Kelionė “Už sodo sienos”

Jei netyčia praleidote, tai moliūgų kulto pabudimas, bešildantys spalvoti megztiniai ankstyvą vakarą ir nenorintis pasiduoti spalio pabaigos lietus praneša: ruduo jau čia. Tad, kol praradę savo spalvą lapai vis dar voliojasi ant žemės, bent jau pasąmonėje kažkur turėtų kirbėti mintis apie stipresnį savęs įtraukimą į momentinio laikmečio aurą. Žinomų metodų tam yra be galo daug, kaip pavyzdžiui: šeštadienio naktį įsijungti vienus iš pagrindinių horror punk atstovų „Misfits“; vakarą praleisti kartu su Cthulhu mitologija; tiesiog desperatiškai pereiti per antrarūšius aštuoniasdešimtųjų slasher filmus… Arba, pasidarant paslaugą sau, pasirinkti, ko gero, dar negirdėtą, animacinį ir jau kultinį mini-serialą „Over the Garden Wall“.

Iš pirmo žvilgsnio viskas čia labai elementaru ir jau seniai įsisąmoninta: du broliai – jaunasis, naivus, tačiau dar „nesugadintas“ savižlugdiškų fizinės realybės sąlygų, ir vyresnysis, kuris tarsi atstovauja racionaliąją ir atsakingąją puses – paklysta miške ir šio suvokimo stadijoje vieninteliu tikslu tampa grįžimas namo – ten, kur artima. Tradicinis pasakos naratyvas, kuris leidžia reikštis ir kitiems būdingiems pasakai elementams: žmogaus balsu prašnekę miško gyvūnai, tautosakiniai, mitologiniai archetipai ir, žinoma, amžina ir nenuilstanti kova tarp gėrio ir blogio (ir šiuo atveju, viskas dar įvilkta į ypatingai žavų vaizdinį (animacijos) ir garsinį (muzikos) faktorių). Nors paviršiniai motyvai neparodo nieko naujo, tačiau atsižvelgiant ir į orientuotą praktinę auditoriją, pasaka yra vienas iš patogiausių naratyvinių būdų papasakoti istoriją, pilną ne tik fantasmagorijos, bet ir turtingo simbolizmo ar kitų slėpinių.

Over the Garden Wall“ ar alternatyvus (pirmykštis) pavadinimas „Tome of the Unknown“ patys iš savęs nurodo kryptį ir asociatyviai paaiškina, jog ten, kur keliaujama, įprastų ir kauzaliai suvoktų situacijų nėra; trumpai tariant – alternatyvi realybės atmaina, kurioje žinomas tik absoliučios nežinios aspektas. Tradicinės mums žinomos pasakos dažniausiai nenurodo į save kaip į kažką antgamtiško ar žmogaus mąstymui nepasiekiamo darinio: istorijos kildinamos iš suprantamos realybės, o pasakiškų motyvų pasitelkimas tos realybės nesudrumsčia, tik ją padaro įvairesnę. Todėl vien čia jau galima priešstatyti šią animaciją tradicinei pasakai.

Taigi, broliai, atsiduria lokacijoje, kurią vietiniai vadina „The Unknown“, vietinis medkirtys jaunuolius įspėja saugotis „The Beast“ (taip, pagrindinis pasakos antagonistas) ir „herojams“ aktualu sugrįžti į sau artimą ir suvokiamą „pasaulį“, prieš tai įveikus visus sunkumus. Dešimt epizodų – devynios istorijos, kuriose, nors ir nežymiai, bet galima atrasti aliuzijų į (arba vieną, persipynusią aliuziją) į Dantės aprašytus devynis pragaro ratus. Brolių kelionė namo tampa paralele Dantės žygiui į skaistyklą. Skamba baisiai, atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis orientyras – jaunesnė auditorija, tačiau, kaip ir buvo minėta, pasakos yra geriausias būdas pasakoti sudėtingas istorijas pasitelkus archetipinę ir pernelyg neįpareigojančią fantaziją. Bedievystė, geidulys, rajumas, godumas, pyktis, erezija, smurtas, melas, išdavystė: visi šie gąsdinantys motyvai pasirodo vienaip ar kitaip per subtilius išraiškos būdus – ar tai būtų moliūginių žmonių šokis aplink juodą katiną (labiau panašu į pagonišką ritualą), persirengusį kolektyvo vadu, ar tai uždaroje smuklėje amžinas pasisėdėjimas žmonių, su tuščiomis lėkštėmis ant stalo ir be jokios pasisotinimo sintezės. Ir nors „Over the Garden Wall“ nenori persistengti su žiūrovo šiurpinimu, bet viskas balansuoja tarp labai plonytės ribos.

Ir kas gali būti šiurpiau, negu mistinė „blogio“ substancija, verbalinę kalbą reiškianti operos atlikėjo balsu? Pagrindinė grįžimo „namo“ – o gal į artimą realybę, kliūtis – vienas iš įdomiausių personažų ir, be abejonės, didžiausią siaubą keliantis – „The Beast“ – vis dėlto lieka abstrakčiu interpretacinio momento subjektu. Net ir pačioje pabaigoje (jeigu žvelgsime iš struktūrinės pasakojimo perspektyvos) nėra žinoma, kokia jo lemtis. Galbūt tamsiąją „The Unknown“ miško teritoriją bevaldanti būtybė ir toliau išlieka toje statiškoje anapusybės valdovo pozicijoje, ir medkirčio žodžiais – toliau valdys („The Beast cannot be mollified like some farmer’s pet. He stalks, like the night. He sings like the four winds. He is the death of hope. He steels the children. And he’ll rule…”). Ištraukus šiuos žodžius iš konteksto, galime suvokti „The Beast“ kaip vilties žlugimo simbolį, kuris minta pasidavimu ir emociniu žlugimu, o atsižvelgiant į „Over the Garden Wall“ visumą, įmanoma ir sustyguoti pamatus atsivėrimui į (bent jau interpretacinę) tiesą. Apskritai, per simbolizmą mes imituojame realybę kaip tokią, ir šiuo atveju, „The Beast“ motyvas atspindi tikrovės beviltiškumą: žmonės negali magišku būdu atsisakyti jiems svarbių, skausmingų emocijų, nepaisydami tam tikru racionalumu pagrįstos objektyvios nuomonės. Neviltis prilimpa prie žmogaus, kaip ir pagrindinis antagonistas, viliodamas veikėjus savo dainomis į tamsą, kurioje laukia tik viena – mirtis, ar ji būtų fizinė, ar emocinė. Žmogus, kad ir kokia jo psichologinio tvirtumo skalė bebūtų, negali pakelti visų sunkumų individualiai ir to pasekoje, vienišumas atveria kelią nevilčiai, kuri prisidengia „gelbėtojo“ vaidmens kauke. „Come wayward souls, who wander through the darkness; there is a light for the lost and meek, sorrow and fear are easily forgotten, when you submit to the soil of the Earth“ - antagonisto dainos žodžiuose perteikiamos konkrečios situacijos, susijusios su praradusiomis tvirtą stovėseną pasaulyje sielomis; sielomis, kurioms visos neigiamos emocijos bus atleistos, ir paprasčiau – pašalintos, jeigu bus pasirinktas bendradarbystės kelias.

Ir nežinia, ar per interpretacinę metodiką „The Unknown“ simbolizuoja anapusinį, mirusių sielų pasaulį, ir broliai jame atsidūrė kaip tarpiniai svečiai, pasipriešinę nustatytų „objektyvumo“ sąlygų normoms – vis dėlto, svarbiausia, jog, galų gale, jie savo misiją įvykdė ir grįžo namo, kuriuose nebeliko jokių nevilties išraiškų, tik sąmoninga patirtis, jog kadaise nerealus sapnas virto realybe, o gal visada ir buvo tos realybės dalis. „Over the Garden Wall“ visiškai be jokios intencionalios priespaudos siūlo pažiūrėti į pasaulį iš intuityvios, labiau jausmams, o ne racionalumui ir tikslumui pavaldžios perspektyvos, kurioje begalinė fantazija, naivumas ir įsikibimas į viltį nėra pralaimėjimas, o verčiau, tyriausios žmogaus emocijos, galinčios pakeisti, bent, tavo, pasaulį.