį rūmuose, muziejuose rodomus meno kūrinius, ir tą patį “aukštąjį” meną, tačiau kuriame kiek kitokius dalykus.

Kiek Jums svarbi auditorija? Ar apskritai svarbi? Kiek žinau, esate groję įvairiausioms publikoms: nuo Japonijos iki JAV, aplankėte daugybę skirtingų vietų, grojote tūkstantinėms minioms. Klausytojas ir žiūrovas, žinoma, visur skirtingas, kultūros, kurias pasiekia jūsų muzika, taip pat skirtingos. Kaip Jūs matot tuos skirtumus?

L: Žmogus yra žmogus. Kultūra skiriasi. Kaip ir anksčiau sakei, grojom daugybėje skirtingų vietų. Dažniausiai iš pat pradžių žmonės būna šokiruoti mūsų muzikos, nes tai nėra mainstream’o muzika. Šiandienos politinis mąstymas yra maždaug toks – kiekvienas žmogus turi būti toks pat, visi turi valgyti tą patį, turi klausyti tokios pačios muzikos, turi nešioti tą patį. Globalizacija. Kvailystė. Mes tuo netikim.

M: Ir tai yra mūsų sėkmė. Jei klausai muzikos, kurios visi klauso, arba jei nešioji tai, ką visi nešioja, tada gerai, turi keisti savo telefono aparatą kas mėnesį ir t.t. kad būtum “normalus”

Kad būtum “normalus”?

M: Aha

(visi juokiasi. aut. past)

L: Netikim tuo. Mes tikim skirtumais ir šaknimis. Tai mums svarbu. Kiekviena kultūra turi savo specifines šaknis, kultūros turėtų augti pagal savo šaknis. Taigi mes pirmiausia ateiname ant scenos ir pradedame groti, publika būna šokiruota, nes mes esame kitokie. Taip pat niekas nežino turkų muzikos ar bent jau nėra pernelyg su ja susipažinę.

Tikrai neperlabiausiai susipažinę…

L: Nelabai kas ką žino. Tai kita priežastis, kas juos šokiruoja. Bet po pirmos, antros, trečios dainos, pajaučiam bendratį, kad esam kartu. Tai – svarbu. Mes atiduodame savo energiją publikai ir taip pat publika siunčia energiją mums. Visos energijos susijungia – tai mūsų idealaus koncerto pavyzdys. Kitos dimensijos sukūrimas, joje esame kartu – mes muzikantai ir publika. Taip mes galvojam. Kai kurios kultūros yra mums artimos, kai kurios – ne. Kai grojam, mes tai jaučiam. Bet galiausiai visi žmonės yra tokie patys. Tai labai svarbu.

Ką Jums reiškia Stambulas ir Turkija. Esat iš šio miesto ir šios šalies. Aišku, Jums tai svarbu, naudojat tradicinius instrumentus…

L: kai grojame Stambule?

Ne, iš esmės, Turkija, Stambulas, kaip erdvė, kultūrinė lokacija…

L: Turkija ir Stambulas. 20 milijonų žmonių gyvena Stambule, visos šalies populiacija – 70 milijonų, taigi, viena trečioji Turkijos gyventojų gyvena Stambule. Stambulas labai svarbus. Labai daug žmonių atvyksta ir išvyksta, jie atsiveža savo kultūras, taip pat kažką iš čia išsiveža. Taigi, gyvename Stambule, taip pat kažką iš jų perimam ir kažką jiems duodam.

Žinoma turkų muzika yra labai svarbi. Ši muzika įkvėpė labai daug kitos muzikos. Turkų muzika įkvėpė Balkanų, Šiaurės Afrikos, arabų muziką. Taip pat labai daug arabų, balkanų, ir kitų vietovių muzikantų atvyksta čia ir kažką daro. Kai eini gatve, gali išgirsti labai daug skirtingos muzikos: folk, klasikos, turkų meninės muzikos.

Taip pat gamta mums labai svarbi. Žuvėdrų garsai, jūra, saulės šviesa, saulės šviesos kampas, debesys. Žinai, kiekviena šalis turi kitokius debesis. Šviesos lūžimo kampas ir susidūrimas su debesimis juos padaro skirtingaiss. Pavyzdžiui, šiaurėje viskas kitaip, debesys kitokie. Man taip pat patinka specifinė Stambulo šviesa, apšvietimas. Šie dalykai labai įkvepia. Ir šiuos dalykus ir elementus bandome panaudoti ir pritaikyti savo muzikoje. Tai labai svarbu. Šiandien nėra muzikantų, ar yra vis mažiau muzikantų, kurie naudotų tokio pobūdžio gamtos garsus ar tokį mąstymą. Ir aš manau, kad daug žmonių galvoja, kad kvaila naudoti gamtos elementus. Nes jie gyvena materialiame daiktų pasaulyje. Ir jie praradę tikėjimą. Tikėjimas yra labai svarbus. Jei tu prarandi tikėjimą..

Tuomet nėra apie ką kalbėti…

L: Taip taip ,taip.

BaBa ZuLa egzistuoja nuo 1996 m. (pokalbis vyko 2009 – aut past.). Kas yra BaBa ZuLa variklis, išskyrus dalykus, apie kuriuos jau papasakojote, kas jus išlaiko kaip grupę, kas jus įkvepia toliau groti, kas jūsų varomoji jėga, pagrindinis įkvėpimas?

M: Viskas eina labai natūraliai. Esame iš tos pačios aplinkos, aplinka mus saugo, mūsų kultūra ateina iš Stambulo kultūros, mes esame natūralūs. Mūsų stiprybė yra būti garbingiems, prisirišusiems prie savo šaknų, būti natūraliems. Kuriame muziką, glaudžiai susijusią su mūsų kultūra, tačiau tai nėra tradicinė muzika, taip pat tolima Vakarų kultūrai. Taigi, ji atvira tradicinei Turkų muzikai ir taip pat atvira Vakarų kultūrai. Tas buvimas “tarp” padeda labai.

Mes esame draugai. Esame atviri naujoms idėjoms, tačiau turime apsibrėžę pagrindines ir esmines grupės koncepcijas. Tos idėjos vis dar mus įkvepia. Pavyzdžiui, grojimas elektriniu saz, tai vis dar yra kažkas naujo, stebinančio, kažkas neužbaigto, kažkas nepadaryto, kažkas kas dar turi naujų galimybių. Jei aš klausau el. gitaros, negirdžiu nieko naujo. Instrumentas išbaigtas. Jo galimybės, manau, pasibaigė šeštam ar septintam dešimtmety. Nėra nė vieno gitaristo, kuris mane sužavėtų ar stebintų ir keltų klausimą: kaip jis ar ji tai daro, kas tai yra? Aš negaliu to pasakyti, tačiau, kai aš girdžiu, pavyzdžiui, šaukštus, negaliu jų girdėti tokiu būdu kaip jie naudojami BaBa Zula per visą muzikos istoriją. Tačiau jei klausau elektrinio saz kartu su tam tikru efektu, tai sukaupia visą Turkijos folko istoriją, turkiško saz istoriją, taip pat galiu prisiminti Jim Hendrix, George Clinton… visus.

Kas išvis Jums yra muzika? Ne kaip BaBa ZuLa, bet kaip žmonėms, kas Jums yra muzika, garsai?

M: Aš manau, kad tai yra šventas reikalas, padedantis mums išgyventi šiame gyvenime.

L: Aš tikiu, kad kalba ir žodžiai nėra geriausias būdas komunikuoti su žmonėmis, nes tarp mūsų yra labai daug kalbos barjerų. Jei gyveni kažkokioje šalyje, privalai mokėti tos šalies kalbą. Verbalinė kalba nėra geriausias būdas komunikuoti, Taip, gali kalbėti 20-čiai žmonių, kalbėti tik su 20-čia, bet manau, kad yra kitas komunikacijos būdas. Žmonės gali komunikuoti kitaip. Galbūt po 1000 metų žmonės atras kitą būdą komunikuoti, o galbūt tai, tas būdas yra ir bus muzika. Šiandien, manau, geriausias būdas komunikuoti yra muzika. Mes, BaBa ZuLa, keliaujame po visą pasaulį, aplankome daugybę šalių ir, manau, aš jaučiu, kad mes geriau komunikuojame su savo muzika.

Geriau nei žodžiais?

L: Geriau nei žodžiais.

M: Geriau nei politikai, pavyzdžiui.

L:. Taip. Muzika yra labai galinga jėga. Žinai, žmonės susirenka kad paklausytų muzikos. Dešimt tūkstančių žmonių, penki tūkstančiai žmonių susirenka kartu, kad paklausytų muzikos. Ir jie klauso muzikos kartu. Politikai yra pavydūs ( visi juokiasi – aut.past). Muzika yra galinga jėga ir mes tai naudojame.

Gerai, muzika Jums svarbi, o kaip tekstas joje? Jūs taip pat naudojate tekstus, neesate vien instrumentalistai. Minėjote, jog muzika Jums svarbiau, tačiau tekstai taip pat egzistuoja. Kaip jie atsiranda, kas juos rašo? Daug žmonių nesupranta Jūsų tekstų, dėl to paties kalbos barjero, apie ką jie ir ką jie reiškia?

M: Aš manau, kad 80 procentų mūsų tekstų yra apie meilę ir tai yra nuobodu

L: Taip.

M: Taip, meilė yra nuostabus dalykas, tačiau…

L: ...tačiau

M: …tai nėra vienintelis dalykas (visi šypsosi – aut past.). Taigi, bandau koncentruotis ties dalykais kurie nėra susiję su meile ar yra ne apie meilę. Manau, humoras yra labai svarbus. Humoristiškumas yra labai svarbus. Net jei išgyveni kažkokius tamsius dalykus, juos gali išgyventi per humorą. Todėl mano tekstuose visuomet yra humoro. Taip pat yra skirtingų požiūrių, istorijų, pasakojimų, jėgos ir galios kvestionavimas pasaulyje, tekstai maždaug apie tai. Kai skaitai mūsų tekstus, jie labai paprasti ir atrodo kad tame net nieko nėra, bet dauguma žmonių arba supranta esmę, arba pasidaro paranojiški, bijo mūsų tekstų ir bando juos cenzūruoti, ar juos užbaninti.

Ką apie tai galvojate, kai žmonės užbanina jūsų tekstus?

M: Galvojam, kad dirbam sėkmingai.

L: Taip, tuomet esame sėkmingi, džiaugiamės.

M: Tai mūsų sėkmės versija. Kai kurie žmonės gali būti laimingi, kai daug parduoda, uždirba daug pinigų, bet mūsų visai kitas požiūris, kiti dalykai daro mus sėkmingais ir laimingais.

Ar Jūs laimingi? Dabar, šiandien?

M: Dėl mūsų muzikos taip, bet iš esmės gyvenime, arba, jei kalbėtume apie dalykus vykstančius Turkijoje, ar apskritai pasaulyje, jie yra labai nelinksmi. Bet aš vistiek tikiu, kad yra kažkoks kelias. Žinau, daug žmonių miršta, daug kenčia, dar daug mirs ir kentės, bet vistiek, yra kažkoks būdas būti laimingiems. Nenoriu skambėti keistai, bet tikrai manau, šiame pasaulyje yra būdų būti laimingiems. Bet tam, kad būtum laimingas, turi kažką daryti, turi judėti, turi turėti galimybę keliauti, pakeisti aplinką. Jei ne, gali užstrigti labai nelinksmoje situacijoje. Sienos yra labai pavojingos ir jos darosi vis labiau ir labiau pavojingos. Sienos sustabdo žmones, o tie, kurių rankose galia, nėra apriboti sienų ir keliauja aplink pasaulį, naikina kitas šalis. Jiems nerūpi sienos, bet jie stato sienas žmonėms neturintiems galių. Manau, tai yra labai blogai. Taip pat manau, kad artimoje aplinkoje tai ypatingai atsispindės. Bus daug kritinių momentų. Bus labai daug nelaimių ir nelaimingų žmonių.

Tai – kaip tiksinti bomba?

M: Taip, tai vyksta greičiau nei mokslininkai apie tai gali pagalvoti. Mums patinka mokslas, tačiau mes juo netikime. Mums taip pat nepatinka religijos su knygomis, tačiau, kita vertus, randame jose gerų dalykų. Visada yra tiesa ir melas. Dvi pusės. Tačiau, turi būti atviras viskam, ir atrasti kažką naudingo iš to, iš tų dviejų pusių.

L: Mes tikime legendomis..

M: …ir pasakomis, ir fabulomis. Manome kad tai yra labiau objektyvu ir istoriška. Mums.

Kolaboravote su daugybe menininkų. Kaip tai keičia Jūsų muziką, Jūsų filosofiją?

M: Visada iš jų mokomės ir jie mokosi iš mūsų. Esame prieš rasizmą ir prieš sienas. Tikime utopiniu pasauliu, kuriame visi su skirtingomis religijomis, kultūromis ir skirtingų rasių gali gyventi kartu. Stambule kartais tai gali jausti, kai politikai yra neįsipainioję, tačiau jei įsipainiojusi politika, gali prasidėti katastrofos. Labai pavojinga. Žmonės naudoja rasę ir religiją prieš pačius žmones..

I: Kaip ginklą.

L: Taip.

M: Taip. Tai labai šlykštu, bet tai vyksta. Kita vertus, manau ir tikiu, kad žmonės gali gyventi ir egzistuoti taikoje.

Ar yra pasaulyje vieta, kur visad norėtumėt sugrįžti pabūti ar pagroti. Mėgstamiausia vieta be Stambulo?

M: Kars (miestas Turkijoje).

L: Japonija, Tokijus.

M: Balkanai ir visa Viduržemio jūros pakrantė mums svarbi, taip?

L: Taip

M: Bet visos vietos iš esmės buvo labai mielos, kuriose buvome, išskyrus galbūt.. Malmę. Mums ten nepatiko. Mieli žmonės, bet miestas…

L: Kai kurie Vokietijos miestai yra labai nuobodūs.. .kaip bebūtų…

M: Kita vertus kiti kaip tik labai įdomūs ir gražūs.

L: Taip taip, ne visi.

M: Galbūt jei ten sugrįžtume, mums viskas atrodytų jau kitaip. Priklauso nuo mūsų patirties tam tikroje vietoje.

L: Mhm. Pabandytume.

M: Kas mus gali patraukti, tai kultūra, klimatas arba kažkas visai kitoniško ir naujo. Svarbiausia yra mūsų gyvenimuose tai, jog gyvename nomadiškai ir vis sugrįžtame į Stambulą. Tai mums labai svarbu. Labai norime keliauti. Nuvažiuoti kažkur kitur, pagroti ten, pagyventi ten kelias dienas ar savaites ir tuomet sugrįžti į Stambulą. Mums tai tikrai patinka ir tikrai jaučiamės laimingi, jog darome tai jau daugiau nei dešimtmetį.

Kaip matote BaBaZuLa ateityje. Gal turit kažkokią viziją? Jei apie tai mąstot.

M: Norime tęsti tai, ką darome, keliauti ir vėl sugrįžti. Norime keliauti ten, kur nebuvome, groti tiems, kam dar negrojome. Tai yra būtent tai, ką norim daryti. Ir toliau dirbti su įvairiais muzikantais, kolaboruoti su tais, kas mums svarbūs, kas buvo mums svarbūs, kai buvome jauni ar vaikai.

L: Kol dar tie muzikantai gyvi ir gali groti.

M: Taip. Taip pat yra naujų grupių, kurios mums patinka ir kurias norime palaikyti. Taip pat norime pagroti su jomis, tokiomis grupėmis kaip Gevende ar kitomis panašiomis. Mes norime juos palaikyti ir taip pat su jais pagroti.

Ką mąstote apie turkišką muziką, apie Turkijos muzikos scenos situaciją?

M: Muzikos profesionalumas Turkijoje yra labai aukšto lygio. Daugybė Turkijos muzikantų gali groti Vakarų muziką, Vakarų klasikinę muziką, vakarietišką džiazą, jie taip pat gali groti tradicinę turkų muziką. Tačiau situacija nėra tokia Vakaruose. Ji visiškai kitokia. Vietiniai muzikantai turi savybių, kurių neturi kitų kraštų muzikai, tačiau gyvename visuomenėje, kuri yra priversta pamiršti savo praeitį, priversti būti ramūs ir paklusti taisyklėms. Tai labai liūdina. Žmonėms patinka muzikos menas, jie atviri muzikai ir atviri turkiškai muzikai, tačiau jų ryšys su muzika atsiranda tik per televiziją. Tai labai nesveika situacija. Aš manau, kad taip vyksta visame pasaulyje. Galbūt internetas tai perlauš arba…arba nežinau. Turiu vilties dėl jaunosios kartos, tačiau jų problema yra ta, jog jie gali turėti ir rasti bet ką, tačiau jiems tai nerūpi. Pavyzdžiui: jie parsisiunčia šimtus dainų, šimtus kūrinių, tačiau po to jų nesiklauso. Jie galbūt paklauso dešimties ar penkiolikos ir pamiršta. Tai turėtų pasikeisti. Su gyva muzika tai tikrai turi pasikeiti. Turi įvykti kažkokia revoliucija, kurią turi pradėti muzikantai, ne muzikos kompanijos. Aš tikiuosi.

Naudojat įvairiausius instrumentus (saz ir daug kitų). Ar galit daugiau apie juos papasakoti, nes Lietuvos klausytojui dauguma jų neįprasti ir nematyti, negirdėti, netipiški.

M: Saz yra iš Vidurinės Azijos, kai turkai buvo ne musulmonai, o šamanai. Tai – labai ilga istorija siekianti tuos laikus. Taip pat tai visad buvo folk muzikos dalis, bet skirta ne rūmams, o paprastiems žmonėms. Niekada nepamatysi saz’o skambančio rūmuose, tai pavojinga. Man patinka šis pavojus. Elektrinis saz taip pat buvo nurašytas muzikologų. Jis buvo nurašytas kaip fake instrumentas su baisiu skambesiu. Tai mane labai liečia. Galiu ištobulinti šį instrumentą, nes niekam daugiau jis neįdomus. Man patinka šita situacija. Manau, per dešimt ar dvidešimt metų situacija pasikeis, bet jiems (muzikologams) jau bus per vėlu (visi juokiasi – aut past.). Turkijos muzikinė sistema yra kiek kitokia nei Vakarų, jie įterpia papildomus pustonius ir tai praturtina garsus melodiškai. Taip pat ritmiškai galimybės labai plačios. Turkijos muzika – labai turtinga muzika. Instrumentai taip pat yra labai skirtingi. Yra sakoma, kad Turkija turėjo apie keturis tūkstančius skirtingų muzikos instrumentų ir jie galėjo į Anatoliją įsivežti tik apie aštuonis šimtus, nes kai turkai buvo islamizuoti arabų, pirmas dalykas, kurį arabai padarė, tai sudegino visus muzikos instrumentus ir nužudė visas šamanes, pagrinde moteris. Bet vistiek šią (šamanų) kultūrą gali sutikti Turkijoje net ir labai tradiciniuose regionuose, net ir konservatyviose islamiškose aplinkose. Gali tai sutikti, atpažinti šios kultūros detales ir elementus. Šie muzikos instrumentai yra labai susiję su šia kultūra. Mes neturim ritmo istorijos, galime prisiliesti tik prie mažos šios istorijos dalies, tai sukuria tam tikrą misticizmą ir nuostabą. Taip pat šaukštai mums yra labai svarbūs. Turkijoje gyvenę žmonės ilgą laiką nenaudojo šakutės. Jie naudojo tik šaukštą ir peilį, kaip valgymo įrankius. Ir tai taip pat yra ženklas, simbolis moters, kuriančios muziką, grojančios šaukštais. Aš manau moterys praeityje kūrė daugiau muzikos nei dabar.

L: Taip. Šiais laikais, tiek Turkijoje, tiek ir likusiame pasaulyje, labai reta muzikių moterų. Tai kvaila. Labai mažai moterų muzikančių. Nesuvokiama ir neįtikėtina.

M: Taip, egzistuoja kvaili standartai. Jei moteris neturi tam tikrų fizinių duomenų – ji nėra scenoje. Tai labai nuobodu ir kvaila. Tikime tuo, kad taip neturėtų būti. Mūsų komandoje egzistuoja lyčių lygybė. Man nepatinka, kai dominuoja vien vyrai.

Jei turėtumėt galimybę pagroti Lietuvoje, ar atvyktumėte? (visi juokiasi – aut.past)

M. ir L.: Taip. Mes niekada ten negrojome. Labai norėtume atvykti ir pagroti. Žinoma. Taip taip. Būtų nuostabu.

M: Taip pat norėtume kolaboruoti su kokiu nors lietuvių menininku, šokėju ar muzikantais. Esame tam labai atviri. Jei mes galime repetuoti – visada norime tai daryti. Jei mes negalime repetuoti – tuomet tai turi būti žmogus, kurį mes žinome.

Ką dar norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie skaitys šį interviu?

M: Nežinau daug dalykų, iš tiesų nežinau nieko apie Lietuvą. Aš esu tikras, kad yra daugybė žmonių nieko nežinančių ir apie Turkiją. Ir tai gali būti šansas pradėti mokytis kažką naujo. Manau, kad galiu tobulėti tik mokydamasis kažko iš kitų kultūrų. Pavyzdžiui, daug žmonių sako, kad vokiečiai labai griežti ir su griežtom normom ir t.t., bet turime daug draugų iš Vokietijos, kurie nėra tokie. Jie labai atviri, labai geri muzikantai, menininkai, tai yra žmonės atviri kitoms kultūroms, gerbiantys tai, ko nežino. Jei jie tokie, jie nebėra stereotipų prototipai. Taigi, mes neesame kaip stereotipiniai turkai. Esame artimesni savo draugams iš Europos ar Vakarų, bet tik todėl, kad esame atviri kitoms kultūros. Taigi, jei kažkas perskaitys šį interviu ir paklausys mūsų muzikos, pažiūrės kai kuriuos filmus, bus daug geriau. Tikiuosi, kad aš sužinosiu kažką daugiau apie Lietuvą. Pavyzdžiui dabar, aš tikrai važiuočiau ir ieškočiau kažkokių naujų dalykų ten vien dėl šio pokalbio.

L: Pritariu.

Smagu girdėti, ačiū už pokalbį ir, tikiuosi, iki pasimatymo kadanors Vilniuje.

BaBa ZuLa šiandien (liepos 12d.) pasirodys Kaune (buvusiame Ryšių kiemelyje), o penktadienį (liepos 13d.) galima bus šį save meno grupe vadinantį kolektyvą išgirsti ir pamatyti Palangos “Ramybėje”.