Akustinis “Šiaurės miestelis”: B.Kapustinskaitė ir T.Kavtaradzė

Pastaruoju metu radijo klausau dažniausiai automobilyje. Jei esu Vilniuje ar aplink, ieškau “Start FM” transliacijų 94,2 MHz bangų ruože. Kaip sakoma, ko gero, vienintelis, kurio įmanoma klausytis. Vieną sekmadienio vakarą po 22 val. išgirdau kūrybinės audioteatro komandos “Bilietų nėra” kuriamo serialo “Šiaurės miestelis” epizodą. Vėliau perklausiau visas iki šiol transliuotas serijas “apie jaunus mus”: butą Šiaurės miestelyje, meilės trikampius ir keturkampius, vakarus virtuvėse ir baruose, kelionę į Berlyną ir kitas aktualijas, kurių vingius sukūrė kino ir “normalaus” teatro pasauliuose jau pasižymėjusios dramaturgės, mūsų pašnekovės Birutė Kapustinskaitė ir Teklė Kavtaradzė. Praėjusiame “Šiaurės miestelio” epizode trumpai pristatėme patį radijo teatro žanrą ir kalbinome serialo montažo režisierių Ričardą Matačių.

Pernai debiutinė Birutės Kapustinskaitės pjesė “Terapijos” pelnė jai aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį kryžių – už geriausią dramaturgiją. Šiuo metu pakeliui į ekranus Ernesto Jankausko režisuotas filmas “Čia buvo Saša”, kuriame, panašiai kaip ir kitoje lietuviškoje dramoje “Kvėpavimas į marmurą”, plėtojama globėjų šeimos ir jos įsivaikinamo berniuko santykiai. Prieš rašydama scenarijų šiam filmui, Birutė taip pat dirbo su trumpametražiais “The Queen of England Stole My Parents” ir “Kelių eismo taisyklės”.

Kaip rašytoja Teklė Kavtaradzė debiutavo romanu „Nespalvota“ 2006-aisiais. Po metų pasirodė antrasis jos romanas “Basomis po naktinį miestą”. Kaip ir jos “Šiaurės miestelio” kolegė Birutė, savo kelią kino pasaulyje Teklė pradėjo nuo trumpametražių “Dešimt priežasčių” ir “Šuns dienos”, tačiau visiškai atsiskleidė režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmui “Šventasis”, kuriam scenarijų rašė kartu su režisieriumi. Už šio filmo scenarijų režisierius ir Teklė bei Marija Kavtaradzės buvo apdovanoti “Sidabrine gerve”.

Nepaisant svarbiausių Lietuvos teatro ir kino apdovanojimų, abi dramaturgės (beje, kartu jos atstovauja “Heads & Hands scripthouse” – nepriklausomų rašytojų/dramaturgų kūrybos namams, siūlantiems įvairaus pobūdžio rašymo paslaugas, kūrybinio rašymo kursus ir autorių kūrybos pristatymus) pasuko netikėta kryptimi ir parašė scenarijų …radijo teatrui. Tiksliau, visam serialui “Šiaurės miestelis”. Kodėl?

Ar prisimenate savo pirmąją audio- radijo teatro patirtį?

Birutė Kapustinskaitė: Pati pirmoji patirtis buvo radijo dramos dirbtuvės, organizuotos LRT. Tai buvo pirmame kurse, klausėme įvairių radijo įrašų, workshopą vedė dėstytojai, berods, iš Austrijos. Kitose šalyse radijo teatras turi gilias ir vis dar besitęsiančias tradicijas, tačiau nėra atgyvena, kinta ir modernėja su laiku. Tuo metu kilo minčių kažką daryti su garsu, rašyti kažką garso instaliacijai ar radijui, bet taip ir liko mintimis. Po kelerių metų pasirodė Rasa (“Šiaurės miestelio” prodiuserė Rasa Kregždaitė - ore.lt past.), su idėja daryti serialą. Paraleliai, tuo metu, kartu su Tekle rašėme ir interaktyvią ekskursiją po Naujamiestį, kuri taip pat turėjo būti įrašyta garsiniu formatu.

Teklė Kavtaradzė: Dalyvavau radijo dramos seminare dar mokydamasi LMTA. Pamenu, kad labai įdomu buvo suvokti, kaip įvairiai ir įdomiai galima išnaudoti audio-pasakojimo galimybes. Tutoriai iš Austrijos supažindino su labai skirtingais audio dramos pavyzdžiais. Iki šiol prisimenu įspūdžius. Įdomi pirmoji pažintis.

Ką sunkiausia parodyti auditorijai, kuri nemato, o “tik” girdi?

T.K.: Pauzes, reakcijas ir smulkias detales.

B.K.: Niuansus. Dažnai įvairiose situacijose reaguojame nekalbėdami, per fizinį veiksmą ar mimiką. Kine emociją, kuri išreiškiama niuansais, perduoti lengviausia stambiu planu, detalizuojant. Teatre kiek kitaip, ten taip pat reikia kiek kitų priemonių, visiškai minimalūs gestai nebūtinai persiskaito, ypač, jeigu žiūrovas yra toliau. Bet garso įraše turi tik garsą, nematai žmogaus kūno išraiškos, kūno kalbos, per kurią aktorius, o tuo pačiu ir dramaturgas, gali perduoti didelę dalį informacijos.

Atrodytų, ko jums, pripažintoms teatro ir kino dramaturgėms, ieškoti tokiame, palyginti, siaurame žanre kaip radijo teatras?

T.K.: Naujų iššūkių ir būdų kitaip pasakoti istoriją. Tai labai praplečia suvokimą ir gerai, naujai treniruoja “klausos” raumenį.

B.K.: Manau, rašydamos neieškome pripažinimo, o norime pasakoti istorijas, kurios patiktų visų pirma pačioms, tuomet komandai, o galiausiai – ir auditorijai, kuriai jos skirtos. Kokio formato tai pasakojimas bebūtų – visiškai nesvarbu. Tai gali būti garso įrašas, komiksų knyga, tekstas teatrui ar filmas. Per tas istorijas juk permąstom ir pačios save, fiksuojam vienus ar kitus gyvenimo etapus, temas, kuriomis tuo metu gyvenome. O siaurų ar plačių žanrų, manau, nelabai yra – yra istorijos ir yra auditorija, kuri jas išgirsta. Ar istorija tampa geresnė ar įdomesnė, jeigu ją išgirsta didesnis kiekis žmonių? Nemanau. Ar istoriją kurti smagiau, jeigu žinai, kad ją išgirs daugiau ar mažiau žmonių? Nemanau. Svarbu tai, kad istorija, kuri jau pasiekia klausytojus, žiūrovus ar skaitytojus – veiktų ir gautum kažkokį grįžtamąjį ryšį.

Serialas. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo vos ne keiksmažodis. Šiandien, atvirkščiai, paklausti, kokį serialą žiūri – lyg ir gero tono ženklas. Kas pasikeitė?

B.K.: Manau, serialų kokybė, tiek turinio, tiek išraiškos prasme. Anksčiau į serialus būdavo investuojama mažiau, jų turinys dažniausiai buvo orientuotas į melodramatiškas arba detektyvines istorijas. Kaip pigūs romanai kioskuose. Bet čia kalbu ne apie pačius žanrus, bet jų kokybę. Kai serialus pradėjo kurti kino profesionalai, talentingi režisieriai, scenaristai, aktoriai, dailininkai ir prodiuseriai – rezultatas ir turinys tapo visai kitos vertės ir svorio. Dabar tai nebėra lėkšta ar primityvu. Daugybė serialų yra ne tik pramoga, tai pilnaverčiai, trumpojo žanro daugiaserijiniai kūriniai, nagrinėjantys daugybę įdomių temų ar klausimų.

T.K.: Atsirado daug tikrai kokybiškų serialų pavyzdžių. Dalinai manau tai gali būti susiję ir su tuo, kad šiuolaikiniam žmogui lengviau sekti fragmentiškas istorijas. Dėmesys išlaikomas trumpiau ir rečiau randamas didelis laiko tarpas ilgų kūrinių žiūrėjimui.

Suprantama, dramaturgėms serialo formatas patrauklus, nes jame daugiau erdvės įgyvendinti įvairius sumanymus. Tačiau man dažnai serialai atrodo dirbtinai ištęsti, juose “prikaišiota” nereikalingų personažų ir detalių… Kaip nenusibosti auditorijai ir sau?

T.K.: Kalbėti apie tai, kas rūpi ir yra įdomu, žinant idėją ir mintį, kurią nori pasakyti. Pavojus ištęsti ir nekoncentruotai papasakoti istoriją yra kiekviename kūrinyje, bet čia ir praverčia elementarios dramaturgijos kūrimo taisyklės ir žinios.

B.K.: Manau, dirbtinai “prikaišioti” personažai ir detalės dažnai atsiranda iš nežinojimo, kaip suvaldyti tokį žanrą. Su tuo susidūrėme ir mes, mąstydamos, kaip užkabinti, kaip išvystyti istoriją per kelias serijas. Kaip nenusibosti sau? Čia gal apskritai svarbus klausimas, galvojant apie kūrybą. Kaip rasti temas ir klausimus, kurie būtų ne tik aktualūs tau asmeniškai, bet ir išlaikyti savo dėmesį ties jais ilgesnį laiką ir transliuoti juos auditorijai taip, kad ir ji užkibtų ir jai būtų įdomu. Galbūt tiesiog būti sąžiningu pačiam su savimi?

Šiuo metu ištransliuotos jau septynios “Šiaurės miestelio” serijos, visos kitos, kaip suprantu, taip pat jau įrašytos, o scenarijus parašytas dar seniau. Ar beklausant nekyla noras pakoreguoti vieną ar kitą personažą, supinti kitokią siužeto viją?

B.K.: Kilo, žinoma. Klausydamos serijų, dalį dalykų jau ir pačios buvom pamiršusios, todėl kiekvienos serijos klausėm kaip ir visi – nežinodamos, kas bus toliau. Buvo vietų, kurios kėlė džiugesį: “o, vis dar juokinga ir šiandien”, buvo vietų, kuriose susižvalgydavom ir susiraukdavom.

T.K.: Vietomis kyla, bet daugiausia gal atskirose dialogo eilutėse, ne tiek siužetinėse ar veikėjų linijose.

Dažnai girdžiu pasakojimus, kaip kažkas per dieną/naktį/parą peržiūrėjo vieną ar kelis sezonus iškart. Keturias “Šiaurės miestelio” serijas taip pat perklausiau vienu ypu. Ar teko kada nors “įkristi” į vieną ar kitą serialą?

B.K.: Tikrai taip būdavo. Dėl to stengiuosi dozuoti serialus ir pamatuoju, ar tikrai turiu laiko leisti sau pradėti žiūrėti naują serialą.

T.K.: Dar nuo televizijos laikų, kai daugiau žiūrėdavom – pvz., taip buvo su “Lost”, gera situacija buvo, kai su sese taip užsikabinom, norėjom, kad ir mama prisijungtų, bet ji kažkodėl sakė, kad nenori, tai pirmą seriją pažiūrėjo tik per prievartą – kai užrakinom kambario duris :)) Tada jau visos kurį laiką žiūrėjom. Paskui buvo “Modern Family” laikai, “Draugai” visada karts nuo karto sugrįžta. “Girls”. Ir kt.

Ir pabaigai – dar apie serialus. Kokie jų pastaruoju metu padarė jums didžiausią įspūdį?

T.K.: Tik neseniai pabandžiau ir kaip dauguma pamilau “Fargo”. Animacinis “BoJack Horseman” – labai labai geras. Iš anksčiau, bet modernių vienas mylimiausių jau minėtas “Girls”, taip pat mini serialas “Olive Kitteredge”. Ką tik susipažinau su norvegų “Norseman” – gera komedija. “Broad City”. Šie ateina į galvą.

B.K.: “Fargo”, “Homeland”, “True Detective”, “Big Little Lies”, “Twin Peaks”, mėgstu ir “Modern Family”.

Internete:

bilietunera.lt

facebook.com/BILIETUNERA

instagram.com/bilietu_nera